Baltijos kelio euforija neblėsta

Baltijos kelio euforija neblėsta

Lietuvių prisiminimuose Baltijos kelias liko viso gyvenimo įspūdžiu nepaisant to, ar patys stovėjo gyvojoje grandinėje, ar žvelgė į ją iš pačios Sovietų Sąjungos gilumos.

Prieš 29-erius metus trys Baltijos tautos, susikibusios rankomis, Sovietų Sąjungai ir visam pasauliui parodė savo laisvės troškimą, ryžtą, tvirtą apsisprendimą. Šį įvykį kiekvienas išgyvenome savaip, ir tie prisiminimai ryškūs iki šiol.

Žmonių valios išraiška

1989 metų rugpjūčio 23-iosios vakarą beveik kas ketvirtas Lietuvos, Latvijos, Estijos gyventojas susikibo rankomis į nenutrūkstamą daugiau nei 600 km grandinę. Tokiu būdu trijų Baltijos valstybių gyventojai paminėjo 50 metų, kai Sovietų Sąjunga ir Vokietija slapta pasidalijo Vidurio ir Rytų Europą.

Tą pačią vasaros dieną 1939-aisiais Sovietų Sąjungos užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas ir Vokietijos užsienio reikalų ministras Joachimas fon Ribentropas pasirašė dvišalę nepuolimo sutartį. Būta ir slaptų protokolų, kuriais pasidalyta Vidurio bei Rytų Europa. Taip buvo panaikinta Baltijos šalių nepriklausomybė.

Po pusės amžiaus, Lietuvai atgimstant, buvo svarbu paneigti šias sutartis, kurių pagrindu prasidėjo okupacija ir aneksija. Pripažinus slaptųjų protokolų egzistavimą ir paskelbus juos niekiniais, buvo galima rengti tolesnę valstybingumo atkūrimo strategiją.

1989 metų gegužę Taline įvyko Baltijos asamblėja, kurioje svarstyti teisiniai Baltijos valstybių nepriklausomybės atgavimo būdai. O liepą Estijoje susirinkę trijų Baltijos šalių išsivaduojamųjų judėjimų atstovai nutarė surengti bendrą solidarumo akciją – gyvų žmonių grandine sujungti Vilnių, Rygą, Taliną.

Šis Baltijos kelias tapo ir tikru žmonių referendumu, parodžiusi tautų troškimą siekti laisvės, ir tai buvo viena svarbiausių masinių akcijų. O Panevėžys šiame šiuolaikinės Lietuvos istorijos puslapyje nusipelnė išskirtinės grafos. Jis buvo vienas vos iš dviejų šalies miestų, per kuriuos nusidriekė gyva žmonių grandinė – visus kitus Baltijos kelias aplenkė.

1989-ųjų rugpjūčio 23 dieną, minint 50-ąsias Molotovo–Ribentropo pakto pasirašymo metines, Vilnių, Rygą ir Taliną sujungė gyva 600 kilometrų žmonių rankų grandinė. Manoma, kad akcijos dalyvių buvo 2 milijonus, ir net milijoną sudarė lietuviai. PB archyvo nuotraukos

Išėjo visa Lietuva

Panevėžio sąjūdininkai, prižiūrėję 11 kilometrų Baltijos kelio atkarpą, dabar mena jame stovėjus žmones iš visos Lietuvos – taip su piniaviškiais už rankų laikėsi Šiaulių, net Telšių krašto gyventojai. Tokių dalykų, sako Sąjūdžio Panevėžio tarybos leidinio „Laisvas žodis“ redaktorius ir antrasis skyriaus pirmininkas, dabar Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos vieno iš centrų vadovas Arnoldas Simėnas, neįmanoma pamiršti.

Baltijos keliui Aukštaitijos sostinėje ruoštasi labai intensyviai. Pasak A. Simėno, išleistas ir proginis laikraštis, kurį apipavidalino kartu su dailininku Vygantu Kosmausku.

„Apipynė spygliuota viela visą leidinį. Specialiai iš angliškos knygos išverčiau tekstą apie šią datą, apie Ribentropo ir Molotovo paktą“, – pamena A. Simėnas, tą knygą gavęs iš JAV lietuvių. Vėliau ji buvo išversta ir išleista kitų.

Specialus „Laisvo žodžio“ numeris buvo atspausdintas maždaug 10 000 egzempliorių tiražu ir dalytas Baltijos kelyje. „Kaip cukrus tirpo tas laikraštis, „Laisvas žodis“. Prie autobuso prieini ir 50 egzempliorių dingsta“, – pasakoja sąjūdininkas.

Nors Baltijos kelias driekėsi ir per miestą, proginį laikraštį platino užmiestyje. Tačiau, pasak A. Simėno, ir miestelėnai neliko nuskriausti – jie laikraštį galėjo įsigyti Sąjūdžio būstinėje ar spaudos kioskuose.

„Didžiulis džiugesys iki negalėjimo, – taip 1989-ųjų rugpjūčio 23 dieną apibendrina žinomas panevėžietis. – Susirinko ištisos šeimos. Iki Baltijos kelio dar buvo ir baimės, susivaržymo, susivaldymo, o Baltijos kelyje pamatėme tokią jėgą! Visa Lietuva išėjo ant kelio.“

Nors, neslepia A. Simėnas, ir tądien dar būta nerimo – tik jau kitokio.

Virš žmonių skraidė du lėktuvai, iš kurių filmuota gyvoji grandinė, mėtytos gėlės. Tarp operatorių buvo ir Jonas Čergelis. A. Simėnas pasakoja vėliau išgirdęs, kad vienas lėktuvas užkliuvo už laidų ir nukrito. „Iki graudulio didelis džiaugsmas buvo, kai Joną pamačiau prie Sąjūdžio būstinės“, – jis supranta, kad tik per plauką buvo apsieita be aukų.

Oro uoste su žvakutėmis

Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų klubo vadovės Birutės Valionytės Baltijos kelio įspūdžiai visiškai kitokie, nes ir Baltijos kelias jai buvo visai kitoks. Kai visa Lietuva apimta euforijos išgyveno šį įvykį, B. Valionytė turėjo retą galimybę pažvelgti į Lietuvą šią okupacijos gniaužtuose tebelaikiusios valstybės akimis ir įvykių pačioje Sovietų Sąjungoje kontekste.

1989 metų rugpjūtį B. Valionytė leido Kurilų salose – kartu su grupe buvo išvykusi į turistinį žygį. Pats žygis truko dvi savaites, tačiau kelionėje lietuvė praleido mėnesį.

„Taip jau nutiko, kad Baltijos kelią sutikau Južno Sachalinsko oro uoste, – prisimena. – Iš Kurilų salų per didžiulį štormą mus iškėlė į Sachalino salą.“

„Oro uoste buvo nemažai lietuvių – kokios 13 ar 14 grupių, nes kaip tik Kurilų salose vyko turiada“, – priduria B. Valionytė, nepamirštanti, kaip visiems laukiant lėktuvo teko nakvoti ant terminalo grindų.

Žinodami, kada vyks Baltijos kelias, lietuviai oro uoste tuo pat metu kas žvakutes užsidegė, kas prožektorius. Atrodė labai svarbu kartu su tautiečiais pareikšti pasauliui savo laisvės apsisprendimą, net jei dėl didžiulio laiko skirtumo – net aštuonių valandų – teko keltis paryčiais, kai miegas saldžiausias. Pasak B. Valionytės, lietuviai vienas kitą žadino kuždėdami, jog metas – prasideda Baltijos kelias.

„Tad mano Baltijos kelias buvo pusiau gulint, pusiau sėdint su uždegta žvakute Južno Sachalinsko oro uoste ant grindų“, – su šypsena prisipažįsta signatarė.

Panevėžys šiuolaikinės Lietuvos istorijos puslapyje nusipelnė išskirtinės grafos: buvome vienas vos iš dviejų šalies miestų, per kuriuos nusidriekė gyvoji žmonių grandinė – visus kitus Baltijos kelias aplenkė. PB archyvo nuotraukos

„Sąjūdžio žinios“ – ir Tolimuosiuose Rytuose

B. Valionytės teigimu, sovietmečiu norint pakliūti į Kurilų salas reikėjo gerokai iš anksto – bent prieš metus – Vidaus reikalų ministerijai pateikti išsamius dokumentus, gauti specialų leidimą. Ji sako dar prieš kelionę girdėjusi kalbų, kad galbūt organizuojama kažkas reikšmingo, monumentalaus, bet niekas nežinojo, kada ir kur. Baltijos kelio idėja buvo įgyvendinta per labai trumpą laiką.

Atplaukus į Kurilų salas, Kurilsko miestą, kurį ir miestu sunku buvo pavadinti – greičiau didelė gyvenvietė, pastatyta praktiškai iš medinių rąstų, – lietuvę nepaprastai nustebino vietiniai savo žiniomis apie įvykius Baltijos šalyse. Ten, už tūkstančių kilometrų, B. Valionytė savomis akimis matė krūvas laikraščių, tarp kurių buvo „Sąjūdžio žinios“ rusų kalba, analogiški ukrainiečių, baltarusių, latvių, estų leidiniai.

„Visi į rusų kalbą išversti, ant stalo sudėti ir visi smulkiai žino, kas Lietuvoje vyksta. Mes bendraujame su vietiniais, o jie pradėjo klausti, kokį mes ten Baltijos kelią darysime ir pasakė laiką. Paklausus, iš kur taip tiksliai žino, atsakė, kad klauso japonų radijo“, – patirtos nuostabos nepamiršta signatarė.

B. Valionytė sako, jog Kuriluose sutikti žmonės buvo nepanašūs į kitus. Sovietai salose beveik išnaikino visus etninius vietos gyventojus – jų neliko nė procento. Visi kiti čia buvo atvykę dirbti, nes Tolimuosiuose Rytuose tai reiškė didelius priedus, kurie buvo skaičiuojami prie stažo.

Didžioji dalis atvykėlių buvo ukrainiečiai, baltarusiai, Kaliningrado srities rusai.

„Tas, kas važiuoja į tokią tolybę užsidirbti, vis tiek turi būti, kaip aš sakau, truputį su polėkiu… Nuvažiuoti tiek toli, kur gyvenimo sąlygos sudėtingos, reikia atitinkamo ryžto“, – pašnekovė sako dabar suprantanti, kodėl Baltijos kelio išvakarėse viename tolimiausių Sovietų Sąjungos taškų sutikti žmonės domėjosi viskuo, kas vyksta, ir buvo laisvesni.

Kitos dienos realybė

Tas pats didžiulis laiko skirtumas, anot B. Valionytės, lėmė ir tai, kad kitą dieną po Baltijos kelio ji jau buvo Maskvoje. Pernakvojusi pas draugus, norėjo nusipirkti bilietus grįžti namo.

Geležinkelio kasos buvo gretimame name. Tačiau čia lietuvės laukė neįprastas vaizdas – nebuvo jokių eilių.

„Visiškai tuščios kasos! Tik sėdi viena kasininkė už stiklo ir stovi – dabar nepasakysiu, trys ar keturi, – vyrai pilkais kostiumais“, – prisimena tąkart su nerimu bilieto į Lietuvą atskubėjusi moteris.

Rusiškai kalbėjusi beveik be akcento lietuvė paprašė bilieto į Vilnių.

„Matau, kad kasininkė kažkokia sutrikusi, – sako, nėra, neturime, – pasakoja B. Valionytė. – Į Rygą? Neturi. Į Minską? Neturi. Į Kaliningradą? Neturi…“

Pradėjus teirautis bilietų kitomis dienomis, atsakymas buvo toks pat: bilietų nėra. Tuomet jau vienas kostiumuotųjų priėjęs paklausė, kur važiuoja. Išgirdęs, kad į Vilnių, pradėjo teirautis, ar ji žinanti, kokie ten įvykiai. B. Valionytė atsakiusi, kad tik maždaug – mėnesį buvo išvykusi, tad smulkmenų nežinojo.

„Supratau, kad čia kažkaip su Baltijos keliu siejasi, bet neturėjau jokios informacijos. O jis man tiesiai šviesiai rusiškai sako: ar jūs žinote, kad ten lietuviai rusus pjauna? Mane šis sakinys pribaigė. Todėl ramiai, kietu tonu atsakau, kad dar istorijoje taip niekada nebuvo, jog lietuviai rusus pjautų vien dėl to, kad jie rusai, o kriminalinių elementų yra visur“, – dėl informacijos iš gimtinės trūkumo lietuvė nusprendė vis dėlto neatmesti tikimybės, jog koks nusikaltėlis galėjo ką nors per konfliktą ir nužudyti. Po tokio atsako paslaptingas vyriškis, pasitikslinęs, kad moteris grįžta namo, galiausiai liepė kasininkei parduoti bilietą.

„Kai grįžau pas draugus, jie pasakė: va, dabar tu supratai, kas yra Maskva, – sako B. Valionytė. – Jeigu ten, toli, Kurilų salose visi viską žino ir visiems viskas aišku, Maskvoje situacija buvo visiškai priešinga. Buvo sukelta įtampa, baimė ir netgi, sakyčiau, isterija. Kaip dar pavadinti tai, kai užblokuojamos geležinkelių kasos ir niekas neišleidžiamas į Baltijos šalis, neparduodami niekam bilietai?“

Žinia apie tokio mąsto akciją Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje iki pamatų sukrėtė jau pradėjusį svyruoti sovietinės valdžios mūrą – Maskvoje Baltijos kelias sukėlė paniką. PB archyvo nuotraukos

Nykštukės milžinui įvarė siaubo

Lietuvei tada atsiskleidė visa realybė: nuotaikos Maskvoje buvo toli gražu nedraugiškos Lietuvai. Nebuvo ir jokios informacijos apie įvykius Baltijos šalyse. Tačiau neigiama nuomonė jau buvo formuojama teiginiu kad „lietuviai pjauna rusus“.

„Įsivaizduokite, kokią tu neapykantą gali sukelti tokiu sakiniu, kokią agresiją sukelti ir kaip giliai įvaryti nepasitikėjimo pleištą…“ – sako signatarė.

Kai Baltijos kelio suvienyta Lietuva antrą dieną gyveno euforijoje, Sovietų Sąjungoje kaupėsi panika.

„Tas mažytis Baltijos šalių taškelis Maskvai įvarė siaubo, nes visi labai aiškiai ir ryškiai suprato, kad tai – nepaprastai rimti dalykai“, – mano B. Valionytė.

Ji pati buvo ką tik patyrusi visuotinę valdžios kontrolę – kaip minėta, į Kurilų salas patekti būdavo galima tik su specialiu leidimu, o ir čia atvykėliai nuolat jautė juos stebinčias akis. Vieną dieną turistų grupės dokumentus tikrino trylika kartų. Ir ne šiaip tikrino, o kaskart nusirašydavo visus paso duomenis. Nelengva būdavo tiek kartų perrašyti lietuviškas pavardes, bet taip buvo „įsakyta iš aukščiau“.

Kitas sukrėtimas B. Valionytės laukė Kurilų kraštotyros muziejuje. Ten lietuvė pamatė plakatą su vietos gyventojų sudėtimi. Paskutinėje eilutėje jame buvo įrašyti ainai – vietiniai gyventojai, kurių po sovietų „valymų“ teliko saujelė.

„Pamenu, sėdžiu pavargusi ant kėdės, žiūriu į sąrašą ir galvoju: visus išnaikino. Iššaudė. Liko 0,8 procento“, – negali pamiršti signatarė ir apleistų ainų kapų vaizdo: „Ten niekas neprižiūrėta… Eidamas užlipi, supranti, kad eini per kapus.“

Panevėžio sąjūdininkai prižiūrėjo 11 kilometrų Baltijos kelio atkarpą, tačiau stovėjo jame žmonės iš visos Lietuvos.

Ryžtas, pranokęs baimes

Nepaisant to, Kuriluose buvo juntama laisva dvasia, skirtingai nei Maskvoje.

„Žmonės čia žinojo, kas vyksta ir ką tai reiškia. Labai tolimame krašte, kur žemė dreba keletą kartų per parą, ir nebesupranti, ar tu laive, ar ant žemės, – juda horizontas“, – B. Valionytė jaučiasi laiminga, spėjusi ten apsilankyti, nes, neabejoja, šiek tiek vėliau jos į Kurilus sovietai jau būtų neįleidę.

„Aš sausio pabaigoje gavau visus dokumentus, kad grupė gali vykti, ir visi leidimai buvo atsiųsti man paštu. Jie neatšaukė leidimų, bet niekas ir nežinojo, kad vyks Baltijos kelias. Jeigu būtų žinoję, ko gero, niekas nebūtų įleidę“, – svarsto.

Pasak signatarės, po dar vienos – Kovo 11-osios euforijos, jai dar ilgą laiką akyse stovėjo Kuriluose matyti į jūrą, Japonijos pusėn nukreipti pabūklų vamzdžiai.

„Taip, valstybę mes atkūrėme, bet tada kilo kitas klausimas – natūralus, visiškai šaltu protu… O kas toliau? Buvo visiška nežinia. Noras, nusiteikimas buvo, bet aš prieš savo akis vis mačiau tuos vamzdžius. Ir puikiai supratau – žinojau, kad Lietuvoje tų vamzdžių nė kiek ne mažiau, o gal dar daugiau“, – sako B. Valionytė.

Prieš tris dešimtmečius Lietuvoje vyko sudėtingi dalykai, tačiau svarbiausia, anot signatarės, buvo mūsų visų ryžtas ir pasitikėjimas savo jėgomis, gerokai pranokę ginklų baimę.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų