Raudonosios armijos kariai, kovoję su Lietuvos kariuomene. 1919 metai. LYA nuotr.

Atlaikę bolševizmo marą

Atlaikę bolševizmo marą

Svajonei apie laisvą Lietuvą įgyvendinti vien nepriklausomybės paskelbimo nepakako – kad ji taptų tikrove, teko dar labai daug ištverti ir kovoti.

1918 metų vasario 16 dieną Lietuvai paskelbus nepriklausomybę šalyje vis dar tebebuvo okupacinė kaizerinė Vokietijos kariuomenė, o pasaulyje tebevyko Pirmasis pasaulinis karas. Vokietija kapituliavo tik lapkritį ir, kai metų pabaigoje jos kariuomenė pamažu pradėjo trauktis iš Lietuvos, į mūsų šalį vis aktyviau brovėsi bolševikai.

Per miestą su raudonomis vėliavomis

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad, susiklosčius tokiai sudėtingai padėčiai valstybėje, ji negalėjo nepaliesti Panevėžio. Vokiečiams patyrus pralaimėjimą kare, svetimos kariuomenės karinių dalinių buvimas mieste tebuvo laiko klausimas.

Dar tebesant vokiečiams, 1918-ųjų lapkritį Panevėžio burmistru buvo išrinktas gydytojas Aleksandras Vitartas, o pirmosiomis gruodžio dienomis darbą pradėjo lietuviška miesto valdyba, vedusi derybas su vokiečių valdžia dėl valdymo perdavimo lietuviškai valdžiai.

Bet mieste jau veikė ir bolševikinės jėgos. Gruodžio 19-ąją jos tuometėje Turgaus aikštėje surengė masinį mitingą. Prieš tai Naftalio Feigenzono spaustuvėje buvo išspausdintas didelis kiekis atsišaukimų.

Visą bolševikinės veiklos kryptį, anot D. Pilkausko, reguliavo buvęs šaltkalvis Ignas Olševskis.

Panevėžyje, evakuacijai besirengiančių vokiečių panosėje surengtame mitinge į Lietuvą buvo kviečiama Raudonoji armija, o po jo demonstrantai, nešini raudonomis vėliavomis, žygiavo per miestą.

Jau kitą dieną, 1918 metų gruodžio 20-ąją, organizuoti rinkimai į darbininkų sovietą. D. Pilkauskas pasakoja, jog pagal sovietinę ideologiją rinkimuose leista dalyvauti tik tiems, kas neturėjo nuosavybės ir samdomų darbininkų.

Iš rinkimuose dalyvavusių bolševikų, socialdemokratų, liaudininkų ir bundininkų (žydų socialdemokratų) didžiąją dalį vietų – 14 – gavo bolševikai. Dar maždaug po savaitės įvyko ir pirmasis darbininkų sovieto posėdis. Jame pirmininku išrinktas Ignas Olševskis, pavaduotoju – Kazimieras Klorys: profesionalus revoliucionierius, bolševikas.

„Jie pasiskelbė vienintele teisėta valdžia mieste ir pakvietė Raudonąją armiją į miestą“, – apibendrina istorikas, pasak kurio, už dar vienos svetimos kariuomenės atėjimą į Panevėžį balsavo tik bolševikai.

Žinomo miesto gydytojo, burmistro Aleksandro Vitarto kapas senosiose miesto kapinėse. M. GARUCKO nuotr.

Žinomo miesto gydytojo, burmistro Aleksandro Vitarto kapas senosiose miesto kapinėse. M. GARUCKO nuotr.

Nauja valdžia – nauja tvarka

To meto lietuviška valdžia Panevėžyje rėmėsi tik savanoriais milicininkais, tad sunkiai galėjo pasipriešinti vis aktyviau besireiškiantiems bolševikams.

Būsimasis miesto išlaisvintojas Jonas Variakojis apsaugos būrio savanorius pradėjo telkti tik 1919 metų sausio 4-ąją, tad jų dar buvo nedaug. Be to, labai trūko ginklų. Ir kai sausio pradžioje Panevėžį paliko vokiečiai, bolševikiniai veikėjai įsiveržė į savanorių milicijos patalpas bei likvidavo miesto valdybą. Ši nesipriešino smurtautojams.

Mieste valdžią perėmė darbininkų sovietas, o sausio 7-ąją jau ir patį miestą užėmė Raudonoji armija.

„Panevėžyje prasidėjo bolševikmetis“, – sako D. Pilkauskas.

Gana greitai vietos bolševikų lyderio vardą iš I. Olševskio perėmė ūkininkas Petras Žėkas. Iš pradžių jis vadovavo milicijai, paskui tapo revoliucinio komiteto pirmininku. Komiteto sekretoriumi dirbo advokatas Feliksas Valiukas.

Vadovauti miestui ir apskričiai turėjęs revoliucinis komitetas, arba vadinamasis revkomas, iš esmės buvo dešimties komisarų taryba, aiškina istorikas.

„Teoriškai revoliucinis komitetas buvo pavaldus darbininkų sovietui, bet mieste faktiškai vadovavo revoliucinis komitetas“, – priduria jis.

Panevėžyje atsirado teisingumo, finansų, sveikatos, darbo, maisto produktų, miesto ūkio, ryšių komisariatai. Komisarai – ar bent dalis jų – laikui bėgant keitėsi (švietimo komisariatui spėjo pavadovauti net trys).

Nesibodėjo ir reketo

Naujajai valdžiai, D. Pilkausko teigimu, ypač aktualus buvo pinigų ir maisto produktų stygius. Siekiant išspręsti šią problemą, buvo suimti turtingesni panevėžiečiai ir pareikalauta sumokėti 200 tūkst. rublių vienkartinę kontribuciją.

Jau pirmąją okupacijos savaitę nelaisvėje atsidūrė burmistras A. Vitartas, advokatas Teodoras Liudkevičius, Jonas Balčikonis. Bolševikai buvo žiaurūs. D. Pilkausko pasakojimu, po kankinimų kalėjime burmistro, iš kurio reikalauta 10 tūkst. rublių išpirkos, sveikata pašlijo. Išleistas į laisvę, po trijų savaičių A. Vitartas mirė. Na, o Savitarpio pagalbos draugijos pirmininkas Karolis Bistramas buvo sušaudytas savo dvare Upytėje.

Ir vis dėlto revkomui pavyko surinkti tuos du šimtus tūkstančių rublių – kontribuciją galiausiai sumokėjo žydai prekybininkai.

Miestas dėl to patyrė didžiulę žalą – visai sustojo verslas, nes verslininkai bijojo vykdyti veiklą. Be to, revkomas nusavino visas dar veikusias įmones, jų kontrolę perėmė darbininkų komitetai ir profesinės sąjungos. Netrukus buvo įvesta aštuonių valandų darbo diena, darbininkus uždrausta atleisti be minėtų struktūrų žinios.

„Panevėžio revkomui daug problemų kėlė ir Raudonosios armijos aprūpinimas maisto produktais, – primena D. Pilkauskas. – Taigi ūkininkams buvo uždrausta kelti maisto produktų kainas ir juos išvežti už miesto ir net apskrities ribų. Be to, ūkininkams buvo nustatytos prievolės maisto produktais.“

Organizuojami rekvizavimo būriai vykdavo į kaimus ir atimdavo iš ūkininkų maisto produktus. Už juos buvo siūloma atvežti pramoninių prekių. „Bet didelė dalis ūkininkų buvo visai nuskurdę ir jiems patiems trūko maisto“, – istorikas sako, kad šios bėdos neišsprendė ir 1919 metų vasarį varguomenei pradėti dalyti maisto produktai, nes jų netrukus pristigo.

1919-ųjų žiemą į valdžią Panevėžyje perėmę bolševikai greitai nusmukdė miestą: verslas sustojo, ėmė stigti produktų. PB ARCHYVO nuotr..

1919-ųjų žiemą į valdžią Panevėžyje perėmę bolševikai greitai nusmukdė miestą: verslas sustojo, ėmė stigti produktų. PB ARCHYVO nuotr.

Griovė ankstesnę sistemą

Tuo metu rinkoje cirkuliavo daug įvairios valiutos – ostmarkės, lenkiški, rusiški pinigai. Panevėžio darbininkų sovietas sumanė išleisti dar ir savo pinigus.

„Išspausdino 25, 50 kapeikų ir 1, 3, 5 rublių vertės pinigus, tačiau jie buvo labai prastos kokybės, – pasakoja D. Pilkauskas. – Vertė taip pat buvo labai maža, o kaip nauji, pinigai dar ir nekėlė didelio pasitikėjimo.“

Labiau panėšėjusi į pašto ženklus nei į pinigus, bolševikų valiuta šiuo metu įrašyta į Lietuvos rekordų knygą ir tapusi bibliografine retenybe.

Pratindamiesi prie naujos valdžios ir naujų pinigų, miesto gyventojai vėl buvo priversti prisiminti rusų kalbą. Ji įsigalėjo darbininkų soviete, ja vyko visa raštvedyba.

„Tarp bolševikmečio veikėjų tautinė savimonė beveik neegzistavo, o lietuvių kalba tapo tik pagalbine priemone bendraujant su gyventojais“, – konstatuoja istorikas.

Bolševikų vykdoma politika buvo labai žiauri. Paskelbtieji valdžios priešais persekioti ir galėjo būti sušaudyti be jokio teismo. Skaičiuojama, kad per gana trumpą bolševikmetį – nuo 1919 metų sausio 7 dienos iki gegužės 19-osios – buvo suimta ir sušaudyta apie 200 žmonių.

Vos pradėję valdyti Panevėžį bolševikai ėmėsi Lietuvos patriotų areštų. „Per pirmas dienas Panevėžio kalėjimas buvo užpildytas – dalį suimtųjų teko siųsti į Daugpilio kalėjimą“, – sako D. Pilkauskas.

Mieste buvo ir daug kitų pokyčių, susijusių su okupacinės valdžios ideologija. Pavyzdžiui, 2 000 egzempliorių tiražu pradėtas leisti laikraštis „Izvestija“. Pasak D. Pilkausko, apie pusę tūkstančio šio ledinio, kurį redagavo Faivušas Abramavičius, egzempliorių buvo išdalijama Raudonosios armijos kariams.

„Izvestija“ leidimas nutrūko išvadavus miestą.

Bolševikai, pasak muziejininko, sujaukė ir lietuviškų mokyklų darbą. Revkomui atskyrus jas nuo Bažnyčios, tikybos mokytojai buvo atleisti iš darbo. Iš mokyklų dingo ne tik tautinė, bet ir religinė simbolika. Per muzikos pamokas privalomai kaltos revoliucinės dainos, tokios kaip „Marselietė“, dalykinį mokymą pakeitė mitingai, kuriuos vesdavo švietimo komisaras Kazys Sitavičius, paskaitos ir įvairios kitos bolševikinės akcijos.

Per bolševikmetį – nuo 1919 metų sausio 7 dienos iki gegužės 19-osios – buvo suimta ir sušaudyta apie 200 žmonių.

Žiaurus grįžimas

1919 metų kovo pabaigoje lietuviams savanoriams pavyko laikinai išstumti Raudonąją armiją iš Panevėžio. Kartu su kariuomene miestą paliko ir darbininkų sovieto bei revoliucinio komiteto veikėjai.

Deja, atokvėpis buvo trumpas. Netrukus bolševikai sugrįžo ir mieste I. Olševskio iniciatyva buvo įkurtas laikinasis revoliucinis tribunolas, perėmęs revkomo ir darbininkų sovieto įgaliojimus. Panevėžyje, pasak D. Pilkausko, įsigalėjo naujos sankcijos – gyventojai plėšti ir suiminėti.

„Ypač persekiojami buvo tie, kurių šeimos nariai išėjo į Jono Variakojo vadovaujamą savanorių būrį. Už informaciją apie patriotiškai nusiteikusių asmenų veiklą siūlytas 10 tūkst. rublių atlygis, o už paties J. Variakojo gyvybę Vinco Kapsuko vyriausybė pažadėjo 50 tūkst. rublių premiją“, – pasakoja muziejininkas.

Bolševikų sugrįžimą krauju pažymėjo ir I. Olševskio tribunolo vardu duotas įsakymas sušaudyti dešimt panevėžiečių bei paskirti naują kontribuciją miesto verslininkams.

„Bet Raudonojoje armijoje jau daugėjo dezertyrų, kovinė dvasia buvo visai smukusi. Jos vadovybė jau planavo trauktis iš mūsų šalies“, – sako D. Pilkauskas.

Jo teigimu, balandžio pabaigoje Panevėžio revkomas nebebuvo toks aktyvus. Frontas vis labiau artėjo, o gegužės 19-ąją Panevėžys buvo galutinai išvaduotas. Mieste netrukus įsteigta lietuviška karinė komendantūra, pradėta kurti lietuviška valdžia.

Anot istoriko, miestas išvaduotojus pasitiko okupantų paliktais randais: išplėštas, įkalintais valdžiai neįtikusiais gyventojais. Gatvėse mėtėsi darbininkų sovieto išleisti pinigai.

Bet kone labiausiai, D. Pilkausko pasakojimu, miestelėnus sukrėtė Panevėžio gimnazisto Igno Vaitiekūno sušaudymas. Ūkininkų atžala, jis aktyviai įsijungė į „Blaivybės“ draugijos reikalus, „Pavasarininkų“ kuopą. Vokiečių okupacijos metais vaikinas platino atsišaukimus prieš vokiečių valdžią, be to, Šeduvos darbininkams padėjo įkurti krikščionių darbininkų sąjungą, turėjo ir daug kitos veiklos.

Į Panevėžį įsiveržus Raudonajai armijai, I. Vaitiekūnas buvo suimtas ir įkištas į Panevėžio kalėjimą. D. Pilkausko teigimu, artėjant frontui, kaliniai buvo evakuoti į Daugpilį. Ten, praėjus beveik savaitei po Panevėžio išvadavimo, Ignas buvo sušaudytas.

1933 metais sausio mėnesį jo vardas įamžintas vienoje Panevėžio gatvėje. Deja, sovietiniais laikais ji pervadinta deputato Petrulio vardu.

Įdomūs faktai

Žymesnius Panevėžio bolševikmečio veikėjus ištiko labai skirtingi likimai, tačiau faktiškai visi jie išvengė Lietuvos valdžios keršto. Iš paminėtųjų straipsnyje 1919 metais Panevėžio komendanto vokiečių kilmės lietuvio F. Puzer fon Milerio įsakymu sušaudytas tik advokatas Feliksas Valiukas, o iš viso – trys veikėjai.

Ignas Olševskis Vinco Kapsuko vadovaujamos vyriausybės į Panevėžį buvo atsiųstas 1918-ųjų pabaigoje. Iš Lietuvos jis pasitraukė su Raudonąja armija ir gyveno Sovietų Sąjungoje. 1935 metais baigė finansų ir ekonomikos institutą, o po Antrojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą. 1944–1945 metais dirbo LSSR maisto pramonės liaudies komisaro pavaduotoju. Mirė 1974-aisiais.

Kazys Sitavičius bolševikmečiu dirbo švietimo komisaru, gimnazijoje buvo žinomas kaip aušrininkas, kartu su bendraminčiais siekęs „auklėti jaunimą socialistinėje dvasioje ir skatinti socializmo idėjas“. Į miestą įsiveržus Raudonajai armijai, dalis aušrininkų bendradarbiavo su ja ir tapo komisarais. Panevėžyje vėl įsitvirtinus lietuviškai valdžiai, kai kurie jų buvo suimti, tačiau K. Sitavičius pasitraukė su Raudonąja armija ir gyveno Sovietų Sąjungoje. Ten baigė specialius mokslus, dirbo Indijoje, Pietų Amerikoje. Pagal paskelbtus brolio atsiminimus žuvo Meksikoje.

Igno Olševskio pavaduotojas darbininkų soviete Kazimieras Klorys irgi pasitraukė su Raudonąja armija, gyveno Sovietų Sąjungoje, bet po Antrojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą. Čia dirbo ūkinį ir profsąjunginį darbą. Mirė 1966 metais. Jo vardu Panevėžyje sovietiniais laikais buvo pavadinta gatvė.

Petras Žėkas pasitraukė su Raudonąja armija, kovojo jos gretose ir žuvo 1919 metais.

Panevėžietis laikraščio „Izvestija“ leidėjas Faivušas Abramavičius pogrindinės Lietuvos komunistų partijos nariu buvo nuo 1918-ųjų. 1918–1920 metais buvo pogrindinės LKP Panevėžio ir Kauno komitetų narys, Šiaulių ir Marijampolės komitetų sekretorius. 1923 metais kooptuotas, o 1924 metais išrinktas į LKP CK. 1926 metais tapo LKP organizacinio biuro sekretoriumi. Be viso to, dirbo kelių laikraščių redaktoriumi. 1926 metais Karolio Požėlos ir kitų LKP veikėjų (vadinamųjų keturių komunarų) byloje nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Dėl parašyto malonės prašymo 1927-aisiais pašalintas iš pogrindinės LKP – nariams buvo draudžiama prašyti malonės. Iš kalėjimo buvo paleistas 1933 metais. Pataisyti sveikatos išvyko į Sovietų Sąjungą. Nuo 1956 metų gyveno Vilniuje, ten ir mirė 1971-aisiais.

Bolševikmečiu mieste aktyviai veikė ir socialdemokratas daktaras Pranas Mažylis. Jis likvidavo Panevėžio miesto savivaldybę ir buvo vadinamas raudonuoju Panevėžio administratoriumi. Vėliau jam grėsė mirties bausmė, tačiau pažadėjęs politikoje daugiau nebedalyvauti, rimtų nemalonumų išvengė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų