PMS nuotr.

Argentinos lietuvio šaknys – Panevėžyje

Argentinos lietuvio šaknys – Panevėžyje

Argentinos lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas, lietuviškos radijo valandėlės vedėjas, tautinių šokių ansamblio „Nemunas“ vienas iš vadovų…

Tai tik maža dalis Argentinoje gimusio lietuviškų šaknų turinčio Chuano Ignacijaus Fourmento Kalvelio veiklų ir titulų. Tačiau svarbiausia, kaip sako pats, visai ne tai, nes didžiausia dovana – gyslomis tekantis lietuviškas kraujas.

Širdis sujungė šokis

Bėgdami nuo ekonominės krizės ir baimindamiesi karo grėsmės 1926–1929 metais į Argentiną pasitraukė daug emigrantų iš Lietuvos. Nemaža jų dalis – bemaž trys tūkstančiai – pasirinko Beriso miestą, esantį Buenos Airių provincijoje.

Ch. Kalvelio proseneliams Berisas taip pat pasirodė patraukli vieta – 1926-aisiais, nešini vos mėnesio sulaukusiu sūneliu Jonu, jie pradėjo naują gyvenimo etapą.

Netrukus susikūrė pirmoji lietuvių bendruomenė „Nemunas“, vėliau – lietuvių draugija „Mindaugas“. Jauna šeima įsijungė į aktyvią „Nemuno“ bendruomenę.

Anot Chuano, bendrijos iki šiol siekia išsaugoti lietuviškų švenčių – Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, Joninių, Motinos dienos – tradicijas ir papročius, stengiasi sujungti nuo savo gimtinės nutolusius tautiečius.

Taip karta iš kartos auga lietuvybę puoselėjantys, lietuviško kraujo turintys išeiviai. Toje pačioje lietuviškas šaknis turinčius asmenis vienijančioje bendruomenėje susipažino ir argentiniečio, trečiosios kartos lietuvio Chuano, tėvai.

Pašnekovo motina – lietuvių dukra, o tėtis – prancūzų kilmės. Tačiau tai nesustabdė dviejų įsimylėjusių širdžių susijungti į vieną.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

„Mano tėvas turi nemažai draugų, bendradarbių, kurie yra lietuvių kilmės ir priklauso bendruomenei. Šokių kolektyve tuo metu labai trūko šokėjų vyrų, tad jis buvo kviečiamas prisijungti. Ten sutiko ir mano mamą, gimiau ir aš“, – šiltai pasakoja J. Kalvelis.

Vyras patikina: faktas, kad jo venomis teka ir lietuviško kraujo, jam nuo ankstyvos vaikystės yra labai reikšmingas. Chuanas visuomet sako pabrėžiantis savo lietuviškas šaknis, besididžiuojantis savo istorija, protėviais.

Net ir be didelių pastangų jaunas vyras aplinkiniams kelia susižavėjimą, šypseną, kartais nuoširdžią nuostabą dėl neaprėpiamos meilės šaliai, su kuria supančiotas nenutraukiamomis sijomis, kilmės saitais.

Ankstesniame vyro darbe, Beriso miesto savivaldybės spaudos departamente, kuriame jis dirbo žurnalistu, kolegos jo netruko praminti „lituano“ (liet. lietuviu). Pašnekovas juokiasi, kad viskas dėl neišsenkančių kalbų apie Lietuvą.

„Man labai svarbu pabrėžti, kad esame lietuvių palikuoniai, kad mylime Lietuvą ir norime išlaikyti jos kultūrą, ją puoselėti ne tik Argentinoje, bet ir visoje Pietų Amerikoje. O mūsų istoriją tęs jau  atžalos“, – tvirtina.

Petys į petį

Tautiniai šokiai sujungė ir Chuano bei žmonos Aleksandros gyvenimus. Meilė lietuviškų šaknų turinčiai merginai užgimė ne kur kitur, bet „Nemuno“ bendruomenėje, sukantis šokio sūkury.

Ch. Kalvelis nusijuokia paklaustas, kodėl norisi šokti ne argentinietišką tango, bet lietuvišką polką.  Sako, tikriausiai jau vien todėl, kad visi Pietų amerikiečiai labai mėgsta šokti, yra judrūs, smalsūs, aktyvūs.

Anot jo, lietuviškos dainos, teatras Pietų Amerikoje ima po truputį silpnėti, o šokis išgyvena aukso amžių.

„Tautiški šokiai – labai įtraukiantis dalykas, suteikiantis daug įvairių galimybių bei patirčių. Šokti yra linksma, o ir visą Argentiną gali apvažiuoti“, – ima vardyti pašnekovas.

Prieš dešimtmetį užsimezgusi pažintis peraugo į neišskiriamą, tvirtą šeimą.

Dabar pora augina pustrečių metukų dukrelę Laimą, ją moko lietuvių kalbos ir patiems puikiai žinomų tautinių šokių.

Tiesa, kol kas tiek žmonai Aleksandrai, tiek mažametei dukrai nesiseka taip gerai kalbėti lietuviškai kaip Chuanui.

„Nors namuose bandome kalbėti lietuviškai, vis dėlto dažniausiai bendraujame ispaniškai – juk visi čia gimėme. Tačiau jos nemažai supranta, tik gal kiek sunkiau atsakyti“, – prisipažįsta pašnekovas.

„Sako, kad lietuviai šalti žmonės, bet mano nuomonė kitokia. Esame patenkinti šiltu bendravimu, norime puoselėti draugystę. Tik šokiais, dainomis, kalba, bendravimu galime išlaikyti ir kultūrą.“

Ch. I. Fourmentas Kalvelis

Pats lietuvybę puoselėjantis argentinietis renkasi kalbėti lietuviškai tiek bendruomenėje, kuriai priklauso, tiek bendraudamas elektroniniais laiškais ar socialinėje erdvėje.

Vyras nesistebi, kad jo šeimos nariams nesiseka taip greitai prabilti širdžiai artima kalba – juk ir pačiam teko nemažai pasikankinti, kol išmoko.

2004-aisiais, būdamas vos dvidešimties metų, Chuanas nusprendė mokytis lietuvių kalbos Vokietijoje esančioje Vasario 16-osios gimnazijoje.

„Buvau vienintelis mokinys iš Pietų Amerikos. Buvo labai sudėtinga, tačiau pavyko“, – prisimena dešimtį mėnesių trukusį mokslą.

Tais metais jaunuolis turėjo galimybę apsilankyti ir Lietuvoje – tąkart tai buvo pirmoji jo viešnagė, užsitęsusi nuo Velykų iki vasaros pabaigos. Ir nors reikėjo apsiprasti prie oro, kultūros ir kitų skirtumų, Ch. Kalvelis jautė, jog šis apsilankymas yra ne paskutinis.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Nenori prarasti ryšio

Visai neseniai Chuanas su gausia Argentinos lietuvių delegacija viešėjo Lietuvoje – čia „Nemunas“ pirmą kartą dalyvavo istorinėje, šimtmečio Dainų šventėje.

„Mums svarbu išlaikyti kultūrą, o norint to pasiekti, reikia atvykti į Lietuvą, praktikuotis kalbėti“, – šypsosi.

Pačiam bendruomenės valdybos pirmininkui pastarasis apsilankymas – jau septintas. Tačiau, kaip  prisipažįsta, šį kartą viskas buvo kiek kitaip.

Kolektyvo vedlys sako, kad kelionę imta planuoti prieš kelerius metus. Daugiau nei keturiasdešimt Pietų Amerikos atstovų Lietuvoje lankėsi pirmą kartą.

„Galimybė pristatyti save pasauliui – puikus pasiekimas, jiems šis apsilankymas padarė didelį įspūdį“, – patikina pašnekovas.

Pasak jo, kolektyvą sudarė 90 procentų lietuvių kilmės palikuoniai, kiti lietuviškų šaknų neturi, tačiau Lietuvą myli taip pat stipriai, o kartais netgi labiau: vidurnaktį gali sugiedoti „Tautišką giesmę“, domisi įvykiais mūsų šalyje, nepriekaištingai šoka tautiškus šokius, nori išmokti viena sunkiausių pasaulyje vadinamų kalbų.

„Mes integruojamės kaip lietuviai ir visai nesvarbu, kokia pavardė – itališka, ispaniška – yra įrašyta pase. Pats jausmas duoda kur kas daugiau, nei popierius“, – įsitikinęs.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Sužinoti detales

Birželio pabaigoje kolektyvas pakiliai sutiktas Vilniaus oro uoste. Atvykėliams skambėjo „Tautiška giesmė“, juos sveikino minios smalsuolių ir draugų. Ne vienam atvykėliui skruostais riedėjo  džiaugsmo ašaros.

Dalyvavimas Dainų šventėje, kaip tvirtina Chuanas, nebuvo vienintelė priežastis atvykti. Lankydamas kitus šokių kolektyvus, „Nemunas“ apkeliavo įvairius miestus, buvo Kryžių kalne, Nidoje, Kernavėje, Trakuose. Bičiuliams pristatė argentinietiško tango, folkloro programą.

Bendruomenė neaplenkė ir Aukštaitijos sostinės. Kolektyvą pasisvečiuoti pakvietė mieste puikiai pažįstama, neišsenkančios energijos šokių kolektyvų „Grandinėlė“, „Miestelėnai“ vadovė Zita Rimkuvienė. Su pastarąja Ch. Kalvelis yra pažįstamas jau bene dvidešimt metų. 2000-aisiais vyko pirmoji Pietų Amerikos šokių šventė, kurioje dalyvavo ir Z. Rimkuvienės vadovaujami ansambliai.

Prieš porą dešimtmečių susipažinę du aktyvūs žmonės ryšius palaiko iki šiol.

„Sako, kad lietuviai šalti žmonės, bet mano nuomonė kitokia. Esame patenkinti šiltu bendravimu, norime puoselėti draugystę. Tik šokiais, dainomis, kalba, bendravimu galime išlaikyti ir kultūrą“, – mano Chuanas.

Tačiau ne tik noras susitikti su ilgamete bičiule vedė Chuaną Panevėžio link. Jo giminė yra kilusi iš Sodelių kaimo, esančio Panevėžio rajone. Vyras prieš trylika metų kreipėsi į televiziją, Nacionalinę paieškų tarnybą. Padedant specialistams ir geros valios žmonėms, į jo šauksmą atsiliepė giminaitė iš prosenelės pusės. Taip Chuanas patvirtino sau ne tik turintis lietuviškų šaknų, bet ir aukštaitiško užsispyrimo, konkretumo.

Šiltus jausmus Lietuvai jaučiantis Chuanas Ignacijus Fourmentas Kalvelis sako, kad prieš dešimtmetį ir pats buvo rimtai pasišovęs persikelti gyventi į Lietuvą. Tuo metu dar draugaudamas su dabartine savo žmona Aleksandra, jaunas vyras kūrė rimtus planus. Tačiau dabar gyvenimo Lietuvoje vizija likusi tik gražiu praeities šešėliu.

Anot pašnekovo, dabar būtų nelengva pakeisti aplinką – tektų palikti gerą, mėgstamą darbą, draugus.

„Visiškai šios minties neatsisakau, bet pasikeitusi asmeninė situacija kol kas to padaryti neleidžia“, – atviras Ch. Kalvelis.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų