Apgavystėms keliai platūs

Apgavystėms keliai platūs

Kokių tik gudrybių neprigalvoja lengvo uždarbio mėgėjai, kad išviliotų ar pavogtų kitų uždirbtus pinigus bei gautų kitokios naudos

PB ARCHYVO nuotr.

PB ARCHYVO nuotr.

 

Šiais laikais apgavysčių mastai neįtikėtini – prieš keletą dešimtmečių žmonės nė įsivaizduoti negalėjo, kaip išradingai galima spęsti kilpas, kad aukos į jas pultų viena po kitos.

Apie avariją padariusius, piniginės paramos maldaujančius neva artimuosius – jau sena pasaka. Ne kartą suveikė pažadai duoti darbo, išmokėti pašalpą, kvietimas susipažinti, atsiimti loterijos laimėjimą, siūlymas patikrinti banknotų numerius, banko sąskaitas ir panašiai. O kur dar įvairiausių „vertingų“, „naudingų“, „stebuklingų“ daiktų pardavimas ir kitokie apgavysčių būdai…

 

Pinigų viliotojai

 

„Prieš kiek laiko „Panevėžio garse“ buvo rašyta, kad Panevėžyje yra atsiradusių savos rūšies „laimės“ platintojų, kurie tą „laimę“ platino tam tyčia savo pasidarytuose pokeliuose, gi tuose pokeliuose daugiau nieko nebuvo, kaip tik variniai žiedeliai. Bet vieną iš tokių platintojų policija suėmė ir Panevėžio Apylinkės teisėjas balandžio 28 d. nubaudė keturiom savaitėm kalėjimo“, – rašyta straipsnyje „Nubaudė „laimės“ platintoją“ viename 1940 metų numeryje. (Citatų kalba netaisyta.)

„Pinigų viliotojai“ – 1932 metais spausdintas straipsnis. Jame pasakojama: „Įvairūs cirkininkai, netekę uždarbio užsieniuose, pradėjo jo ieškoti Lietuvos miestuose ir, žinoma, nemažai mūsų litukų išvežama užsienin. O mūsų miestų kinai ir koncertininkai, netekę uždarbio miestuose, pradėjo vilioti pinigus iš provincijos. Šiais krizio laikais įvairūs baleliai, koncertai, cirkai, ruošiami asmeninio pasipelnymo tikslu, turėtų būti griežtai uždrausti.“

Taigi lengvos duonos pelnytojų, siekiančių iš svetimo gero prasigyventi, pasirodo, būta visais laikais.

Vieniems pavykdavo, kitiems ne – daug įvairių istorijų pasakojo „Panevėžio balsas“.

1925 metų pavasarį nutiko štai tokia: „Mūsų jau buvo pranešta, kad Bigailių miške bejojantį Zeliką Islovičių užpuolė plėšikai ir atėmė iš jo 1577 lt. Išaiškinus dalyką pasirodė, kad Islovičius tuos pinigus pats paslėpė miške, norėdamas pasisavinti. Pinigai surasti. Islovičius pats galvoj pasidarė žaizdą.“

Straipsnyje „Simuliantas“ pasakota apie žmogų, kuris policijai pranešė, kad „gegužės 3 d. apie 20 val. vykstant jam dviračiu į namus iš Kupreliškių miestelio, kelyje užpuolė jį du nežinomi plėšikai, sužeidė peiliu į nugarą ir atėmę 1000 litų pinigų, pasislėpė. Padarius tardymą išaiškinta, kad vyras sumelavo, kame jis ir prisipažino, pareikšdamas, kad pareiškimą darė melagingai simuliacijos tikslu.“

 

Jei neapgaus, tai apvogs

 

Apgavikams nė kiek nenusileidžia vagys – jie pasisavina viską, kas po ranka papuolė.

Tiesa, kaip dabar, taip ir anksčiau, svetimo turto mėgėjai neretai įkliūdavo. Apie tai laikraštis taip pat pranešdavo: „Rugp. 6 d. apie 8 val. Žemės Ūkio D-jos kiemo sargas pastebėjo, kad nuplėštos spynos nuo užrakintų urmo krautuvės durų. Vagys, negalėdami pro geležines štangas įsiveržti į vidų ir dar pastebėti, skubiai pasišalino. Matyt, Panevėžyje atsiranda tokių „profesionalių“ gaujų.“

„Sulaikytas vagis kaltinamas už vogimą lašinių, dešrų, kumpių. Apvogė pro išplėštą stogą sumoje 800 litų. Pavogti lašiniai, kumpiai ir dešros parduotos Panevėžy turgavietėje nežinomiems asmenims.“

Iš Kauno į Panevėžį „vogimo tikslu buvo atvykusios žinomos vagilės-recidivistės, jos iš pil. Leibo Jofe krautuvės pavogė manufaktūros prekių 180 lt vertės, ir iš pil. Vilgelmo Šeilerio krautuves vieną porą pusbačių 50 lt vertės. Įtartos moterys policijos tą pačią dieną sulaikytos.“

Štai kokią kriminalinę statistiką skelbė laikraštis prieš devyniasdešimt metų: „Atsitikimai Panevėžio kriminalės policijos rajone balandžio mėn. 1925 m. Plėšimų 1, užmušimų 1, padegimų 1. Vogimų: iš butų 7, iš krautuvių ir sandėlių 4, arklių 1, iš kišenių 2, – viso plėšimų ir vogimų padaryta už 4388 lt. Susekta: plėšimų 1, užmušimų 1, padegimų 1, vogimų: iš butų 8, iš krautuvių ir sandėlių 2, arklių 1 ir iš kišenės 2. Suimta: vagių 14, arkliavagių 1, žmogžudžių 4, kišenvagių 3, neturinčių dokumentų 4. Susekta vogimų ir plėšimų į sumą 3968 lt.“

Apie sulaikytus vagis visuomenė būdavo informuojama, skelbiamos jų pavardės, išvardijami pavogti daiktai. O jų būta įvairiausių, pavyzdžiui, bausta „už vogimą revolverio su kabura ir diržu iš gelžkelių policininko“. „Ukmergės g. 47 iš buto nežinomi asmenys nulaužė spynas ir pavogė įvairių 120 lt vertės daiktų.“ „Naktį iš Paliūniškio gyventojo pavogė 100 litų vertės arklį“, „Senamiesčio kapinėse dažnai yra geresnės gėlės išraunamos ir pavagiamos. Retesnių gėlių rūšių nė nemėgink sodinti. Pastebėta vaikai ar moterėlės taip darant. Įlendama pro ar per tvorą.“ „Naktį iš 5 į 6 d. apiplėšta Marijonų bažnyčia. Vagies įeita per langą. Nuplėštos rinkliavos dėžutės.“ „Apie Rokiškį atsirado plėšikų gaujos. Plėšia žmones net dienos metu. Apiplėšė žmogelį Šilauskio miške, o kitą dieną ant Kamajų kelio porą žmonių, kurie važiavo, pasiskolinę pinigų iš Rokiškio liaudies banko.“

„Priviso vagių, – rašė laikraštis 1937 metais. – Kvetkuose iš kai kur čia atsiranda vagių: prapuola tai avys, tai antys, tai tilto ledlaužiai, nors kai kas ir pavyksta atrasti. Reikėtų vagis smarkiau bausti.“

 

Bandė apeliuoti į sąžinė

 

Keičiantis laikams, papročiams, santvarkoms, reikalavimams ir galimybėms, kriminalinis pasaulis išlikdavo visada, visuomenę baugindamas didesniais ar mažesniais pasireiškimais. Prieš devyniasdešimt metų „Panevėžio balsas“ rašė:

„Sekant tiek Kauno, tiek provincijos laikraščių chroniką, šiurpulys perima: čia sūnus nužudė tėvą, ten jaunikis savo mylimą, kitur žmona vyrą, o plėšimų ir vagysčių nesuskaitysi.

Iš kur tas viskas pas mus, mūsų nuo senų laikų šventos Lietuvos žemėje? Dar senovės laikais, kada civilizacijos spinduliai vos lietė mūsų kraštą, mūsų bočiai išvykdami iš namų palikdavo juos neuždarytais ir grįžę rasdavo viską neliestą ir tvarkoje. Dabar gi, kada mes džiaugiamės sparčiai žengią kultūros link, mums tenka gėdyties savo viengenčių darbais.

Mūsų veikliosios visuomenės dalis, pasinėrusi partinėse rietenose, aklai eina pati, nežinodama kur, praskindama kelią tiems, kurie delnais trindami džiaugiasi, kad ne veltui dingsta jų červoncai ir zlotai. Ar nereikėtų prisiminti, kad sėdami partinius vėjus galime susilaukti audrų? Ar ne laikas būtų nurodyti mūsų tautiečiams tikrą kelią į dorą, šviesą, tiesą?“

Kažin ar labai senoviškai skambėtų tie žodžiai dabar?

Spaudoje netruko pasakojimų apie nelengvą policininkų darbo kasdienybę, apie įvairius linksmus, liūdnus, netikėtus ar tragiškus atsitikimus. „Nepavyko kriminalistams – 2 nukovė“, – taip pavadintas rašinys prieš devyniasdešimt metų pasakojo: „Traukiniu Nr 7 iš Kauno buvo gabenama 18 kalinių-kriminalistų į Šiaulių kalėjimą. Iš Kėdainių kalinius gabeno Kėdainių 5 policijos policininkai. Einant traukiniui tarp Gudžiūnų ir Baisogalos stoties kaliniai sukilo ir puolė policininkus, norėdami juos nuginkluoti ir pabėgti. Sargyba puolimą atrėmė ir revolverio šūviais vieną, kuris už plėšimą buvo nubaustas iki gyvos galvos kalėti, nušovė, o kitus du, kurie už plėšimus nuteisti kalėti virš dešimt metų, sunkiai sužeidė. Vienas jų kalėjimo ligoninėje mirė. Visi kaliniai atgabenti į Šiaulių kalėjimą. Laimei, kad nepavyko jiems pabėgti, nes būtų pridarę daug šposų.“

„Gegužės 11 diena Ilinavos pušynėlį rasta Pandėlio milicijanto lavonas. Velionis išvarė iš Pandėlio į Rokiškį areštuotą ir pakelyje paleidęs areštantą nusišovė. Velionis neseniai yra baigęs Rokiškio žemesniaja policijos mokyklą, buvo gabus ir labai jautrios širdies žmogus. Savo laiške jis rašo, kad nėra tikslo gyventi.“

 

Apie problemą – puse lūpų

 

Sovietmečiu leistoje „Panevėžio tiesoje“ taip pat galima rasti pasakojimų apie apgavystes, vagystes, kitus nusikaltimus. Žinoma, tais laikais daug kas būdavo slepiama, nutylima, atskleidžiama tik menka dalele to, kas vyko iš tikrųjų.

„Kelsim budrumą liaudies sargyboje“ – taip pavadintas straipsnis 1968 metais rašė, kad nusikaltimų mieste sumažėjo 11 procentų. Milicijos viršininkas džiaugėsi, kad nusikaltėliai geriau išaiškinami: „Geriau sekasi išaiškinti užsimaskavusius grobstytojus. Pavyzdžiu gali būti „Kalnapilio“ alaus daryklos, spirito kombinato, statybos-remonto valdybos statybininkų ir kitos bylos.“

Niekam ne paslaptis, kad anuomet grobstoma būdavo iš visur kur tik galima. Kas kur dirbo, iš ten ir vogė, arba, kaip sakydavo, nešė – nešdavo iš mėsos, duonos, pieno, linų kombinatų, kitų įmonių.

Per organizuojamus reidus kai kurie nešėjai būdavo sugaunami, baudžiami, apie juos rašydavo spaudoje, bet niekas nuo to nesikeitė – gėrybes tempė ne tik paprasti darbininkai, kurie, beje, dažniausiai ir įkliūdavo.

1986 metų numeryje pasakota apie reidus į įmones: „Taip jau išėjo“, – atsiduso dešrų cecho darbininkė, nė nemėgindama teisintis sunkumais. Ji tempė 5,8 kg kiaulienos ir 4,5 kg jautienos, moteriškė taip visa buvo apsiklojusi mėsele, kad eidama net krypavo.“

Straipsnyje pasakota ir apie nemažai grietinės, sviesto, kavos, ledų ir kitokių gėrybių iš įmonių nešusiuosius.

„Nors liaudies draugovininkai pastaruoju metu suaktyvino savo veiklą, bet dar ne visur ir ne taip, kaip reikėtų“, – prieita prie išvados.

Spaudoje būdavo rašoma ir apie veltėdžius, naminės degtinės gamintojus, apie avarijas, jų kaltininkus ir kitas bėdas.

Prieš penkiasdešimt metų diskusijoje „Už saugų eismą“ vieno panevėžiečio išsakyti žodžiai tikrai neprarado svarbos ir šiandien:

„Didžiausi avarijų kaltininkai – neblaivūs vairuotojai. Todėl gatvėse ir keliuose reikia daugiau tikrinti, kad neblaivus žmogus bijotų sėsti prie vairo.“

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Panevėžio-balsas-logo

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų