Aistra skrydžiui tapo lemtinga

Aistra skrydžiui tapo lemtinga

Ilgą laiką žmonės, žiūrėdami į dangų, pavydėjo tarp debesų nardantiems paukščiams, tačiau dabar svajonė pasidžiaugti gyvenimo akimirkomis tarp žemės ir dangaus ranka pasiekiama – reikia tik labai norėti.

Tą gali patvirtinti ir Radviliškyje gimusi Eglė Zikari. Moters aistra oro balionams neapleidžia jau dešimtmetį. Būtent ji lietuvę suvedė ir su išrinktuoju iš Italijos, su kuriuo Eglė prieš porą metų sukūrė šeimą ir įsikūrė Vokietijoje, Ulmo mieste. Šiuo metu jauna šeima augina atžalą, tačiau dėl to jųdviejų susidomėjimas oreivyste nė kiek nesumažėjo.

35-erių lietuvė apie savo bene trečdalį gyvenimo puoselėjamą pomėgį gali kalbėti valandų valandas ir neatmeta, jog galbūt jos oreivystės išgyvenimai vieną dieną nuguls į knygos puslapius. Tai nebūtų naujiena, nes po Eglės apsilankymo Afganistane gimė leidinys apie ten tarnavusių Lietuvos karių gyvenimą.

Nors nuo pirmojo E. Zikari skrydžio praėjo nemažai laiko, jį iki smulkmenų prisimena ir šiandien. Moteris juokiasi, kad tokio dalyko pamiršti neįmanoma, nes kiekvienas per krikštynas po pirmojo skrydžio yra įpareigojamas net naktį pakeltas iš miegų prisiminti, kokiu oro balionu skrido, kas jį pilotavo, Nevalia į sąmonės gilumą užkišti ir savo krikšto vardo – Eglė buvo pakrikštyta Grafaite iš Paberžės.

Tam, jog E. Zikari savo gyvenimo nebeįsivaizduotų be oro balionų, pakako to vienintelio karto. Pirmasis bandymas tapo viską lemiančiu. Jis padarė tokį didelį įspūdį, kad moteris nedelsdama prisijungė prie bene didžiausio Lietuvoje oreivių klubo – Vilniaus oreivystės centro.

Eglė Zikari po dešimties metų praktikos sako galinti patikinti, jog tik iš pažiūros oreivystė atrodo paprastas užsiėmimas.

Eglė Zikari po dešimties metų praktikos sako galinti patikinti, jog tik iš pažiūros oreivystė atrodo paprastas užsiėmimas.

Pilotavimas netraukia

„Tokiems geltonsnapiams kaip aš lengviausias kelias į oreivystę – tapti žemės komandos nariu“, – pasakojimą „Panevėžio balsui“ pradėjo Eglė, pabrėžianti, jog tai irgi labai atsakingas darbas.

Anot E. Zikari, tik iš pažiūros oreivystė gali atrodyti paprastas užsiėmimas. Oro balionas, pilotas, palankus vėjas – ko daugiau reikia?

O reikia bent poros žmonių ant žemės, kurie padėtų pripūsti balioną, palaikytų, kol jis pakyla, supakuotų ant žemės likusius daiktus ir automobiliu atvažiuotų iki oro baliono nusileidimo vietos“, – aiškina Eglė. Moteris šypsosi, kad iki šiol nėra mačiusi oreivio, kuris visus darbus atliktų pats vienas.

Jos pačios pirmasis skrydis su oreivystės centro pilotais ramus nebuvo. Oro balionas besileisdamas gerokai trinktelėjo į žemę, pavirto ant šono ir stiprus vėjas jį tempė apie šimtą metrų. „Visi liko gyvi ir sveiki. Gal dėl to, kad tarp keleivių buvo kunigas?“ – šypsojosi E. Zikari.

Kadangi pirmasis skrydis buvo su staigmenomis, antrasis moteriai atrodė per daug nuobodus. Oro balionas pasiekė žemę ir liko stovėti. Tuomet Eglė piloto pasiteiravo: „Ar taip viskas ir baigsis?“

Į dangų moteris kilo jau nesuskaičiuojamą skaičių kartų, todėl per tą laiką buvę ir ramių, ir ekstremalesnių nusileidimų. Dabar ji sako užtikrintai žinanti, jog oreivystėje niekada nebūna tokių pačių pakilimų ir nusileidimų. Sutapti gali nebent starto vieta, o tolesni išbandymai ir potyriai priklauso nuo vėjo.

E. Zikari neslepia: iš pradžių skrydžiai oro balionu darydavę didelį įspūdį. Todėl vos pasitaikius progai paskristi, ji pirma šokdavo į krepšį.

„Ilgainiui supratau, kad priklausyti komandai, kuri lieka ant žemės, įdomiau nei būti keleive, – tikina Eglė. – Skrydis trunka apie valandą, tad tą laiką gali panaudoti ne tik balionui „medžioti“ – ypač jei vėjas silpnesnis, – bet ir sustoti ledų. O jei pakilimas iš Trakų, gali užvažiuoti paragauti kibinų. Visų patirtų nuotykių su kitais komandos nariais jau net nepamenu…“

Pačiai E. Zikari oro baliono pilotuoti neteko. Tam reikia turėti specialią licenciją, kurią galima prilyginti vairuotojo pažymėjimui. Tokį leidimą žmogus gauna baigęs kursus, išlaikęs kelis egzaminus, keliolika valandų paskraidęs su instruktoriumi, o galiausiai atlikęs savarankišką skrydį.

Teisę pilotuoti oro balioną gali gauti ir nepilnamečiai. „Ne vienas pilotas, ypač patyrusių oreivių vaikai, licenciją yra gavę nesulaukę nė aštuoniolikos metų“, – sako Eglė. Tačiau ji tokios traukos nejaučia.

„Tiesą sakant, manęs pilotavimas nevilioja, nes oreivystėje yra ir daug kitokios veiklos“, – tvirtina.

E. Zikari nė neabejoja, kad sėkmingai pilotuoti oro balioną gali ir moterys. Eglė spėja, nors nė vieno dalyko nebandė, jog vairuoti galingą vilkiką moteriai galbūt būtų sunkiau nei suvaldyti balioną. Pašnekovės tikinimu, didesnės jėgos oreivystėje reikia ant žemės – iškrauti kupolą ir krepšį iš priekabos, patempti balioną iki patogesnės nusileidimo vietos.

Tam visada galima rasti stiprių vyrų, nors ir moterys viską sėkmingai įveikia. Ore labiau reikia ne jėgos, o smegenų: išmanyti baliono valdymą, būti greitos reakcijos, turėti šaltus nervus“, – tikino oreivystės patirties metus kaupianti Eglė.

Oro balionai Eglei pirmiausia yra sportas. Varžybose nuolat dalyvaujanti moteris sako, kad tuomet ir žemėje liekantiems jų dalyviams – rezultatų skaičiuotojams, matuotojams, stebėtojams, – nuobodžiauti netenka.

Oro balionai Eglei pirmiausia yra sportas. Varžybose nuolat dalyvaujanti moteris sako, kad tuomet ir žemėje liekantiems jų dalyviams – rezultatų skaičiuotojams, matuotojams, stebėtojams, – nuobodžiauti netenka.

Iš aukšto – ne tik į Lietuvos žemę

Iš pradžių E. Zikari skrydžius atsakingai skaičiuodavo. Vėliau ji fiksavo tik miestus ir šalis, kuriuose teko skraidyti ar dalyvauti oro balionų varžybose. Tokių vietų yra begalė: nuo Vilniaus, Radviliškio, Šiaulių iki Prancūzijos, Italijos ar Jungtinių Amerikos Valstijų.

Eglė sako, kad įspūdingiausius skrydžius jai teko patirti Šveicarijos Alpėse ir Japonijoje.

„Spalvingi oro balionai vidury žiemos ant sniego atrodo nepaprastai gražiai. O sykį skrendant Japonijoje pilotas mostelėjo ranka į tolius ir sako: „Žiūrėk, ten Fudži kalnas.“ Jis buvo maždaug už poros šimtų kilometrų! Taigi ir paskraidžiau, ir apžiūrėjau vieną iš šalies įžymybių“, – džiaugėsi moteris.

Ji baimės skristi oro balionu niekad nejautė. Tarp žemės ir dangaus pakibusios E. Zikari nekamuoja aukščio baimės priepuoliai ar įkyrios mintys, jog ji gali nugarmėti žemyn.

Tačiau net ir fobijos nėra priežastis atsisakyti savo svajonių. Eglė sako pažįstanti pilotą, kuris net ir turėdamas aukščio baimę ryžosi laikyti oro baliono pilotavimo licenciją. Šiuo metu vyras yra vienas aktyviausių oreivių.

„Pilotais aš visuomet pasitikiu. Jie tikriausiai irgi nenori tėkštis į žemę, tad visuomet pasistengs to išvengti, – juokauja E. Zikari. – Žinoma, būna visko: ir didelio vėjo pakylant, ir nelabai minkštų nusileidimų. Bet tai yra oreivystės dalis, kuri suteikia papildomo įdomumo ir adrenalino.“

„Ne tik būdamas balione, bet ir prie jo supranti, kad tau gali nutikti kas nors blogo. To išvengti padeda tik saugus elgesys“, – priduria Eglė.

Ji sako, kad geras oreivis turi būti ne tik sumanus, sugebėti greitai priimti sprendimus netikėtose situacijose, bet ir prisiversti atsikelti prieš patekant saulei. Arba neužmigti iki vėlyvos nakties. Mat visi skrydžiai vyksta būtent po saulėtekio ar saulėlydžio.

Kokį pilotą galime vadinti profesionalu, sunku pasakyti… – paklausta susimąsto savaitraščio pašnekovė. – Vienas, turintis nemažai patirties ir tam tikrų žinių, dar nepradėjęs mokslų išmano daugelį dalykų, o kitas ir po penkerių metų nuo licencijos gavimo nesugeba skristi savarankiškai.“

Skrydžiai oro balionu – ir sportas

Visi žinome, kad oro balionai gali būti naudojami ne tik romantiškiems pasiskraidymams, bet ir sporto varžybose. Eglė tvirtina, jog jai tai yra malonumas ir galimybė sutikti begalę įdomių žmonių iš viso pasaulio.

Pasak Eglės, oreivystėje niekada nebūna tokių pačių pakilimų ir nusileidimų. Gal, žvelgiant iš žemės, spalvingų balionų kelionė dangumi ir atrodo visuomet vienoda, patys oreiviai sako, jog ta pati gali būti nebent starto vieta, visa kita – neprognozuojama.

Pasak Eglės, oreivystėje niekada nebūna tokių pačių pakilimų ir nusileidimų. Gal, žvelgiant iš žemės, spalvingų balionų kelionė dangumi ir atrodo visuomet vienoda, patys oreiviai sako, jog ta pati gali būti nebent starto vieta, visa kita – neprognozuojama.

Oro balionų varžybos populiarėja ir Lietuvoje. E. Zikari atskleidžia, kad jose tokių teisėjų kaip futbole, krepšinyje ar tenise nebūna, o dalyvauja daug pareigūnų, kurie atlieka skirtingas užduotis. Tai ir varžybų direktorius, rezultatų skaičiuotojai, matuotojai, stebėtojai. Pastarieji seka piloto ir komandos veiksmus, būdami kartu su juo krepšyje ar ant žemės, ir specialiame lape fiksuoja rezultatus, galimus taisyklių pažeidimus bei įvairias reikšmingas detales.

Eglei yra tekę imtis įvairių pareigų, išskyrus užduotis pilotams skiriančio direktoriaus. Jos teigimu, tai darbas daugiau patirties turintiems žmonėms.

Įdomiausia tikriausiai būti stebėtoju – tuomet pamatai didžiausią varžybų dalį. Deja, jie į varžybas kviečiami vis rečiau ir rečiau, nes didumą darbo fiksuojant rezultatus dabar atlieka GPS“, – apgailestauja moteris.

Balionų varžybose pilotams yra skiriamos įvairios užduotys. Jų esmė dažniausiai būna tikslumas – pataikyti žymekliu kuo arčiau taikinio. Taip pat gali būti vertinama skridimo kryptis, kad būtų atliktas kuo bukesnis ar smailesnis kampas, kuo ilgiau išsilaikyti tam tikroje zonoje ir panašūs dalykai.

„Per kiekvieną užduotį galima surinkti po tūkstantį taškų. Bet geriausias rezultatas vienoje ar kitoje rungtyje dar nieko nereiškia. Per kitus skrydžius gali nepasisekti ir pilotas lieka lentelės viduryje. Nebūtina kaskart pasiekti maksimumą, bet reikia skraidyti stabiliai gerai“, – sakė E. Zikari.

Suvedė oro balionai

Eglės vyras italas Nikola Zikari taip pat yra oreivis. Juodu susipažino per pasaulio karšto oro balionų čempionatą Jungtinėse Amerikos Valstijose, vėliau susitiko per varžybas Japonijoje.

Tuomet ir nusprendėme, kad užteks skraidyti nuo vieno pasaulio krašto iki kito!“ – su šypsena pasakoja lietuvė.

Ji teigia pažįstanti ne vieną porą, kurią suvedė oreivystė, arba vienas partneris šia aistra užkrėtė kitą.
Kadangi pačios vyras jau ne vienerius metus gyvena Vokietijoje, Eglė nedvejodama dėl meilės taip pat paliko savo šalį.

Tačiau Eglė tikina, jog juodviem su Nikola minčių tuoktis oro balione ar kaip nors juos įtraukti į tuoktuvių scenarijų nė nebuvę. Ji abejoja, ar kas nors Lietuvoje imtųsi tuokti jaunavedžius balione, nes daugumą vestuvininkų atbaidytų lipimas į krepšį.

Tiesa, kartą E. Zikari yra dalyvavusi sutuoktinių ir jų liudininkų skrydyje kitą dieną po santuokos įžadų. Ten nuotykių netrūko.

Viskas prasidėjo vieną birželio rytą, kai žolė jau buvo aukšta, ją puošė rasa, o aplink ratus suko rūkas. „Tik susirinkę sužinojome, kad keleiviai bus ypatingi, – prisiminimais dalinosi pašnekovė. – Jaunoji pasirodė baltutėlė. Laimė, ji vietoj suknelės vilkėjo kelnes ir švarką. Liudininkė vis vaikščiojo aplink balioną ir svarstė, kas svitos laukia. Netgi kilo abejonė, ar ji išdrįs įlipti į krepšį.“

Aišku, nei po skrydžio, nei po privalomojo krikšto niekas nesiskundė – ekstremalūs povestuviniai išbandymai buvo palydėti su džiaugsmu.

Nors Lietuvoje apie tuoktuves tarp žemės ir dangaus tik tyliai pasvajojama, tačiau Kinijoje jaunavedžiai tokią ceremoniją galėjo jau išbandyti. Šiais metais aštuonios poros surengė tokias tuoktuves, kokių pasaulis dar nematė. Jaunuoliai įžadus vienas kitam davė būdami ore, o po jų kojomis tyvuliavo pražydusių rapsų laukai. Kai kurie įsimylėjėliai dėl neįprastos ceremonijos į pietvakarių Kiniją atvyko net iš užsienio.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų