Neryžtingos dvejonės kaina

Neryžtingos dvejonės kaina

Tarpukario Lietuvos kariuomenė apgynė besikuriančią valstybę, išsaugojo laisvę, stiprėjo ir turėjo daug įtakos, tačiau tos pačios kariuomenės vadai lemtingą akimirką nesiryžo priimti svarbiausio sprendimo – šalį ginti ginklu.

Lietuvos kariuomenė suvaidino lemiamą vaidmenį atkuriant mūsų valstybę – kiek apgynė žemės, tiek jos ir liko. Tik apsigynus nuo visų priešų, ketinusių užgrobti Lietuvos teritoriją, atėjo diplomatinis valstybingumo pripažinimas.

Vos susikūrusiai Lietuvos kariuomenei jau 1918–1920 metais teko kovoti už šalies nepriklausomybę – su rusų bolševikais, bermontininkais bei lenkais.

Kariuomenės vadai buvo svarbūs ir 1926-ųjų perversmo, kai buvo nuverstas teisėtai išrinktas prezidentas Kazys Grinius bei įvestas autoritarinis prezidento Antano Smetonos režimas, organizatoriai ir vykdytojai.

Lietuvos kariuomenė išgyveno sunkmečius, ekonominę 4-ojo dešimtmečio pradžios krizę, kol iš bjauriojo ančiuko virto gražuole gulbe: minėtam dešimtmečiui baigiantis, Lietuvos karinės pajėgos jau galėjo pasigirti modernia ginkluote ir buvo vertinamos geriausiai iš visų Baltijos šalių.

Trūko visko – nuo vadų iki batų

Kai viskas tik prasidėjo 1918-ųjų pabaigoje, Lietuvos kariuomenė beveik nieko neturėjo. Nepaveldėjo struktūrų, kurias galėjo panaudoti.

„Kariuomenės pagrindą sudarė Rusijos imperinėje kariuomenėje tarnavę lietuviai arba lietuvių kilmės karininkai, – pasakojimą apie Lietuvos tarpukario kariuomenės raidą pradėjo Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas ir projekto vadovas, daktaras Vytautas Jokubauskas. – Daugelis jų buvo baigę sutrumpintą karo meto kursą – tai yra parengti ne taikos metu, ne kelerius metus studijavę karo mokyklose ir akademijose, o per karą pusmetį pamokyti. Aišku, jų gretose buvo ir karininkų, kurie ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo įgiję išsilavinimą, buvo vienas kitas generolas. Tai buvo kariuomenės pagrindas.“

Galiausiai, anot pašnekovo, buvo kviečiami savanoriai ir pradėta mobilizuoti visuomenė, įtraukiami rezerve esantieji.

„Jie irgi nebuvo parengti kariai, – pabrėžia istorikas. – Pagal amžių, pagal įvairias kategorijas kviesdavo jaunuolius, mobilizuodavo karo valdininkus, medikus – tuos, kurių reikėjo nepriklausomybės kovose kariavusiai Lietuvai.“

Tuomet kariuomenės dydį nulėmė du veiksniai – karininkų skaičius ir materialinis aprūpinimas, aiškina V. Jokubauskas. Palyginti su Latvija ir Estija, Lietuva karių turėjo daugiau. Bet mobilizavus visuomenę, sukvietus savanorius iškilo problema: kas jiems vadovaus ir kas juos mokys? Jautėsi kvalifikuoto personalo, karininkų stygius, ypač tokių, kurie galėtų vadovauti didesniems vienetams. Viskas buvo gerai kuopų ir batalionų lygmeniu, bet jungiant juos į pulkus, brigadas ir divizijas pasijuto kvalifikuotų vadų stygius.

Antroji didžiulė problema, anot V. Jokubausko, buvo materialinis aprūpinimas.

„Lietuva per Pirmąjį pasaulinį karą nukentėjo stipriai ir patyrė milžiniškų nuostolių, – pasakoja jis. – Dalis miestų, tokių kaip Tauragė, Šiauliai, buvo virtę griuvėsiais, šiek tiek mažiau nukentėjo Vilnius ir Kaunas. Provincijoje nemažai miestelių sudegė ir liko labai nedaug pastatų. Be to, daug Lietuvos gyventojų – apie pusę milijono – 1915-aisiais pasitraukė į Rusijos imperijos gilumą. Taigi šalyje sumažėjo gyventojų, dalis ūkių liko tušti, žemės ūkio paskirties plotai tiesiog dirvonavo.“

Kaip primena istorikas, 1915-aisiais užėmus kraštą, labai daug arklių, galvijų buvo paimta Rusijos kariuomenės reikmėms. Atkurti tuos ūkio gamybos pajėgumus reikėjo laiko.

Karininkas – vėliau generolas leitenantas Stasys Nastopka – Nepriklausomybės kovų dalyvis Panevėžio krašte, pirmasis žuvęs Panevėžio bataliono karininkas. PKM nuotr.

Karininkas – vėliau generolas leitenantas Stasys Nastopka – Nepriklausomybės kovų dalyvis Panevėžio krašte, pirmasis žuvęs Panevėžio bataliono karininkas. PKM nuotr.

„Aišku, 1918–1920 metais tas nebuvo padaryta. Taigi šalies materialinė bazė buvo labai nusilpusi. Gamybinių pajėgumų, kurie gamintų ginkluotę ir kariuomenei reikalingą įrangą, Lietuvoje nebuvo. Nebuvo jokios karo pramonės“, – Lietuvos kariuomenės sunkumus pabrėžė V. Jokubauskas.

Istorikas teigia, kad archyviniuose dokumentuose užfiksuota: 1919-ųjų vasarą formuojant Kauno batalioną, kariai keitėsi batais tam, kad galėtų patruliuoti. Nebuvo drabužių, šautuvų.

„Situacija pasikeitė tik vėliau rudenį, kai iš Prancūzijoje buvusių JAV sandėlių buvo įsigyta dalis amunicijos ir drabužių. Tik tada pavyko kariuomenę aprengti ir minimaliai apginkluoti“, – paaiškino jis.

Vėliau pavyko iš Prancūzijos, Didžiosios Britanijos įsigyti ginklų, JAV karinių uniformų, šiek tiek įrangos nusipirkta iš Vokietijos. Dalį poreikių galėjo patenkinti ir vietos gamintojai – pavyzdžiui, pasiūti batus, kepures.

Prieštaringi vertinimai

Profesorius Mykolas Romeris savo dienoraščiuose yra užfiksavęs, kad 1918–1919 metais Lietuvoje „nebuvo tokio vaizdo, kad visi trykštų optimizmu ir noru kovoti“. Tik 1919-ųjų pabaigoje, kaip jis rašo, įvyko lūžis. Pavyko be vokiečių pagalbos nugalėti bermontininkus, ir ūpas iš karto pakilo. Lietuviai suprato, kad patys gali įveikti priešą, ką nors nuveikti ir laimėti. Be to, pažadėjus žemės, prie Lietuvos gynybos prisijungė keliolika tūkstančių savanorių. Tačiau vėliau kariuomenės stuburas buvo formuojamas ne iš savanorių gretų, o iš mobilizuotų vyrų.

Vykstant aktyviems karo veiksmams, nuo 1918-ųjų lapkričio iki 1920 metų gruodžio kariuomenės pajėgos augo, jose buvo daugiau kaip 40 000 karių (į šį skaičių įtraukiamas visas kariuomenės personalas, nuo tų, kurie kovojo fronte ir tų, kurie aptarnavo kariuomenę ir buvo užnugaryje).

1920-ųjų pabaigoje liovusis aktyviems karo veiksmams kariuomenė nebuvo išformuota, nes karas iš esmės nebuvo baigtas – tiesiog buvo pereita prie įšaldyto konflikto. Su Lenkija pasirašytos paliaubos, bet klausimas nebuvo išspręstas. Tik nustatyta demilitarizuota zona, demarkacinė linija, kuri tarpukaryje ir skyrė Lietuvą nuo Vilniaus krašto. Iki 1923-iųjų kariuomenė rotaciniu būdu saugojo šią sieną.

„Sunku vienareikšmiškai atsakyti į klausimą apie kariuomenės įvaizdį ir visuomenės požiūrį, – sako istorikas V. Jokubauskas. – Dabar paprastai atliekami sociologiniais tyrimai: užduodami klausimai, kaip vertinate – pozityviai, negatyviai, ar pasitikite kariuomene ir panašiai. Kalbant apie tarpukario laikotarpį, tokių sociologinių tyrimų nebuvo. Rasime daugybę šaltinių, bylojančių apie didžiulį patriotinį nusiteikimą, meilę kariuomenei. Tačiau galime atrasti faktų, kad po 1926-ųjų politinio perversmo, kuriame svarbų vaidmenį atliko kariuomenės vadai, dalis visuomenės į tai neigiamai žiūrėjo, nes brangino demokratiją, ir opozicija tikrai buvo didžiulė.“

Be to, pasak pašnekovo, dalį visuomenės piktino karininkų atlyginimai ir bendras kariuomenės finansavimas. Šalies kontekste uniforma garantavo didžiulę algą: darbininkas uždirbdavo 70–100 litų, o karininkas gaudavo 300–400 litų, vyresnysis karininkas – net 700–800 litų.

Ar po Nepriklausomybės kovų Lietuvą apgynę kariai buvo šalies didvyriai? Į šį klausimą, pasak V. Jokubausko, irgi keblu pasakyti.

„Galime pasitelkti karių kapų tvarkymo pavyzdį. Pasibaigus nepriklausomybės kovoms, karių kapų niekas netvarkė, neprižiūrėjo. Tuo susirūpinta 1927 metais – prabėgus beveik dešimtmečiui. Kritusiems kariams buvo pastatyti mediniai kryžiai, tačiau kapų niekas neprižiūrėjo. Galiausiai apie 1927-uosius karininkija sujudo, ėmė spaudoje rašyti straipsnius, kad reikia tvarkyti karių kapus, nes „jie dilgėlėm apžėlę, o kryžiai baigia supūti, nuvirsti, greitai nežinosime, kur kas palaidota“. Tai puiki iliustracija, kad didžiulės euforijos nebuvo“, – tvirtina istorikas.

Išsipardavė, persiginklavo, modernizavosi

1934-aisiais, po nepavykusio karinio perversmo, keitėsi kariuomenės vadovybė ir kariuomenės vadu paskirtas prezidento Antano Smetonos dukterėčios vyras, labai jaunas karininkas, pulkininkas leitenantas Stasys Raštikis.

Kitų šalių karinę vadovybę nustebino toks paskyrimas – kariuomenė buvo patikėta vos į ketvirtą dešimtį įkopusiam karininkui.

Kaip ir buvo galima nuspėti, per kelerius metus S. Raštikis įgijo brigados generolo laipsnį. Tačiau svarbiausia, kad sugebėjo įtikinti politinę vadovybę – prezidentą A. Smetoną ir ministrą pirmininką Juozą Tūbelį, kuris kartu ėjo ir finansų ministro pareigas, kad reikėtų didinti kariuomenės finansavimą. Taigi buvo numatyta per septynerius metus skirti papildomai 175 mln. litų kariuomenės ginkluotei atnaujinti.

S. Raštikiui įtikinus vyriausybę patvirtinti kariuomenės perginklavimo planą, kariuomenė dar ir pardavė viską, kas buvo nereikalinga. Juolab kad pasitaikė gera proga – Ispanijoje prasidėjo pilietinis karas.

Taip Lietuvos kariuomenė gavo papildomų lėšų ir pradėjo modernizavimo procesą. Pagaliau buvo suvienodinta ginkluotė, įsigyta naujos technikos ir ginklų.

Iki pat 1940-ųjų Lietuvos karines pajėgas sudarė 5 divizijos, buvo 9 pėstininkų, 4 artilerijos ir 3 kavalerijos pulkai, karo aviacijos pajėgos ir pagalbinė kariuomenė, kurią sudarė inžinerijos, geležinkelininkų, ryšininkų ir transporto padaliniai. Lietuvos kariuomenė buvo apginkluota tuo metu gana modernia užsienio ir savos gamybos karine technika.

Tad, pasak V. Jokubausko, teiginys, kad Baltijos šalyse 1938-aisiais Lietuva turėjo moderniausią ginkluotę, yra visiškai pagrįstas. Savo ataskaitose tą tvirtino ir užsienio šalių karo atašė, konstatavę, kad 1934 metais Lietuvos kariuomenė Baltijos šalyse atrodė prasčiausiai, o po ketverių metų ji buvo moderniausia.

Lietuvos kariuomenės karininkai (apie 1920 metus), dalyvavę Nepriklausomybės kovose. Antras iš kairės sėdi karininkas (vėliau generolas leitenantas) Maksimas Katche, paruošęs Panevėžio išvadavimo operaciją. PKM nuotr.

Lietuvos kariuomenės karininkai (apie 1920 metus), dalyvavę Nepriklausomybės kovose. Antras iš kairės sėdi karininkas (vėliau generolas leitenantas) Maksimas Katche, paruošęs Panevėžio išvadavimo operaciją. PKM nuotr.

Rengėsi partizaniniam karui

Kalbant apie Lietuvos kariuomenės planus karo atveju, pasak istoriko, reikėtų atkreipti dėmesį į kelis aspektus.

Buvo įsivaizduojama, kad karas Europoje bus didelis ir koalicinis, o Lietuva viena tikrai nekariaus. Geras pavyzdys, anot V. Jokubausko, buvo Pirmojo pasaulinio karo metais aktyviai fronte reiškusios Belgija ir Serbija. Šios mažos valstybės kare dalyvavo didžiųjų koalicijų sudėtyje ir po pergalių joms buvo atlyginti nuostoliai, atkurtos sienos ir panašiai. Taigi lietuviai manė irgi prisijungsiantys prie analogiškos koalicijos. Tik klausimas kokios.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse būta svarstymų, kad didžiuoju sąjungininku taps Sovietų Sąjunga, nors abejota jos patikimumu. Išlikę dokumentų su svarstymais, kad vargu „ar sovietai būtų tokie moralūs“ sąjungininkai, kaip Antantė su Belgija ir Serbija.

Kitas aspektas – jei kils didžiulis karas, bet koks priešas – ar tai būtų Lenkija, ar Vokietija, – negalės sutelkti visų savo pajėgų kovai su Lietuva, nes kariaus kituose, kur kas svarbesniuose frontuose. Tad Lietuvoje galėtų kariauti viena kita priešų divizija ar korpusas.

„Buvo svarstoma, kad reguliari kariuomenė priešintis ir gintis galėtų apie dvi savaites, gal ilgiau, – pasakoja V. Jokubauskas. – Be to, priešų užimtoje teritorijoje turėjo prasidėti plataus masto partizaninis karas.“

Pirma partizaninio judėjimo užduotis esą būtų buvusi atitraukti dalį priešo pajėgų iš fronto ir taip susilpninti jo pozicijas.

„Pagal partizaninio karo patirtį, jei juos palaiko visuomenė, partizanų įveikti neįmanoma – tą įrodo Lotynų Amerikos pavyzdžiai“, – sako istorikas. Bet nurodo vieną sąlygą: jeigu agresorius nepradeda naikinti visuomenės. „Tą po Antrojo pasaulinio karo pradėjo daryti sovietai, – primena. – Jie pradėjo kovoti nebe su partizanais, o su visuomene, kuri rėmė partizanus. Ir per dešimtmetį savo pasiekė.“

„Tad, vykstant partizaniniam karui, buvo tikimąsi didžiojo sąjungininko pagalbos, kad, laimėjus sąjungininkams, vėl būtų atkurta laisva Lietuva. Be to, kariuomenės užduotis buvo išlikti ir apsaugoti savo vyriausybę. Buvo manoma, kad karo metu, jei išliks vyriausybė su kariuomenės branduoliu, tai ji suvaidins lemiamą vaidmenį atkuriant Lietuvą. Taip buvo įsivaizduojamas ginkluotas valstybės gynimas“, – pasakojo V. Jokubauskas.

Trūko tik politinio sprendimo

Įsiplieskus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvos kariuomenė turėjo aiškų įsakymą: jei sovietai nesustoja prie administracinės linijos, tai juos reikia sustabdyti, kontratakuoti ir grąžinti už sienos.

Kariuomenė net turėjo galimo karo su sovietais planą R. Visas išsamus planas nėra išlikęs, nes prieš pat okupaciją žvalgybos skyriaus viršininkas davė įsakymą naikinti dokumentus, susijusius su Sovietų Sąjunga. Taip siekta apsaugoti karininkus, prisidėjusius prie šio plano kūrimo ir tvirtinimo.

Vis dėlto yra išlikusių atskirų dokumentų, bylojančių, jog, pavyzdžiui, 1940 metų pavasarį vyko intensyvūs pasirengimo veiksmai – kariuomenė rengėsi priešlėktuvinei gynybai, birželį Jonavoje tiltai jau buvo paruošti sprogdinti: gavus įsakymą, šie svarbūs sausumos ir geležinkelio tiltai galėjo būti sunaikinti.

Premjeras Antanas Merkys birželio 12-ąją grįžo iš Maskvos su nerimą keliančia žinia, kad „situacija rimta“. Jis galėjo kreiptis į A. Smetoną, kad prezidentas paskelbtų mobilizaciją. Pasak V. Jokubausko, mobilizacijai būtų pakakę dviejų dienų. Per jas Lietuvos pajėgos būtų subūrusios apie 150 000 karių, ir didžioji dalis pajėgų galėjo užimti gynybines pozicijas.

„Bet koks Lietuvos sprendimas galėjo reikšti kitokią įvykių seką. Mano nuomone, ką galėjo Lietuva pasiekti, tai po Antrojo karo pabaigos būti ne Sovietų Sąjungos dalimi, o socialistine respublika, kaip Lenkija, Čekoslovakija“, – istorikas teigia, jog tam pritrūko tik vieno dalyko – įsakymo.

Generolas Stasys Pundzevičius savo atsiminimuose Amerikoje rašęs apie planą R, buvo nuvykęs jį suderinti į Latviją, su šios šalies kariuomene. Vykdamas į paskutinį posėdį, S. Pundzevičius šifruota telegrama divizijų vadams perdavė įsakymą pasiruošti vykdyti gynybos planą.

„Lietuva nebūtų laimėjusi, tačiau per metus ir nepralaimėjusi.“

V. Jokubauskas, istorikas

„Tačiau po paskutinio posėdžio buvo priimtas sprendimas nesipriešinti. Kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas išvyko į pasienį pasitikti raudonarmiečių, o S. Pundzevičius skubėjo atšaukti direktyvą R, kad kariuomenė nepradėtų veikti savarankiškai ir priešintis raudonarmiečiams“, – pasakoja V. Jokubauskas. Ir sako, kad būtent V. Vitkauskui, vadovauti kariuomenei paskirtam 1940 metų sausio mėnesį, pirmiausia turėtų būti adresuojamas klausimas, kodėl Lietuva nepasipriešino pirmajai sovietinei okupacijai.

„Tai buvo visiškai politinis sprendimas, o didžiausią vaidmenį suvaidino S. Raštikis ir kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas. Dalis politikų buvo už pasipriešinimą, o generolai teigė, kad nereikia priešintis. Jų nuomonė buvo lemiama.“

Kariuomenė, pasak istoriko, buvo pasiruošusi, tačiau negavo įsakymo.

„Taigi nesavivaliavo ir vykdė politinius sprendimus. Tai tam tikra prasme keista, nes tarpukario laikotarpiu Lietuvos kariuomenė per du dešimtmečius tiek kartų rengė sukilimus ir perversmus, – stebisi V. Jokubauskas. – O 1940-aisiais paklūsta ir pasipriešinimas neįvyko.“

Ar realu buvo mūsų kariams gintis? Pašnekovas kategoriškas: jie ne tik galėjo, bet ir turėjo.

Lietuva disponavo pajėgia kariuomene, galinčia karo metu sumobilizuoti 5 divizijas, arba apie 122 000 karių, turėjo karinę doktriną ir realistiškus grėsmių vertinimus. Be to, kasmet Lietuva į užsienio karo mokyklas siuntė bent po kelis ar net keliolika karininkų, kurie stengėsi perimti naujausias karinės minties pavyzdžius ir pritaikyti Lietuvoje.

„Mūsų kariuomenė negalėjo viena pati laimėti karo ir apginti Lietuvos teritorijos nuo raudonosios armijos. Jos dydis toks, kad jei sovietai prarastų dvi divizijas, į jos vietą galėjo atsiųsti tris naujas. Tą parodė Žiemos karas Suomijoje. Jei Lietuva prarastų pulką ar batalioną, jo nebūtų kaip atkurti, – realistiškai vertina situaciją V. Jokubauskas. – Tik laiko klausimas, kada sovietai okupuotų. Viskas būtų priklausę nuo sovietų puolimo masto, intensyvumo ir lietuvių pasiruošimo. Jei būtų prasidėjęs partizaninis karas, klausimas, kiek laiko būtų prireikę sovietams palaužti lietuvius.“

Tačiau priešintis, istoriko įsitikinimu, vis tiek reikėjo.

„Antrąkart – 1944 metais – okupavus Lietuvą, Sovietų Sąjungai prireikė beveik dešimties metų, kad būtų užgniaužtas partizaninis karas. Iki 1941-ųjų sovietai tikrai nebūtų palaužę lietuvių partizaninio pasipriešinimo“, – sako jis.

Aišku, kad Lietuva nebūtų laimėjusi to karo, tačiau V. Jokubauskas kelia kitą klausimą: ar išvis sovietai būtų pradėję kariauti su ryžtingai pradėjusia veikti Lietuva?

„Čia yra dar ilgas politinis kontekstas, nes Lietuva nebuvo atsidūrusi visiškai sovietų įtakai. Užnemunės dalis buvo Vokietijos įtakos sferoje. 1940 metų birželio 15-ąją sovietų armija Užnemunės neokupavo ir žygiavo dešiniuoju Nemuno krantu. Galime nagrinėti daugybę modelių, kaip galėjo nutikti, bet sovietams įsiveržus į Lietuvą, jie tikrai būtų pasiekę Vokietijos sieną, Lietuvos vyriausybė būtų pasitraukusi į kitą Nemuno krantą, į Rytų Prūsiją, o Lietuvoje būtų vykęs partizaninis karas. Lietuva nebūtų laimėjusi, tačiau per metus ir nepralaimėjusi“, – svarsto V. Jokubauskas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų