Vienos danų šeimos saga

Vienos danų šeimos saga

Atvykęs į šiaurės vakarų Jutlandijoje, Danijoje, įsikūrusį Olufsenų dvarą išties jautiesi tarsi pakliuvęs į „vidury niekur“ teritoriją. Aplink plytinčios beribės lygumos, nutolę miestai ir jūriniai vėjai  tapo ramaus gyvenimo ir įstabių šeimos istorijų akompanimentais.

 

Svetainė, esanti Susanne priklausančioje namo dalyje. (Vladislavo Borisevičiaus fotografija)

Jei, vos perskaičius įžangą, jums kilo klausimas, ar čia TŲ Olufsenų dvaras, netempdama gumos galiu suardyti intrigą – taip, TŲ. Quistrupo ūkis ir dvaras netoli Struerio miestelio yra žymiojo elektronikos prekės ženklo „Bang&Olufsen“ lopšys. Ir nors sunku įžvelgti sąsajų tarp dvaro ir elektronikos, būtent šiais raktažodžiais pažymėtą istoriją pasakoja vieno iš kompanijos įkūrėjų, Svendo Olufseno sūnėno, našlė Susanne, priėmusi mus, „Namo ir aš“ žurnalistus, į savo namus Quistrupe.

Susanne virtuvė. (Vladislavo Borisevičiaus fotografija)

1900-aisiais gimęs Peteris Bangas augo didžiųjų technologijų pokyčių laikais, nuoširdžiai tikėdamas technikos progresu. Vienas iš ankstyvųjų ir tuomet gana revoliucingų jo išradimų buvo prie elektros tinklo prijungiamas radijo imtuvas. Jauno inžinieriaus išradimas ne tik sukėlė pokyčių radijo industrijoje, bet ir gerokai pakoregavo žmonių laisvalaikio įpročius. Tuo tarpu kitas danas, S. Olufsenas, gimęs septynių vaikų šeimoje, puoselėjo labai panašią aistrą ir požiūrį į radijo techniką.

Du inovatoriai susipažino 1920-aisiais elektrotechnikos mokykloje Arhuse ir netruko pamatyti, kad turi daug bendro. Po studijų baigimo jaunuolių keliai kuriam laikui visgi išsiskyrė: Peteris išvyko į Jungtines Valstijas, kurios jį masino dėl tuo metu ten įsismarkavusios radijo technologijų plėtros, o Svendas liko Danijoje tobulinti Peterio išrasto imtuvo. Neilgai trukus Svendas grįžo į Quistrupo dvarą ir jo bokšte įkūrė radijo gamyklą, o po beveik metų iš užatlantės prie kolegos prisijungė ir Peteris. Prireikė aštuonerių gyvenimo ir uolaus darbo dvare metų, kad inžinieriai pasiryžtų įkurti bendrą įmonę „Bang&Olufsen“. Naujosios, Kopenhagoje įteisintos, kompanijos raktu į sėkmę konkurencingoje anuometėje rinkoje tapo baterijų eliminatorius – detalė, kurią įdėjus į bet kurį radijo imtuvą, šis galėdavo veikti prisijungęs prie elektros tinklo, o ne maitinamas baterijų.

Quistrupo dvaras priskirtas prie nacionalinės reikšmės danų kultūros paveldo, tad išsaugoti autentiškumą (pavyzdžiui, senovinius langus) yra ne tik privilegija, bet ir prievolė. (Vladislavo Borisevičiaus fotografija)

Šią ir daugiau šlovingų šeimos istorijų papasakojusi Susanne taip pat didžiuojasi, kad iš išorės, Olufsenų šeimos dvaras ir ūkis atrodo lygiai taip pat kaip prieš daugiau nei 150 metų. Turbūt vienintelis pokytis, matomas detaliai nagrinėjant istorines Quistrupo dvaro fotografijas, yra prie pietinio fasado praretinti medžiai, kurių buvo nutarta atsisakyti XX a. pirmajame ketvirtyje, idant į namus pakliūtų daugiau šviesos. Šį stebėtiną autentiškumą paaiškina faktas, kad pagrindinis namo pastatas yra priskirtas prie nacionalinės reikšmės paveldo, todėl visi restauracijos darbai turi būti patvirtinti Danijos kultūros ir dvarų komisijos.

Jauniausias Januso sūnus Peteris Severinas demonstruoja savo muzikinius sugebėjimus.

Pagrindinio pastato interjeras nuo 1800-ųjų, kai buvo suprojektuotas, keitėsi taip pat nedaug. Vienos įspūdingiausių autentiškų detalių – kiekviename kambaryje esančios rankomis išskaptuotos medinės sijos, įspūdingos durys ir viršum jų pakabinti aštuoni paveikslai. Pravėrę vienas duris, patenkame į ryškią svetainę, kurioje Susanne tuoj paragina vaišintis gėrimais ir užkandžiais. Besiklausant jos pasakojimų apie iš kartos į kartą perduodamas tradicijas, ima pirštis beveik nepajudinama išvada, kad ir baldai, kuriuos lieti ar ant kurių sėdi, priklausė Olufsenų pirmtakams. Janusas, Susanne sūnus ir dabartinis dvaro šeimininkas, šiek tiek vėliau paneigia tokį įsivaizdavimą. Pasirodo, viena šeimos tradicija mirus šeimininkui yra jo palikuonims išsidalinti baldus, tad dėl šios priežasties nedaugelio jų amžius siekia 1888 m., kai P. Olufsenas, pirmasis dvaro savininkas iš Olufsenų giminės, įsigijo Quistrupo dvarą.

Quistrupo interjero tapatybės akcentai: meno kūriniai ir daniško dizaino ikonos (šioje nuotraukoje matomi Lousio Poulseno šviestuvai). (Vladislavo Borisevičiaus fotografija)

Visgi neišvengta ir radikalesnių rūmų pertvarkymų: P. Bango kabinetas ir miegamasis rytiniame flange tapo dabartinio šeimininko ir jo šeimos virtuve. Vakariniame pastato sparne veikusi pieninė į gyvenamąsias patalpas pertvarkyta 1939-aisiais, kai ten įsikūrė dabartinio šeimininko prosenelė Anna.

Pastaroji didžiausia dvaro renovacija atlikta 2008 m., kuomet rytinė dvaro dalis buvo paversta į šiuolaikiškesnį Januso, jo žmonos Jane ir jų trijų vaikų būstą. Vaikštinėjant po jiems priklausančią pastato dalį ir dairantis į modernių įrenginių, meno kūrinių ir daniško dizaino objektų pilną interjerą, tradicijų tąsos įspūdis vis tiek niekur nedingsta. Jane, iš Kopenhagos į provinciją atsikėlusi danė, patvirtina, jog tai labai svarbu. „Galbūt nuskambės banaliai, – taria ji, – bet, atvykus gyventi į Quistrupą, gyvenimas kaip reikiant pasikeitė: ėmėme mažiau skubėti, jaudintis dėl smulkmenų, labiau vertiname tęstinumą ir ilgalaikę estetiką, galop jaučiamės didelio ir stipraus medžio dalimi. Tai neįkainojamas jausmas.“

Januso šeimynos virtuvė. (Vladislavo Borisevičiaus fotografija)

(Vladislavo Borisevičiaus fotografija)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų