Akiko Tutlys asmeninio archyvo fotografija

A. Tutlys: „Lietuva architektams ir dizaineriams – rojus“

A. Tutlys: „Lietuva architektams ir dizaineriams – rojus“

„Įsirengdami būstą visi pagalvoja, ką pasakys svečiai, ir tai natūralu“, – sako architektė Akiko Tutlys, prieš 15 metų su vyru Mindaugu „porai metų“ atvykusi pagyventi į Lietuvą. Privačias erdves ir biurus kurianti specialistė pasakoja apie lietuvių norą gražiai gyventi ir išsiskirti iš kitų, dirvonuojančius laukus, interjero dizainerių rojų, statybininkų darbo kultūrą ir – neišvengiamai – apie japonų ir lietuvių skirtumus.

– Baigusi mokslus, JAV dirbote biurų projektavimo įmonėje, vėliau tokį patį darbą – Japonijoje. Kokia buvo karjeros Lietuvoje pradžia?

– Tuo metu Lietuvoje mažai kas norėjo investuoti į biurų interjerą. Yra stalas, kėdė, ir gerai. Šalyje buvo dar tik prasidėjęs rastis privačių namų interjero dizainerių poreikis. Kai pradėjau ieškotis darbo, visi man patarė pirmiausia imtis privataus interjero. Pradėjau projektuoti privačias erdves, vėliau ir biurus. Džiaugiuosi, kad pamažu supratama, kaip įmonei svarbu interjeras, atspindintis jos kultūrą ir filosofiją.

Kai kuriu privatų interjerą, padedu įgyvendinti užsakovo viziją. Kai projektuoju biurą, privalau suprasti įmonės filosofiją, jos poziciją. Įmonės interjeras yra komunikacijos priemonė, čia visai kiti prioritetai.

Rengiant biurų projektus tenka spręsti kur kas daugiau techninių klausimų, privalu išmanyti, kaip kas veikia. Dideliuose komerciniuose objektuose dirba stambesni rangovai nei privačiuose namuose, su jais reikia ir kalbėtis kitaip. Jie turi savo sistemą, tu turi savo viziją, tuomet reikia susėsti ir aiškintis kiekvieną punktą. Jei rangovai matys, kad ko nors nesupranti, bus sunku pasiekti viziją. Turi būti pasikaustęs, kad galėtum diskutuoti, argumentuoti, kodėl reikia daryti būtent taip, o ne kitaip.

– Prisimenate, koks buvo pirmas jūsų užsakymas Lietuvoje?

– Pirmasis užsakovas buvau aš pati (juokiasi). Mano namai tapo bandomaisiais. Nežinojau, kaip lietuviai dirba, kur užsakyti medžiagų ir pan. Japonijoje užtekdavo meistrams pasakyti vieną dalyką, kad jie suprastų kitus dešimt. Prieš 15 metų Lietuvoje dar reikėjo stovėti meistrams už nugarų ir sekti kiekvieną jų žingsnį, nes, jei tik pasakydavai ką nors abstrakčiau, statybininkai pasitelkdavo savo fantaziją ir dirbdavo savaip.

Prisimenu, šviežiai nulakavome grindis. Lakas jau buvo išdžiūvęs, bet dar labai jautrus. Ateinu pažiūrėti, matau – pėdsakai. Kažkam reikėjo būtinai pereiti! Nusimovė batus ir su kojinėmis pa pa pa per kambarį. Nieko nepadarysi – patiesiau kilimą ir stengiausi kuo greičiau tai pamiršti. Bet pagalvojau, kad Japonijoje būtų draudžiama koją kelti, kol nėra leidimo.

Ačiū Dievui, po ekonominės krizės ši bėda išnyko, nes iš užsienio grįžę kvalifikuotesni žmonės išstūmė mažiau kompetentingus. Atsirado statybų vadovų, kurie puikiai organizuoja darbus, todėl man reikia mažiau viskuo rūpintis. Statybų lygis pakilo. O mūsų dizaineriai apskritai yra labai profesionalūs, ypač kuriantys modernų dizainą. Puikiai atsimenu, kad atvažiavus prieš 15 metų buvo galima tik svajoti apie tokius projektus.

Tiesa, pastebiu, kad Lietuvoje nėra klasikinio interjero kūrimo mokymo tradicijos, nerengiami paveldo specialistai. Kartais dizaineriai projektuoja klasikinio stiliaus interjerą nesuvokdami, kas yra klasika. Jam taikomos griežtos taisyklės, kiekviena detalė, daiktas turi savo vietą. Kai žurnale pamatau neva klasikinių interjerų, suprantu, kas kūrė žinodamas taisykles, kas – ne.

– Kokie klientai yra lietuviai? Ar mylime savo namus, ar mėgstame gražiai gyventi?

– Lietuva architektams ir interjero dizaineriams yra rojus. Kitose šalyse dauguma butų parduodami su pilna apdaila, tau reikia nusipirkti tik sofą ir stalą. Nuobodu? Ko gero, tai kultūrų skirtumai, sovietmečio įtaka, kai Lietuvoje viskas buvo vienoda, o Vakarų europiečiai turėjo iš ko rinktis.

Man atrodo, kad interjeras – tai saviraiškos forma. Svarbu, kad draugai, kaimynai atėję pasakytų: „Oho, kaip pas jus gražu!“ Įsirengdami būstą visi pagalvoja, ką pasakys svečiai, ir tai natūralu.

Dažniausiai į mane kreipiasi poros. Kai kalbame apie statybų projektą, vyras sėdi priekyje, žmona – fone. Kai tik pradedame aptarinėti interjero klausimus, dominuoti moteris, nes jis labiau susijęs su jausmais, spalvomis. Juk žinomas mokslinis faktas, kad ima moteris mato kur kas daugiau atspalvių (juokiasi).

Visi užsakovai pas mane ateina su savo vizijomis. Išklausau jas, tada bandau siūlyti savo variantus ir stebiu reakciją. Jei pasiūlymas nepriimamas entuziastingai, kas nors yra negerai. Bandau tai išsiaiškinti. Kartais nutinka taip, kad priimamas sprendimas, kuriam visiškai nepritariu, bet suprantu, kad tuose namuose gyvensiu ne aš. Jei žmonėms tinka, tada darome šitaip.

– Dažnai sakoma, kad esame konservatyvūs, kad mus sunku įkalbėti imtis drąsesnių sprendimų, kurti išskirtinį interjerą.

– Manau, tai netiesa. Po Nepriklausomybės atkūrimo, XXI a. pradžioje, Lietuvoje buvo statybų pikas. Atsirado naujų galimybių, visi pradėjo eksperimentuoti. Žmonės iš naujo atrado spalvas, kiekvieną kambarį dažė skirtingai, atsirado kelių pakopų kabamosios lubos – viskas turėjo atrodyti kuo išmoningiau. Dabar tas rezultatas mus baugina. Įsigiję tokį būstą žmonės nori visiškai perdaryti, griauti, įrengti kuo paprastesnį, bijo tokių eksperimentų, baiminasi, kad ateities kartos juoksis.

Akiko Tutlys asmeninio archyvo fotografija

Be to, esu pastebėjusi, kad dabar didžioji dalis lietuvių būstus perka kaip laikinus namus, nes nė vienas nežino, kur bus po 10 metų. Pastebiu, kad jaunos šeimos nori gyventi name su sklypu, kur vaikai turėtų kiemą. Kai šie pradeda eiti į mokyklą, tėvai nebenori jų nuolat vežioti ir persikelia arčiau centro. Kai vaikai paauga, gali savarankiškai važinėti viešuoju transportu, vėl jie persikelia į užmiestį. O senatvėje grįžta į miestą.

– Jūsų kurtuose interjeruose galima aptikti ir japonų kultūros užuominų. To pageidauja klientai?

– Ne, niekas to manęs neprašo. Kai projektas prašosi kokio nors sprendimo, kartais ką nors japoniško pasiūlau pati. Tarkime, atkurtoje tradicinėje lietuvių sodyboje atsirado tatamio (ryžių šiaudų dangos) ir japoniško stiliaus spintų durys. Namas rąstinis, virtuvės baldai pagaminti iš medžio masyvo. Kai viskas yra iš natūralių medžiagų, nesinori spintų ar kitų baldų iš plokščių. Imi galvoti apie natūralius baldus, bet nenori medžio masyvo, nes durys būtų be galo sunkios. Tuomet į galvą ateina mintis pagaminti lengvas japoniško stiliaus duris.

Kito projektuoto namo tambūre įtaisėme stumdomas ažūrines duris. Jos yra tik dekoro elementas, tačiau norėjome, kad iš lauko įėjus į vidų būtų dekoratyvi sienelė, kuri gražiai atrodytų ir iš svetainės.

– Kiek dėmesio skiriate detalėms?

– Kai kurioms daug, kai kurioms – mažai. Jei man atrodo svarbu, paaiškinu užsakovui, kad šiuo atveju negalime eiti lengviausiu keliu, bandome daryti kitaip. Tokie mano primygtiniai siūlymai labiau yra susiję su funkcija nei su estetika. Tiesa, visuomet stengiuosi, kad namuose viskas būtų vienodos kokybės. Vargu ar prie IKEA baldų derės prabangus šviestuvas.

Labai džiaugiuosi, kai užsakovas turi baldą, daiktą, emociškai susijusį su šeima. Tarkime, močiutės komodą ar senelio stalą. Tuomet aplink jį gali kurti visą interjerą, istoriją. Man patinka, kai nesvarstoma: naujas namas – naujas interjeras – naujo gyvenimo pradžia. Man gaila, kai žmonės nusiperka namą ar butą ir viską, kas jame buvo, išmeta. Kai nebelieka istorijos tęstinumo.

– Kaip į daiktų tęstinumą, apskritai į paveldą žiūrima Japonijoje?

– Japonijoje turima kita problema. Ten taupoma vieta. Žinote, į Lietuvą japonai dažniausiai važiuoja autobusu iš Estijos per Latviją. Baltijos šalyse jie mato laukus ir klausia, kas ten pasodinta. Jiems atsakoma: ai, nieko, čia šiaip laukai. Jie stebisi, kaip gali būti šiaip laukai, kaip galima nenaudoti žemės.

Be to, keičiasi gyvenimo būdas, žmonėms nebereikia nenaudojamų daiktų. Pavyzdžiui, mano tėvai kartu su broliu statosi naują namą Tokijuje. Jie turėjo keturias tansu spintas, skirtas laikyti kimono. Spintos medinės, kokybiškos, tik per karą, evakuojantis, šiek tiek nukentėjusios. Bet jos yra tokios, kad restauratorius lengvai restauruotų. Tačiau dabar mažai kas dėvi kimono, o vakarietiški drabužiai turi būti kabinami ir stalčių spintos tampa nebereikalingos. Taigi mano tėvai pasiliko vieną spintą, o visas kitas išmetė. Tokių pavyzdžių labai daug. „eBay“ galima rasti daugybę skelbimų, pagal kuriuos japonai dovanoja baldus, tik reikia atvažiuoti ir juos pasiimti.

Kitas pavyzdys: Japonijoje žmonės anksčiau miegodavo ant grindų, dabar – lovoje. Lova kambaryje užima daug vietos, todėl tradicinės spintos yra nebepatogios. Jų man labai gaila.

Lietuvoje yra tikrai kokybiškai, nors ir sovietmečiu, pagamintų baldų. Tarkim, sekcijų. Jos morališkai pasenusios, ir žmonės nori jų atsikratyti, bet nereikia skubėti. Jaunimas, kuris neturi sovietmečio atminties, jas mielai pritaiko šiuolaikiniame interjere.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų