Bauhauzo mokykla, Desau. („Pixabay“ fotografija)

Tikrumu puošta architektūra

Tikrumu puošta architektūra

Per keturiolika egzistavimo metų vokiečių bauhauzo (vok. Bau – statyba, Haus – namas) mokykla skatino ne tik architektūros pasaulio, bet ir kitų meno šakų permainas. Inovatyvūs sprendimai, funkcionalumas, architektūros prieinamumas ir jokio perdėto puošnumo – tai tik keletas idėjų, kurios gyvos net ir praėjus šimtui metų.

Bauhauzo mokykla siekė keisti požiūrį į architektūrą ir trinti ribą tarp formos ir funkcijos. 1919 m. Veimare įkurta mokykla veikė iki 1925-ųjų, o vėliau buvo perkelta į Dessau (1925–1932 m.) ir Berlyną (1932–1933 m.). Po beveik keturiolikos veiklos metų tuometis vadovas Ludwigas Mies van der Rohe nusprendė ją uždaryti. Šį žingsnį paskatino nuolatinis nacių valdžios spaudimas ir kaltinimai dėl pernelyg glaudaus santykio su komunizmu (bauhauzo atstovai tikėjo, kad architektūra turi būti prieinama kiekvienam). Vis dėlto uždarymas nieko nepakeitė, net ir po jo idėjos gyvavo ir atsispindėjo vėlesniuose darbuose.

Paulo Klee centras, Bernas, Šveicarija. („Pixabay“ fotografija)

Įkurta nauja mokykla buvo vadinama tikru to meto avangardo kūrėjų magnetu. Ji buvo kosmopolitiška ir atvira visiems menininkams. Pirmuoju direktoriumi tapo Walteris Gropius, vėliau jį pakeitė Hannes Meyeris ir L. Mies van der Rohe. Bauhauzo idėjos buvo neįsivaizduojamos ir be tokių kūrėjų, kaip skulptorius Gerhardas Marcksas, dailininkas Lyonelis Feiningeris, Paulas Klee, tapytojas ir dizaineris Johannesas Ittenas, tapytojas, skulptorius ir choreografas Oskaras Schlemmeris, tapytojas Wassily Kandinsky, László Moholy-Nagy ir kt.

Atidarydami mokyklą kūrėjai paskelbė skambų manifestą, kuriame – ambicingos idėjos: ribos tarp meno ir amatų ištrynimas, architektūros prieinamumas paprastam žmogui, glaudesnis formos ir funkcijos susiliejimas. Vis dėlto, kaip ir dauguma judėjimų, taip ir bauhauzas, ilgainiui šiek tiek keitėsi, idėjos modifikavosi. Pavyzdžiui, siekis sujungti skirtingas meno rūšis tapo nebe toks svarbus.

Architektūra – ne tortas

Funkcionalūs, aiškios geometrinės formos, struktūros, vienspalviai ir net nebūtinai simetriški – tokie ryškiausi bauhauzo statinių bruožai. Vis dėlto atsvara buvo eksperimentavimas, naujų idėjų paieška, inovacijų ir technologijų integracija.

Bauhauzo mokykla pirmiausia ėmėsi keisti architektūros pagrindus. Kaip pasakoja Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto dėstytojas, architektūrologas Vaidas Petrulis, mokytojams buvo svarbu atnaujinti architektų rengimo principus ir pritaikyti juos prie tuomečio pasaulio. „Bauhauzo mokyklos atstovai siekė ruošti naujo pasaulio architektą, kuris gebėtų dirbti su naujomis technologijomis, būtų glaudžiai susijęs su praktika ir nebūtų tik fasadų dekoruotojas, kaip statant XIX a. istorizmo stiliaus pastatus“, – sako architektūrologas.

Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazija. Goethe’s instituto/ Manto Bučnio fotografija

Prieš išpopuliarėjant bauhauzui metalą, gelžbetonį architektai laikė nepakankamai estetiškomis medžiagoms, ieškojo papildomų dekoracijų, maskuodavo. V. Petrulis sako, kad bauhauzas siekė populiarinti modernistinę estetikos sampratą, kuria teigiama, kad architektūra atsiskleidžia per medžiagų, konstrukcijų rodymą, tūrius, bet ne per puošybą. Austrų architektas Adolfas Loos šiuo klausimu buvo gana kategoriškas. Jis teigė, kad moderniame pasaulyje ornamentas yra nusikaltimas.

Bauhauzas pakeitė požiūrį į šiuolaikinių medžiagų estetiką. „Šiandien geros architektūros pastatai (su retomis išimtimis) neturi būti papildomai dekoruojami, jiems nereikia puošybos elementų: kolonų, skulptūrų, bokštelių. Architektai kartais mėgsta sakyti, kad pastatas nėra tortas, jo nereikia puošti ir glazūruoti“, – šypsosi architektūrologas. Šis grožio sampratos lūžis įvyko būtent XX a. pradžioje.

V. Petrulis sako, kad bauhauzas atskleidė tai, kas anksčiau buvo sunkiau matoma. Pavyzdžiui, žiūrėdamas į istorinį dvarą matei tik tinkuotas sienas, puošybos elementus, tačiau iš pirmo žvilgsnio negalėjai suprasti, kas yra konstrukcijos pagrindas – plytos, betonas ar kita. Bauhauzas atidengė visas ilgai slėptas medžiagas.

XX a. pradžioje taip pat išpopuliarėjo stiklo konstrukcijos. Šiandien stikliniai pastatai jau nieko nestebina, tačiau būtent bauhauzo architektai plytų sienas vis dažniau keitė stiklo fasadais. „Naujos medžiagos, pirmiausia stiklas, tapo pažangios, progresyvios, gal kartais net radikalios architektūros simboliu“, – pastebi V. Petrulis.

Bauhauzo palikimas yra ir standartizacija, daugiabučių kvartalai. Šiandien jie atrodo įprastas reiškinys, tačiau V. Petrulis atkreipia dėmesį, kad jų atsiradimą paskatino būtent ši modernizmo epocha.

Nauji vėjai

Ieškant ikoninių bauhauzo pavyzdžių dažnai pirmiausia atsigręžiama į vieną iš mokyklos pastatų, esantį Dessau, Vokietijoje. Jis laikomas vienu ikoniškiausių ano laikmečio statinių. Nors iki tol klasikinė grožio samprata buvo grįsta simetrija, akcentuotu pagrindiniu įėjimu, bauhauzas visa tai pakeitė – įsivyravo asimetriški statiniai, pagrindinis įėjimas iš pirmo žvilgsnio tapo nematomas. V. Petrulis pastebi, kad kiekvienas bauhauzo mokyklos korpusas – individualus (dirbtuvių korpusas išsiskyrė stiklo siena, auditorijų – langais, bendrabučių – balkonėliais).

Bauhauzo dvasia alsuoja ir architekto L. Mies van der Rohe Brno, Čekijoje, suprojektuota prabangi Villa Tugendhat. Jis vadovavosi minimalizmo šalininkų požiūriu, kad mažiau visada yra daugiau. Kaip ir būdinga bauhauzo dvasiai, Villa Tugendhat pasižymi funkcionalumu ir racionalumu.

Klaipėdos valstybinės kolegijos sveikatos mokslų fakultetas. Goethe’s instituto/ Manto Bučnio fotografija

Nors bauhauzo šalimi įprasta laikyti Vokietiją, ypač daug šio stiliaus statinių galima rasti Tel Avive. Suskaičiuojama, kad jų čia – maždaug 4000. Bauhauzo suklestėjimą lėmė tai, kad miestas sparčiausiai vystėsi tada, kai buvo puoselėjamos šios mokyklos idėjos.

Nacių siekis panaikinti šį stilių liko neįgyvendintas. Uždarius mokyklą, čia puoselėti naujosios architektūros principai tik suklestėjo, nes buvę mokiniai ir mokytojai pasklido po skirtingų pasaulio šalių universitetus ir toliau skleidė savo idėjas. Bauhauzo architektūra Tel Avive plito ir dėl istorinių priežasčių: Vokietijos žydai, bėgdami nuo nacių valdžios, neteko turto, todėl grįžę į Izraelį kūrė namus, kurie nereikalautų didelių investicijų.

Bauhauzas Lietuvoje

Bauhauzo miestu Lietuvoje įprasta tituluoti Klaipėdą, tačiau toks požiūris nėra visiškai teisingas. Pasak architektūrologo V. Petrulio, uostamiesčio padėtis skiriasi nuo kitų Lietuvos miestų, nes jis turėjo glaudesnę sąsają su vokiška tradicija, o tai galėjo paskatinti atsirasti ryškesnę bauhauzo dvasią. „Mentaliteto, vadybinių įstaigų gausos prasme Klaipėda tuo metu buvo labiau civilizuotas kraštas. Jeigu žvelgtume griežtai į stilistiką, nesakyčiau, kad yra kokių nors ryškių bauhauzo pavyzdžių, tiesiog labiau juntama to meto modernios architektūros dvasia“, – sako jis. Architektūrologas sutinka, kad Vytauto Didžiojo gimnazija Klaipėdoje yra nuostabus to laikotarpio architektūros kūrinys, tačiau vargu ar jį galime vadinti bauhauziniu.

V. Petrulis apskritai nelinkęs teigti, kad Lietuvoje galima rasti ikoninių bauhauzo pavyzdžių. „Labiau tik užuominos. Arčiausiai, mano galva, yra Telšių gimnazija, kuri suprojektuota architekto Stepono Stulginskio, – labai švarios linijos, kiekviename korpuse skirtingi langai. Įspūdingas pastatas“, – sako V. Petrulis.

Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla. Goethe’s instituto/ Manto Bučnio fotografija

Architektūrologas sutinka, kad Lietuvoje galima rasti tarpukario architektūros pavyzdžių, kurie yra gerokai santūresni nei XIX a. Jie atliepia bauhauzo dvasią, bet nėra tikrasis bahauzas. Bauhauzo mokyklą baigė vienintelis lietuvis Vladas Švipas, bet ir jis, pastebi V. Petrulis, daugiau dėmesio skyrė knygoms rašyti nei pastatams projektuoti.

Nors bauhauzo mokykla įnešė naujų vėjų į architektūros pasaulį, niekas negali prisiimti visų nuopelnų, kad pakeitė architektūros raidą, nes visada yra ir kitų įtaką dariusių veiksnių.

Svarbiausios idėjos formavosi kartu su Rusijos konstruktyvizmu, Nyderlandų De Stijl ir kitais modernizmo judėjimais. Pasak V. Petrulio, tai tik patvirtina, kad šis stilius ne veltui vadinamas tarptautiniu.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų