Augustės Smailytės fotografija

Svečiuose pas tapytoją E. Gineitytę: erdvė išsiskleisti minčiai

Svečiuose pas tapytoją E. Gineitytę: erdvė išsiskleisti minčiai

Netikėtai ir tyliai į garsiausių Lietuvos tapytojų gretas įsiveržusi Eglė Gineitytė gyvena ir kuria Vilniuje, menininkų pamėgtuose T. Ševčenkos gatvės loftuose. Pati labai džiaugiasi, kad jos paveikslas „Kažkokia pasaka“ buvo pasirinktas pagrindiniu MO muziejaus atidarymo parodos „Visas menas – apie mus“ vizualu, bet savo šlovės nesureikšmina ir mieliau kalba apie kūrybos impulsus.

Pasikalbėti apie menininkę supančią aplinką susitikome lakoniškoje jos studijoje, kurioje karaliauja šviesa ir erdvė.

– Kodėl ir Tave priviliojo T. Ševčenkos loftai – ar čia išties ypatinga kūrybos aura?

– Atėjus apžiūrėti parduodamų patalpų buvusioje elektronikos gamykloje, mano žvilgsnį patraukė didelės erdvės, aukštos lubos. Pamaniau, kad tapyti čia ideali vieta ir labai gera šviesa.

Kitas privalumas – erdvė. Didelę galima formuoti: statyti antresoles, keliomis spalvomis skaidyti sienas, taip sukurti norimą atmosferą. Pamažu dirbtuvės tapo ne tik kūrybos, bet ir gyvenimo vieta. Labai smagu, kad kaimynystėje savo studiją įkūrė ir geriausia draugė Patricija Jurkšaitytė, tad dažnai susitinkame, bendraujame, užsukame viena pas kitą į svečius.

– Kas paprastą patalpą paverčia menininko studija? Ar svarbus interjeras?

– Man studija gali būti didelė ir maža, su aukštais langais ir net be jų, bet būtina sąlyga – balta siena ir šviesa. Daug šviesos.

Kalbant paprastai – mano darbo vieta yra kubo formos erdvė su dideliu langu ir aukštomis stiklo durimis. Kuriame joje mudu su vyru Andriumi, taip pat menininku. Tas kubas ilgainiui prisipildė baldų, įvairių daiktų, paveikslų, knygų. Pradžioje buvo tik sienos, kelios sovietinio laikmečio valgyklos kėdės ir stalas. Interjero detalių nesureikšminu – manau, kad svarbiau yra kūrėjo mintys, idėjos ir būsenos.

Augustės Smailytės fotografija

– Kaip Tau kyla kūrinio idėja?

Geriausiai, matyt, į šį klausimą atsakys beveik dviejų dešimtmečių senumo istorija. Pabaigusios mokslus buvome linksma trijulė. Tačiau draugėms greičiau atėjo laikas meilėms, vedyboms ir vaikams, pasijutau vieniša. Tada pradėjau tapyti nusisukusius žmones. Tai buvo stipri emocija. Niekas manęs nepaliko ir neišdavė, bet aš turėjau tokį ypatingą vienišumo jausmą. Ir jis išsiliejo kūryboje. Nutapiusi šiuos paveikslus tarsi pasikeičiau – sugrįžo gyvenimo džiaugsmas. Vėliau tapiau dar ne vieną nusigręžusį žmogų, bet tai jau pokalbis apie tapybą, melą ir tikrovę – ne apie interjerus (juokiasi).

– Ar vien emocijos įkvepia Tave kurti? Gal yra ypatingų žmonių, kurie tampa įkvėpimo šaltiniu?

– Mano įkvėpėjai yra aistringi menininkai ir besikeičiantys metų laikai. Taip pat ir mano mylimas žmogus Andrius, stebinantis išradingumu, subtilumu ir meistriškumu. Jo kuriamų daiktų formos, medžio ir kitokių medžiagų paviršiai įkvepia mane naujiems ieškojimams.

Pirmasis tapybos mokytojas buvo mano tėvas Adomas Gineitis. Jis svajojo būti tapytoju, o tapo šokėju, choreografu. Aišku, vėliau buvo mokslai Vilniaus dailės akademijoje, kur mokė daugelis žinomiausių to meto menininkų, bet laikui bėgant vis labiau vertinu tėčio įtaką.

Augustės Smailytės fotografija

– Kokie darbai ar idėjos šiuo metu gimsta Tavo studijoje?

– Dabar labai patinka žiema ir trumpa temstanti diena. Tapau tą ypatingą gamtos būseną, kuri apibrėžiama temperatūra –1– +1 °C – labai dažna Lietuvoje.

– Lakoniškas, erdvus, neapkrautas daiktais – ar toks tavo būsto idealas ?

– Mane žavi tradicinė japonų kultūra – paprastų formų, nepagražinti, funkcionalūs daiktai, natūralūs audiniai, meno kūrinių išgryninimas interjere, švaros ir tvarkos pojūtis. Turiu sodą su mediniu nameliu, kur yra paprasta koklinė krosnis. Atvažiuoju, pasikuriu ją ir sėdžiu – ten mano susikaupimo vieta.

Augustės Smailytės fotografija

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų