„Pixabay" fotografija

Sodyba – slėptuvė atokvėpiui

Sodyba – slėptuvė atokvėpiui

Įregiant vasaros rezidenciją galima pamiršti stiliaus tendencijas, griežtus reikalavimus daiktų funkcionalumui ir sukurti kasdienybės neprimenančią aplinką su širdžiai mielais daiktais. Tokios nuomonės laikosi apie sodybos kūrimo principus kalbančios studijos „Šilta šiaurė“ architektės Eglė Židonytė ir Guoda Bardauskaitė.

– Ar galime kalbėti apie egzistuojančias sodybų, vasarnamių interjero tendencijas?

– Eglė: Architekto požiūriu, mados nelabai egzistuoja. Architektui visada norisi sukurti kuo tvaresnį, ilgaamžiškesnį kūrinį. Nesvarbu, ar projektuojama pastato išorė, ar vidus. Tad kuriamas interjeras yra greičiau reakcija į kontekstą (aplinką, ekonomiką, technologijas, visuomenės vertybes, konkretaus kliento asmenybę ir poreikius), tačiau ne į madą.

– Guoda: Vis dėlto tam tikros interjero mados egzistuoja. Manau, kiekvieno sezono spalvų, formų tendencijos persismelkia tiek į namų, tiek į sodybų interjerus.

– Eglė: Sodybose yra daugiau erdvės tendencijoms atskleisti, nes čia drąsiau eksperimentuojama nei miestų namuose, drąsiau naudojamos spalvos, dekoro elementai.

– Kuo užmiesčio, poilsio namo interjeras turėtų skirtis nuo nuolat gyvenamo namo?

– Eglė: Turėtų skirtis nuotaika, psichologiniu poveikiu. Vasarnamis – poilsio vieta. Žmonės perka sodybas toli nuo miesto, kad pasijustų išvykę į kitą erdvę. Todėl, manau, ten atvykęs į sodybą turėtum jaustis, tarsi atsidūręs kitoje plotmėje. Tarkim, jei namuose dominuoja tamsūs paviršiai, vasarnamį galima įrengti priešingai – šviesų, baltomis sienomis, šviesiomis plevenančiomis užuolaidomis, kad keltų kontrasto įspūdį, kuriuo tarsi „apgautum“ save ir jaustumeisi esąs toli nuo namų.

– Guoda: Vasarnamyje viskas paprasčiau, natūraliau, jam keliami mažesni reikalavimai. Kadangi pastatas naudojamas ne kasdien, dažnai renkantis interjero elementus prioritetas teikiamas jų dvasiai, grožiui, o ne funkcionalumui. Pavyzdžiui, sodyboje labai miela turėti senų, supleišėjusių lentų stalviršį, o gyvenamam būstui esame linkę rinktis lygų, nesubraižomą, lengvai valomą. Kadangi vasarnamyje praleidžiama mažiau laiko ir į jį investuojama mažiau, žmonės drąsiau renkasi interjero elementus, įgyvendina įvairias svajones, kurių neišdrįsta išpildyti namuose.

– Kokias medžiagas grindų, sienų apdailai patartumėte naudoti įrengiant sodybą?

– Eglė: Medis, medis, medis!

– Guoda: Manau, svarbiausia sodybos pastatų medžiagų savybė – natūralumas. Į kaimą skubame pailsėti nuo sintetikos ir prisiliesti prie gamtos. Tą prisilietimą norisi justi kiekviename žingsnyje, net būnant viduje. Smagu, kai namas kvepia medžiu, kai basomis kojomis galima stovėti ant vėsios molinės aslos, rankomis liesti natūralius rąstus ar molio tinko paviršius. Kita vertus, griežtų taisyklių nėra – net ir modernios medžiagos, pavyzdžiui, ryškios spalvos marmoleumas, gali puikiai „suskambėti“ prie senų rąstinių sienų. Labiausiai vengčiau imitavimo, tarkim, medžiu apsimetančios PVC dangos.

– Ar kuriant interjerą svarbu atsižvelgti į pastato amžių – jis senas arba naujas?

– Guoda: Manau, šis faktorius yra gana esminis. Projektuodami naują namą, architektai vengia imituoti senovę. Sakoma, kad namas turi atspindėti laikmetį, kuriuo pastatytas, tad tiek viduje, tiek išorėje nemaža kūrybinės laisvės – kontekstas tėra gamtinė, kultūrinė aplinka.
Tuo metu „paveldėta“ troba iškart kelia erdvinių apribojimų, turi savo charakterį, tam tikrų vertingų, saugotinų elementų. Tokioje aplinkoje dirbti sudėtingiau, bet ir įdomiau, kadangi procesas kupinas atradimų, o rezultatas nelengvai nuspėjamas, nes priklauso nuo daugelio faktorių.

– Eglė: Kuriant seno pastato interjerą svarbiausia apsispręsti, ką daryti su kontekstu. Arba ardai, arba papildai, arba išsaugai – renkiesi iš tokių veiksmų.

– Ką patartumėte daryti įsigijus (paveldėjus) seną namą su visais buvusių šeimininkų daiktais, baldais? Kaip atsirinkti, kas gali būti vertinga?

– Eglė: Mano filtras būtų toks: patikrinčiau visus medinius daiktus – duris, konstrukcijas, langines, dekoro elementus, baldus. Patikrinčiau, ar šie daiktai man prie širdies. Tuomet žiūrėčiau, ar juos galima išsaugoti arba restauruoti. Reikia neapsigauti – dažnai mediniai daiktai būna po dažų sluoksniu. Juos nušveitus galima rasti lobį. Tačiau, manau, svarbi pusiausvyra – tokių relikvijų pasilikčiau tik tiek, kad užtektų vietos funkcionaliems daiktams, kad sodyba nevirstų muziejumi.

Manau, medis yra pagrindinė vietinė statybinė medžiaga, perteikianti sodybos dvasią.

Ką būčiau linkusi aukoti? Peržiūrėčiau pastato konstrukcijas ir planą: ar tikrai langai yra tinkamo dydžio, ar užtenka saulės šviesos, ar angos atsisukusios į gražiausius vaizdus, ar ne per maži kambariai. Nebijočiau ardyti, keisti konstrukcijų, jei jos neatitinka mano poreikių.

– Guoda: Manau, jei pastatas rekonstruojamas, tikrai svarbu išsaugoti dvasią turinčius daiktus. Vis dėlto, kadangi pastaruosius dvejus metus pati gyvenu „paveldėtoje“ kaimo troboje, norėčiau atkreipti dėmesį į senų ir naujų daiktų pusiausvyrą. Labai svarbu, kad paliekami elementai turėtų arba aiškią funkciją, arba emocinę vertę. Priešingu atveju, galbūt verčiau gražų daiktą atiduoti į muziejų, nei laikyti savo lentynoje. Vasarnamis – tai poilsio vieta, o ilsėtis lengviau gaivioje, neperkrautoje erdvėje nei tarp voratinkliais apsitraukusių puodynių. Mano atveju, kadangi sodyba nėra mūsų šeimos, beveik visi daiktai, kurių negalėjau naudoti, nukeliavo į palėpę.

– Kaip apsispręsti, kokį interjerą kurti? Ar skoningai atrodys Provanso, klasikinis angliškas stilius lietuviškoje troboje?

– Eglė: Man atrodo, tai – labai asmeniška. Manau, galima integruoti įvairius stilius, svarbiau – kaip tai padaryti. Pavyzdžiui, turiu klientų, kurie šalia namo statomą nedidelį SPA nori įrengti itališkos kalnų trobelės stiliaus, tad naudosime Lietuvai nebūdingas šaltas apdailos medžiagas, terasai naudosime akmens plokštes. Stilių įvairovė – be stabdžių. Pavyzdžiui, aš įsirengdama vasarnamį pirmenybę teikčiau skandinaviškam arba japoniškam stiliui.

– Guoda: Man atrodo, svarbu ne tik, kaip integruojama, bet ir kodėl. Tarkime, jei žmogus kilęs iš kitos šalies ar praleidęs ten daug laiko, tos šalies elementai interjere nebus kičas, nes tiesiogiai susiję su to žmogaus istorija, sentimentais, propaguojama kultūra. Kitas atvejis, kai bandai lietuvišką trobelę paversti filme matytu „amerikietiškos svajonės“ paveikslėliu – taip elgtis paviršutiniška. Be to, manau, kad daug ką galima integruoti, maišyti – juk gyvename globalizmo laikais, sunku atsirinkti, kas yra tikrai mūsų, o kas – nebe, visur viskas panašėja. Vis dėlto vengčiau šimtaprocentinio vieno ar kito stiliaus kopijavimo. Mano manymu, kuriant interjerą atsižvelgti tiek į vietos kultūrinį kontekstą, tiek į pastato stilių ir statybos metą privalu.

– Kaip manote, ar įmanoma sukurti stilingą interjerą naudojant iš miesto buto atvežtus nebenaudojamus, giminaičiams atlikusius baldus?

– Eglė: Čia – loterija. Retas atvejis, kai interjerą sukuri vien iš atlikusių daiktų. Yra ir kitų būdų, kaip panaudoti nereikalingus daiktus. Daiktas labai išsiduoda, jei nėra tikslingai parinktas konkrečiai vietai.

– Guoda: Kai ką pritaikyti dažniausiai galima, tačiau pritarčiau Eglei – interjeras neturėtų virsti senų daiktų sandėliu. Svarbu, kad jie atliktų savo funkciją, būtų tinkamo mastelio ir „šnekėtųsi“. Manau, daugiau šansų laimėti „loteriją“ yra tada, kai kurint interjerą sename name naudojami ten jau esantys elementai. Tuomet didesnė tikimybė, kad daiktai bus panašaus stiliaus ar laikmečio, derės tarpusavyje ir prie namo. Iš miesto vežčiausi tik funkciškai reikalingus ir širdžiai mielus daiktus.

Svarbu nepamiršti, kad namuose tuščia erdvė yra ne mažiau vertinga už baldais apstatytąją. Tad jei kyla abejonė, ar priimti dovanojamą baldą, kai jis nėra labai mielas ar reikalingas, greičiausiai nesuklysite sakydami „ne“.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų