Raimondo Urbakavičiaus fotografija

ŠMČ direktorius K. Kuizinas – suviliotas lofto erdvės pojūčio

ŠMČ direktorius K. Kuizinas – suviliotas lofto erdvės pojūčio

 Išbandęs gyvenimą Vilniaus miegamuosiuose rajonuose ir Senamiestyje, Šiuolaikinio meno centro (ŠMC) direktorius, menotyrininkas Kęstutis Kuizinas beveik dešimtmetį kiekvieną dieną džiaugiasi galimybe gyventi Naujamiesčio lofte.

Kai Naujamiestyje ištuštėjusios gamyklos pradėjo vilioti erdvės išsiilgusius miestiečius, K. Kuizinas sulaukė architekto Valdo Ozarinsko pasiūlymo prisijungti prie jo kompanijos ir įsirengti loftą buvusios Osipovičiaus Burdenkos gamyklos „Elektrit“ patalpose.

Šviesus ir erdvus – toks loftas pasitinka vos įžengus pro duris. „Man labai pasisekė, kad Valdas buvo pasižymėjęs būtent tą kvadratuką, patį kampinį plotą, kurio langai išeina tiek į vakarų, tiek į šiaurės pusę. Pats Valdas kažkuriuo metu atsisakė šio sumanymo, nes jam pasirodė per daug vienam žmogui, o mano gyvenime vyko pokyčiai ir aš kažkaip susigundžiau“, – buto pirkimo aplinkybes prisimena K. Kuizinas. Tuo metu gamykla buvo išsikėlusi, o pastatas stovėjo visiškai apleistas: išdaužytais langais, su aplaužytais senais agregatais viduje. Tačiau jau tada didžiulė erdvė menotyrininkui pasirodė daug žadanti.

Raimondo Urbakavičiaus fotografija

Atviras loftas yra ir puiki socialinė erdvė, skatinanti bendrauti. K. Kuizinas prisimena, kad per įkurtuves ten buvo 88 žmonės, nors tuo daug kas negali patikėti. „Paprastai niekas į namus nesikviečia tiek žmonių“, – juokiasi pašnekovas ir priduria, kad tokie susibūrimai jo šeimos namuose dažnai nevyksta, bet pirmaisiais metais tikrai pajuto, kad erdvė turi įtakos ir gyvenimo būdui. Dabar susibūrimai šeimyniškesni, bet lofto durys atviros artimiesiems, o baltos sienos dažnai naudojamos namų kinui – filmams per projektorių rodyti.

Paprastas interjero planas

Pašnekovas sutinka, kad loftas – nesudėtingai transformuojama erdvė. Ji gali būti lengvai keičiama, tačiau tik iki tam tikro laipsnio. K. Kuizino nuomone, norint išlaikyti lofto savitumą reikia kuo labiau puoselėti atvirą erdvę, čia neturi atsirasti daug pertvarų, antresolių, laiptų ar kitokių konstrukcijų.

Lofto dizainą šeimininkai kūrė patys – neprašė nei architektų, nei dizainerių pagalbos. K. Kuizinas sako, kad nieko sudėtingo nebuvo, „tik kelių linijų nubrėžimas plane“. Šeimininkams reikėjo apgalvoti miegamojo, vonios kambario dydį ir kaip išsaugoti kuo daugiau atviros erdvės.

Raimondo Urbakavičiaus fotografija

Projektuodami kambarius jie pasirinko judėjimą ratu – tokį būsto planą jau išbandė ankstesniuose namuose, ir tai pasirodė funkcionalu ir patogu. Be to, kitų tinkamų sprendimų, kaip suprojektuoti loftą, neskaidant jo į mažesnes patalpas, nematė. Šeimininkai į miegamąjį gali patekti iš dviejų pusių – pro vonią arba iš didžiojo kambario.

K. Kuizinas prisipažino, kad interjerą kūrė greitai, todėl baldai funkcionalūs ir išrinkti gana greitai. Vis dėlto apgalvotų ir išskirtinių detalių taip pat yra. Pavyzdžiui, jo paties suprojektuotos durys. Pasak menotyrininko, tokios durys labiau tiktų visuomeninės paskirties patalpoms, tačiau, jo nuomone, čia jos padeda išsaugoti lofto savitumą. Bendrą namų dvasią kuria ir metalinis karnizas. „Norėjome visiško old school – tikrų užuolaidų ant tikrų pakabukų. Aš netgi važiavau į plieno gamyklą, iš kur atsivežiau 6 m ilgio vamzdžių. Tai detalės, specialiai priderintos prie erdvės“, – akcentuoja pašnekovas ir pastebi, kad industrinėje erdvėje ant medinio karnizo kabančios užuolaidos atrodytų keistai.

Dar vienas elementas, kuriuo iki šiol džiaugiasi K. Kuizinas, – lietos betono grindys. Jos yra vienas pagrindinių šviesių namų akcentų. „Čia buvo vienas gražiausių dalykų. Kai dar visai nebuvo daiktų, jos atrodė kaip ledas. Kai dar neturėjome užuolaidų, grindyse atsispindėdavo dangus“, – prisimena K. Kuizinas.

Namus keičia laikas

Per dešimtmetį, keičiantis gyvenimui būdui, namai pasipildė naujais daiktais. Čia vietos atsiranda ir svarbiems, istorijas turintiems pirkiniams, įsigytiems keliaujant. Vienas iš tokių – Murano stiklo vazos, pirktos Venecijos turguje. K. Kuizinas šypsosi, kad šiame mieste, į kurį daug kas važiuoja pasižiūrėti kičo, galima rasti ir malonių siurprizų. Tiesa, jei kas nors ŠMC direktoriaus namuose tikisi išvysti meno galeriją, nusivilia – čia randami tik emocinę vertę turintys kūriniai ar dovanos.

Naujų architektūrinių sprendimų ieškoti priverčia ir kintantis šeimos gyvenimas. Pernai namuose atsirado antresolė, kurioje įrengtas vaiko kambarys, tačiau svarstoma galimybė ateityje čia perkelti šeimininkų miegamąjį. Autoriai – architektai Marina ir Audrius Bučai. Konstrukcijos nelaiko jokios kolonos, atrodo, kad ji kabo ore. „Jiems kėlėme užduotį esamoje erdvėje sukurti dar vieną erdvę. Žinojome, kur, kokią, bet nežinojome, kaip tai padaryti. Pradėjome nuo uždaresnės struktūros – kabančio inkilo, tačiau grįžome prie gamyklos ar cecho modelio. Tai visiškai atvira konstrukcija, kuria pakyli į viršų lyg į apžvalgos aikštelę“, – idėją nusako K. Kuizinas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad antresolė lofte yra nuo pat įkurtuvių. Toks įspūdis, pašnekovo teigimu, tik patvirtina, kad idėja buvo teisinga.

Raimondo Urbakavičiaus fotografija

Jeigu šiandien reikėtų iš naujo svarstyti, kaip įsirengti apleistą industrinį pastatą ir paversti jį jaukiais namais, K. Kuizinas pripažįsta, kad, nepaisydamas laiko ir sąlygų, daug ką darytų taip pat. Tik po trumpos pauzės jis pridūria, kad galbūt į kai kuriuos dalykus žvelgtų dar paprasčiau.

Šeimininkas nė kiek neabejoja ir dėl gyvenamojo būsto pasirinkimo. Jis prisipažįsta, kad kiekvieną rytą pabudęs pagalvoja pasielgęs teisingai, nes ši erdvė jam artima. „Draugai, kolegos, juokauja, kad aš pripratęs prie ŠMC erdvių, todėl ir namuose taip yra“, – šypsosi K. Kuizinas.

Raimondo Urbakavičiaus fotografija

Pašnekovas pastebi, kad jaukumą kiekvienas supranta skirtingai. Yra tokių, kurie teikia pirmenybę mažiems butams, ir tokių, kurie negali gyventi be erdvės, aukščio bei laisvės pojūčio.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų