Andriaus Aleksandravičiaus fotografija

Profesorius M. Kalmas – apie modernizmo pradžią Baltijos šalyse

Profesorius M. Kalmas – apie modernizmo pradžią Baltijos šalyse

XIX a. pab. – XX a. pr. Vakaruose suklestėjusi modernizmo architektūra Baltijos šalis pasiekė kiek vėliau. Be to, šios šalys, kaip sako Estijos dailės akademijos profesorius Martas Kalmas, modernizmo architektūrą pradėjo kurti iš skirtingų atspirties taškų. Su profesoriumi kalbėjomės Kaune vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Modernizmas ateičiai“.

– Sakoma, kad architektai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos kartu kūrė Baltijos šalių modernizmo įvaizdį. Kuo jis skyrėsi nuo Vakarų valstybių?

– Daugumoje Vakarų valstybių architektūrinis gyvenimas XX a. pr. buvo kitoks – jau susiformavusios tendencijos, tradicinė, konservatyvi ir avangardo architektūra. Mes buvome labiau pradedantieji. Baltijos šalių architektūrinis gyvenimas ir sprendimai dar nebuvo labai ryškūs, mes neturėjome avangardo, ėjome tradiciniu keliu, susidūrėme su naujais iššūkiais, visuomenė nebuvo įnoringa. Dalis žmonių vis dar nesuprato, kodėl mes turime naudotis profesionalių architektų paslaugomis, jeigu būtų daug pigiau be jų? Tad, trumpiau tariant, mes dar tik bandėme išmokti dirbti bendradarbiaudami su architektais, nežinojome, ko tikėtis iš jų.

Žinoma, tarp Baltijos valstybių irgi buvo skirtumų. Latvijoje anksčiausiai pradėti ruošti architektai, todėl jų čia buvo gerokai daugiau, jų profesionalumas augo greičiau, ypač lyginant su Lietuva, kur gyventojai dar tik kėlėsi į miestus.

Andriaus Aleksandravičiaus fotografija

– Kokie pagrindiniai modernizmo bruožai Latvijoje, Estijoje ir Lietuvoje?

Baltijos šalys interpretuodavo didžiųjų valstybių patirtis. Jos ne viską suprato, kartais suprasdavo klaidingai, darydavo neteisingus sprendimus, tačiau pritaikydavo tarptautinę praktiką nacionaliniu lygmeniu. Svarbu buvo ir tai, kiek tam galėjome skirti pinigų, mes nebuvome tokie turtingi kaip, pavyzdžiui, prancūzai, negalėjome daug ko sau leisti. Todėl daug ką supaprastindavome, neperimdavome visų bruožų. Tokiu būdu mes modernizmą kūrėme savame kontekste, interpretuodami pagrindines idėjas, pridėdami kažką savito.

– Kokie buvo pagrindiniai modernizmo bruožai Baltijos šalyse? Lietuvoje moderno statiniai turėjo daug nacionalinės simbolikos – tokios kaip Vytis ir kiti nacionaliniai simboliai, ar taip pat buvo ir kitose Baltijos valstybėse?

– Ne, tuo jūs išsiskyrėte. Jūs turėjote karalystę. Net jeigu ir neišsaugojote daug vizualios informacijos kaip atrodė karūnos, valdovų portretai, bet jūs turėjote viziją, kaip atrodė Vytautas Didysis ir kiti valdovai, o Latvijoje, Estijoje mes to neturėjome. Mes nepasižymėjome tokia šlovinga praeitimi, todėl buvo lengviau žvelgti į dabartį.

– Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje modernizmo pastatai buvo statomi be plano, ar taip buvo ir kitose Baltijos šalyse?

Estijoje mes susiduriame su tokiu pat klausimu. Aš, žinoma, geriausiai žinau savo šalies situaciją, bet gyventojai čia buvo nusivylę, kad turi mokėti už architektų planus, juk tai brangu, o be to ir patys negalėjo suprasti brėžinių – reikėjo profesionalų. Nežinau, apie Latvijos situaciją, bet manau, kad ji panaši. Nepaisant to, žmonės per kelis dešimtmečius pradėjo planuoti savo žingsnius į priekį.

– Savo pranešime konferencijoje minėjote, kad Lietuvoje, ypatingai laikinojoje sostinėje Kaune, modernizmo stiliumi mes statėme mokslo įstaigas, kitus viešuosius pastatus. Kaip buvo kitose Baltijos šalyse?

– Jūs buvote kiek kitokioje situacijoje. Latvija ir Estija turėjo universitetus, kurie buvo puikūs. Estijoje – Tartu universitetas, Rygoje – technikos universitetas, o jums reikėjo tokių pastatų.

Taip pat reikėjo vietos valstybiniam aparatui, kurį demokratinės valstybės turėjo daug didesnį nei lig tol. Žmonės vis sparčiau kėlėsi į miestus, todėl reikėjo ir privačių pastatų, prieškario būsto rinka nebuvo tinkama moderniems miestams, nes buvo ryškūs kontrastai – didžiuliai butai turtingiems žmonėms ir labai mažyčiai vargingiau gyvenantiems. Vis dėlto, tokie kraštutinumai netiko naujose demokratijose, kur formavosi vidurinioji klasė, jai reikėjo vandentiekio, tualeto, virtuvės. Maži būstai su visais patogumais buvo tai, ko tuo metu trūko, todėl dauguma statinių turėjo užpildyti šią rinkos spragą.

Tervete sanatorija Latvijoje. Marto Kalmo fotografija

– Kokius išskirtumėte pačius ryškiausius modernizmo statinius Baltijos šalyse?

Estijoje pats svarbiausias – parlamentas, tai ekspresionizmo pavyzdys. Gyvenamieji namai – tipiniai Lietuvos modernizmo architektūros statiniai, jūs iki XX a. neturėjote normalios būsto rinkos. Lietuviai kėlėsi į Kauną, apsistodavo čia, buvo antplūdis, todėl susidūrėte su tikrai sunkia užduotimi – aprūpinti juos būstais. Jūs puikiai su tuo susitvarkėte. Latvijoje dominuojantis statinys tikriausiai buvo mokyklos, kurias statė po visą šalį, įvairiuose, kartais ir atokesniuose, regionuose. Kai kurios jų yra tikrai puikūs pavyzdžiai, vienas jų – Talsi miestelio mokykla – puikus funkcionalaus stiliaus pavyzdys.

– Kurie miestai yra modernizmo centrai Baltijos šalyse?

Sunku pasakyti, dažniausiai pagrindiniai architektūros centrai būdavo sostinėse, bet valdžia aktyviai statė įvairios paskirties pastatus, todėl galima rasti puikių pavyzdžių ir regionuose. Pavyzdžiui, švietimo ministras pasamdo architektą sostinėje, kad projektuotų mokyklas skirtinguose mažesniuose miestuose, todėl kartais labai gera mokykla gali būti pastatyta atokiame miestelyje.

Verta išskirti Parnu, Estijoje, kuris pasižymi puikia modernizmo architektūra. Tai kurortinis miestas prie jūros, su didžiuliais paplūdimiais, jis nuo XIX a. buvo kurortinis miestas. Po to, kai Rusijoje, Sankt Peterburge, įsitvirtino komunistinis režimas Parnu puikiai persiorientavo į Suomijos, Švedijos rinką. Jie sulaukė didelio poilsiautojų antplūdžio, todėl turėjo lėšų naujiems pastatams statyti, pavyzdžiui, pajūrio viešbučiams. Šį miestą kūrė vienas geriausiai žinomų Estijos modernistų Olevas Siinmaa, kuris Parnu miestui ir suteikė modernizmo charakterį, nes eiti į paplūdimį buvo modernumo dalis.

– Lietuvoje mes matome labai sparčiai augantį susidomėjimą modernia architektūra, ar taip pat yra ir Estijoje, Latvijoje?

Taip, manyčiau, kad taip pat. Tiesa, pasaulyje jau nebėra tokio susidomėjimo tarpukario architektūra, nes ji jau išstudijuota XX a. pabaigoje, šalims įdomesnė tapo pokario architektūra. Bet jeigu turite tokią puikią tarpukario architektūrą kaip Kaune – ja verta domėtis.

Žemaitės gimnazija Telšiuose. Marto Kalmo fotografija

– Nepaisant to, kad susidomėjimas auga labai greitai, tačiau modernios architektūros pastatai yra gana prastos būklės. Estija jau pasirūpino šiais statiniais ar jūs susiduriate su tokia pat problema?

Žinoma, galima rasti apleistų pastatų, ypač iš sovietinio laikotarpio, bet Estijoje mes neturime tokios didelės koncentracijos tarpukario architektūros, kaip Kaune, ji labiau išsisklaidžiusi. Kalbant apie gyvenamuosius namus, problemos nėra, nors ne visi pastatai yra geros būklės, žmonės nesuprato jų vertės. Dabar mes turime paprastą, bet griežtą paveldo įstatymą, kuris neleidžia atsitikti neprotingiems dalykams.

– Kalbant apie Kauną, kurie statiniai jums yra geriausi modernizmo pavyzdžiai?

Aš esu nustebintas kai kurių 3-iojo dešimtmečio daugiabučių su gipso fasadu, sukryžiuotais langais projektuotų Felikso Vizbaro ir Vladimiro Dubeneckio. Tokių statinių 3-iajame dešimetyje nėra daug, bet jie yra labiausiai modernūs, mano požiūriu. Taip pat Tyrimų laboratorija (dabar – Kauno technologijos universiteto Chemijos fakultetas, – „Namas ir aš“ past.) suprojektuotas architekto Vytauto Landsbergio. Vis dėlto, pats įspūdingiausias ir įdomiausias man yra centrinio pašto pastatas.

Kauno centrinis pašštas (Tomas Urbelionis/Fotobankas nuotr.)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų