(Norberto Tukajaus nuotr.)

Po klevu

Po klevu

„Aketuri architektai“ atkreipė į savo darbus pasaulio dėmesį kartu su „Do Architects“ suprojektavę Svencelės Jėgos aitvarų ir buriavimo centrą iš jūrinių konteinerių, it kaladėlės sudėliotų ant marių kranto. Tačiau jie jau ne pirmą kartą individualiam namui panaudoja dvišlaitį stogą. Ir kaskart vis sėkmingiau.

Dusetų krašte ant neįvardijamo ežero kranto orioje vienatvėje stūksanti sodyba yra kitokia, nei daugelis. Mandagi aplinkai – nebandanti jos perrėkti, nustebinti neišmanėlių, gerbianti mastelį. Apvilkta kukliu mediniu rūbu, nuteptu pilka alyva imituojant vėjų ir lietaus nudrengtą maumedį, tarsi sakančiu – nekreipkit dėmesio, aš čia jau seniai. Nesvarbu, kad be „pakalimų“, stogelių ir „gonkų“. Be tvorų. Kaip kokia ne sodyba.

Archetipinė gyvenamojo namo forma iš tolo atrodo lyg kaladėlė, padėta makete. Ypač tuomet, kai nesant šeimininkų, namas uždaromas. Nors ir ažūrinės, su fasado plokštuma sutampančios langinės formuoja monolitinį tūrį.

Panašu, kad architektai atsisakė visų detalių, kurių tik galėjo. Net namo cokolis paslėptas po terasa. Nematyti skardinių palangių. Stogas, dengtas pluoštinio cemento plokštelėmis, taip pat neleidžia užsikabinti „grožio“ ieškančiam radarui. O gal iš tiesų Dievas slypi ne detalėse, o jų nebuvime?

Ar šis šnabždantis minimalizmas yra tik estetikos manifestacija? Šiek tiek. Sodyba nestovi ant keturių kampinių akmenų, pro lentų plyšius nešvilpia vėjai. Gelžbetoninis pamatas, keraminės mūro sienos ir modernūs langai yra stabilu ir ilgam.

Klientas – šiuolaikinis miesto ūkininkas – nenorėjo atsisakyti nė vieno miestiško patogumo, nes tai – vieta, kur pabėgama nuo miesto, bet ne nuo jo gyvenimo komforto. Griežti dizaino kritikai pasakytų, kad visa tai – maskuotė, paviršinis dizainas. Bet mes ne tokie.

Kol kas sodybos interjeru užsiima šeimininkai, o aplinka nebaigta „tvarkyti“. Gal ji bus užsėta žole, skutama kas savaitgalį? O gal niekas nekirs savaime aplink dygstančių berželių? Gal, laikui bėgant, čia atsiras betoniniai takai, gėlynai, tvoros, stogą papuoš palydovinė antena, o langus – nėriniuotos užuolaidos. Kas žino? Todėl išsaugokime šias nuotraukas kaip dokumentaciją – bandymo pasislėpti gamtoje, o ne joje dominuoti, bandymo išgirsti, suprasti ir prisitaikyti kartu išliekant savimi, o ne pakeisti supančią aplinką.

Daugelis žmonių sodybas perka tam, kad turėtų kur atskleisti savo kūrybiškumą. Šiame kontekste atiduoti vadžias architektui yra retas pasiryžimas, kurio rezultatas – ši ūkininko sodyba. Norėtųsi tikėti, kad tai ne kaprizas ir (nors ir po daugelio metų) čia kažkas gyvens nuolat. Prie ežero, po klevu.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų