Agnė Kučerenkaitė, „Bas Muda“ fotografija

Paremta praeitimi, kuriama ateičiai

Paremta praeitimi, kuriama ateičiai

Nors Lietuvos visuomenę dar tik bandoma užkrėsti rūšiavimu (angl. recycling), dizainerė Agnė Kučerenkaitė jau kalba apie aukštesnį laiptelį – atliekų panaudojimą aukštesnei vertei (angl. upcycling) sukurti. Metalų atliekas ji sėkmingai pritaikė dizaine, taip gimė jos žemiškų spalvų projektas „Ignorance Is Bliss“.

  „Ignorance Is Bliss“ pristatomas kaip projektas, jungiantis praeities klaidas, padarytas perdirbant atliekas, ir ateities sąmoningumą. Kaip gimė ši idėja?

Studijas baigiau Eindhoveno dizaino akademijoje, Olandijoje, kur buvo skiriama daug dėmesio tvarumo idėjoms. Dėstytojai visąlaik skatino dirbti atsakingai, tyrinėti ir eksperimentuoti su įvairiausiomis medžiagomis. Atliekomis užteršta ir nuskurdinta gamta – itin opi ekologinė problema, kuriai skiriama vis daugiau dėmesio. Auga suvokimas, kad vartotojiškais principais paremta pramonė ir dizainas turi pasikeisti.

Metalai yra viena labiausiai naudojamų žaliavų. Deja, jie yra neatsinaujinantis šaltinis. Siekdamos išvengti katastrofų, kylančių dėl nualintos gamtos ir neapdairaus išteklių vartojimo, valstybės, įmonės bei organizacijos krypsta į žiedinę ekonomiką ir ieško būdų patobulinti gamybos procesus. Pirminiai mano projekto rezultatai rodo didžiulį metalo atliekų potencialą ir tik patvirtina, kad jos gali būti sėkmingai taikomos dizaine ir pramonėje, vengiant tolesnės metalų kasybos. Itin motyvuoja didžiulis tarptautinis susidomėjimas projektu. Kalbėti apie jį esu nuolat kviečiama į tarptautines parodas.

Agnės Kečerenkaitės fotografija

Indams gaminti naudojamos pramoninės metalų atliekos. Kaip atradote šias medžiagas?

Viskas prasidėjo nuo keramikos dirbtuvių Japonijoje. Ten įgijau labai daug teorinių ir praktinių žinių apie porcelianą. Grįžusi į Olandiją žinias norėjau pritaikyti savo baigiamajam darbui. Paprastai metalo oksidai yra naudojami kaip keramikos glazūrų dažai, nes organininės kilmės pigmentai aukštoje temperatūroje sudega. Mane visada labai domino spalvotyra, tačiau ieškojau pridėtinės vertės, taip kilo idėja panaudoti metalų atliekas. Ironiška, tačiau įdomiausi rezultatai pasiekiami naudojant atliekas su didžiausia metalų koncentracija.

Esate sakiusi, kad indų spalva pasirinkta neatsitiktinai. Kas tai lėmė?

Deja, naudodami metalo atliekas ne visada galime rinktis. Jų rūšis diktuoja spalvas. Keramikos glazūras sudaro bazinė skaidri glazūra ir pigmentai. Yra daugybė bazinės glazūros receptų, kuriuose nurodomas skaidrumas ir degimo temperatūra. Kad glazūra įgautų spalvą, pridedama metalo oksidų, paruoštų pramoniniu būdu. Užuot pirkusi taip pagamintus dažus, keičiu juos pigmentais, išgautais iš atliekų. Šiuo metu metalo atliekose, kurias naudoju, gausu geležies, todėl spalvos gan žemiškos. Priklausomai nuo kiekio, išgaunamos skirtingos spalvos. Pavyzdžiui, jei įdedu 10 proc. pigmento atliekų, gaunu žalią spalvą, o jei 20 proc. ir daugiau – rudą.

Atlikau išsamius kiekvieno atliekų mėginio medžiagų tyrimus, todėl tiksliai žinau, kiek pigmento reikia dėti, norint gauti pageidaujamą spalvą. Glazūruoti keramikos dirbiniai yra degami maždaug 1260 laipsnių temperatūroje. Tekstilei dažyti naudoju netoksiškas geležies atliekas. Vėlgi, atsižvelgiant į pigmento kiekį ir atliekų rūšį, gaunami skirtingi tonai.

Agnės Kučerenkaitės fotografija

Gamindama šiuos indus naudojate toksiškas medžiagas. Kaip jie tampa saugūs naudoti?

Dirvožemio valymo įmonių ir cinko gamyklų atliekos laikomos toksiškomis. Tai reiškia, kad metalų kiekis didesnis už normą ir, jų įkvėpus ar nurijus, gali paveikti gyvus organizmus. Geležis yra netoksiškas metalas, net ir vartojamas dideliais kiekiais, todėl geriamojo vandens pramonės atliekos nėra pavojingos. Žmonės, kurie nėra susipažinę su keramikos gamybos procesu, nežino, kad beveik visa, kurią turime namuose, pagaminta iš nuodingų medžiagų. Dirbant keramikos dirbtuvėse su glazūra ne tik man, bet ir kitiems būtina naudoti pirštines ir kaukes. Degama aukštoje temperatūroje, glazūra virsta stiklu, keičiasi cheminė struktūra ir chemikalai nenuteka, jei ji yra tinkama. Itin toksiški metalai (švinas, kadmis) vis dar naudojami keramikos ir stiklo pramonėje. Kai kuriuose mano mėginiuose mažai kadmio ir švino, tačiau po degimo jie neturi įtakos sveikatai. Chemikalų, kuriuos naudoju, sudėtis yra tokia pati, kaip ir naudojamų kitų dirbančiųjų su keramika. Skirtumas tik toks, kad aš naudoju atliekas, užuot pirkusi pramoniniu būdu pagamintus pigmentus iš tų pačių metalų. Vienintelis būdas pakeisti toksiškumą yra jį užfiksuoti medžiagoje. Tekstilės gaminiams imu tik netoksiškas geležies atliekas.

Ką reiškia kolekcijos pavadinimas „Ignorance is Bliss“?

„Ignorance is Bliss“ – tęstinis projektas, pradėtas 2016 m. Vienas pagrindinių tikslų – surasti naujų, netikėtų, bet praktiškų pramoninių metalo atliekų panaudojimo galimybių dizainui kurti. Sakydama „metalo atliekos“ turiu omenyje ne metalo laužą, bet dideles metalų, ištirpusių dirvožemyje, koncentracijas ir pan.

Projektas prasidėjo surinkus metalais užteršto purvo mėginius iš tokių Olandijos vietovių kaip cinko gamykla, dirvožemio ir vandens valymo įmonės. Šiuo metu mano partneris Lietuvoje yra „Vilniaus vandenys“, kuris man tiekia geležies atliekas. Vienas pirmųjų partnerių, su kuriuo pradėjau bendrauti dėl metalo atliekų, buvo „AbdK“ pietų Olandijoje. „AbdK“ dešimt metų tyrinėjo ir valė teritoriją, kurią užteršė cinko gamykla. Prieš maždaug šimtą metų, šiai gamyklai atsidarius, nebuvo atlikta pakankamai tyrimų, kokie jos naudojami metalai toksiški. Žmonės dirbo be apsaugos priemonių. Cinko gamykla nuolat generavo šalutines atliekas, vadinamas cinko pelenais. Jie atrodo kaip maži akmenukai ir patekę į dirvožemį sujungia natūraliai ten esančius metalus. Gamykla naudojo šias toksiškas atliekas kelių ir geležinkelių tiesimui, taip pat atiduodavo žmonėms, kurie labai džiaugėsi, jog pagaliau kiemuose neauga žolė. Taip užteršti tūkstančiai namų. „AbdK“ nesugebėjo likviduoti visų neigiamų padarinių. Kalbėdamasi su miestelio bendruomenės nariais įsitikinau, kokia ši tema jautri. Minėta istorija labai įkvėpė, visi džiaugėsi industrine revoliucija, tačiau iš nežinojimo padaryta nesuvokiama žala gamtai ir žmonių sveikatai. Mano tikslas nėra mokyti žmones ar išgelbėti pasaulį. Aš kalbu apie kontekstą ir į atliekas žiūriu kaip į galimybę panaudoti jas aukštesnei vertei sukurti.

Agnės Kučerenkaitės fotografija

Šie gaminiai yra Jūsų rankų darbo. Ar svarstėte galimybę juos gaminti masiškai? Ar Jums svarbu pačiai paliesti kiekvieną daiktą?

Šiuo metu tokios galimybės nesvarstau. Visų pirma, norint juos gaminti masiškai, reikėtų pakeisti dizainą, kad taptų maksimaliai funkcionalūs, gamybos procesus ir naudojimą. Mano kolekcija yra parodinė ir skirta žmonėms, kurie turi laiko ja gėrėtis. Kiekvienas indas yra rankų darbo, unikalių spalvų, išdegtas specialioje retoje dujinėje redukcijos krosnyje, ypač mėgiamoje Japonijoje. Kiekvienam iš jų skiriama daug dėmesio. Tai labai savitas procesas, neįvertinamas pinigais.

Olandijoje dirvožemio valymo įmonė per metus pagamina apie 30 200 tonų toksiškų metalo atliekų. Dalis jų panaudojama betono pramonėje, keliams tiesti. Kita dalis patenka į metalo sąvartynus, tačiau vis daugiau ir daugiau jų atsisako priimti tokias atliekas. Dirbant šioje dizaino srityje yra logiška taikyti technologiją, tinkamą didesniems produkcijos kiekiams gaminti. Metu iššūkį dabartinei pramonei, gaminančiai plyteles ir kitus interjero ar eksterjero elementus, kurių spalvos sukuriamos naudojant 100 proc. pigmentus iš atliekų. 2018 m. pradėjau bendradarbiauti su šiaurės Olandijos plytelių gamykla, ir netrukus pasirodys pirma tokia interjero plytelių kolekcija. Produktai bus unikalūs, nestandartiniai ir palaipsniui keisis į aplinkai dar palankesnę versiją.

Agnės Kučerenkaitės fotografija

Kuo Jus domina tvarus dizainas?

Iššūkiu iš atliekų ar antrinių žaliavų sukurti reikalingą, estetišką ir ilgaamžį daiktą. Komunikacija ir antrinių žaliavų šaltinių paieškos užima daug laiko, nes įmonės dažniausiai neviešina informacijos apie savo atliekas. Didžiausias iššūkis man yra ne perdirbti medžiagas, bet suteikti joms aukštesnę vertę. Eksperimentai atima daug laiko – tai nuolatinis stebėjimas, gilinimasis į darbo procesą. Keramikos glazūravimas ir tekstilės dažymas yra mokslas apie chemiją, todėl svarbu suprasti įvairių elementų vaidmenį. Kadangi mano gaunamose metalų atliekose gausu geležies, spalvos žemiškos. Tyrinėju, kaip tam tikri elementai ar mineralai gali padėti gauti didesnę spalvų įvairovę. Biomimikrija taip pat yra viena iš mane dominančių temų, kaip galima kurti medžiagas, struktūras bei procesus mėgdžiojant gamtą.

Tvarumas – labai sudėtingas terminas. Reikia į šį reiškinį žiūrėti daug plačiau, suprasti jo priežastingumą. Įvairių disciplinų specialistų bendradarbiavimas šiuo atveju labai svarbus. Gaila, kad labai daug žmonių nesupranta, kokie skirtingi terminai yra ekologija, tvarumas, žiedinė ekonomika, rūšiavimas ir pan. Rinkoje gausėja produktų, kurie siejami su minėtais terminais, tačiau iš tikrųjų neturi su jais nieko bendro. Yra tam tikri sertifikatai, kurie tai įrodo. Aš ateityje taip pat to sieksiu.

 Kaip, Jūsų nuomone, keičiasi visuomenės požiūris į tvarų dizainą?

Susidomėjimas tvarių idėjų pritaikymu nuolat auga. Olandija, kur gyvenu, yra vienareikšmiškai viena pirmaujančių šalių dizaino, technologijų bei inovacijų srityse Europoje. Neseniai pasibaigusi Olandų dizaino savaitė, palyginti su vykusia praėjusiais metais, nustebino tuo, kad pagrindinė tema buvo žiedinė ekonomika ir tvarumo idėjos tiek įmonių, tiek mažų dizaino studijų ekspozicijose. Tai rodo, jog tvarus dizainas ir aplinka yra būtinybė. Tai vadinama macro trend. Turėsime pertvarkyti visuomenę taip, kad viskas būtų optimalu ir ištekliai panaudojami dar kartą. Galėčiau teigti, kad Vakarų šalyse nekalbėti ir negalvoti apie tvarias idėjas – didelis atsilikimas.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų