„Pixabay“ nuotr.

Pakilimais ir nuopuoliais paženklinta sodo nykštukų istorija

Pakilimais ir nuopuoliais paženklinta sodo nykštukų istorija

Išgyvenę pakilimus ir nuopolius, dizaino snobų neskoningais vadinami sodo nykštukai nepraranda geros nuotaikos ir mielai kuriasi linksmų žmonių soduose.

Kada ir kieno sode atsirado pirmosios gnomais, elfais ar dvarfais vadinamų žmogeliukų figūrėlės, nežinoma. Manoma, kad jų proprotėvis gali būti antikos vaisingumo dievas Priapas, kurio skulptūra puošdavo romėnų sodus. Nykštukų figūros šmėžuoja ir Renesanso laikotarpiu soduose buvusiuose akmeniniuose groteskuose. Marguose piešiniuose buvo vaizduojami ir kuproti žmogeliai.

Dabartinio sodo nykštuko tėvyne laikoma Vokietija, kur maži, dvarfais vadinami, žmogučiai yra liaudies folklore dalis. Tikėta, kad jie padeda kasyklose ir ūkyje, o sode pastatyta akmeninė ar medinė figūra privilios į namus sėkmę.

„Pixabay“ nuotr.

Šioje šalyje prasidėjo ir masinė žmogelių smailomis kepurėmis gamyba, o už jos ribų išvažiavusieji imti vadinti naujais vardais.

Anglijoje išpopuliarėjusios sodo puošmenos gavo gnomų vardą. Bene žymiausias šios šalies nykštukas – Lampis. Žinoma, kad Lampį kartu su 20 kitų figūrėlių iš vokiečių gamintojo Philippo Griebelio įsigijo ir į savo sodybą Lamport Hall 1870 m. parsivežė seras Charlesas Ishamas. Vienas šių dienų sulaukęs nykštukas yra apdraustas 1 mln. svarų.

Tačiau istorija šiems sodo sergėtojams negailėjo ir nuopolių. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, kai Europoje vokiška kultūra kėlė neigiamas asociacijas, nykštukai tapo nepageidaujami. Jų reputacija pasitaisė tik po 1930 m. Disnėjaus kompanijos sukurto filmo „Snieguolė ir septyni nykštukai“, bet netrukus prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas vėl sudavė skaudų smūgį gamintojams.

Nykštukų populiarumas pasaulyje vėl išaugo XX a. 8 dešimtmetyje, kai pasirodė nauja sodo gyventojų karta – linksmi plastikiniai žmogeliukai vilkėjo futbolininko marškinėlius, dėvėjo saulės akinius ar vos dengėsi paplūdimio kelnaitėmis. Maža to, tarp nykštukų atsirado ir moteriškosios lyties atstovių.

„Pixabay“ nuotr.

Deja, tradicinę keramiką pradėjus keisti pigesnėmis medžiagomis imta kalbėti apie skulptūrėlių estetinę vertę ir gerą skonį. Nykštukai netgi buvo išvaryti iš prestižinės Čelsio kraštovaizdžio dizaino parodos, kurioje tradiciškai dalyvaudavo. Teisė grįžti jiems buvo suteikta tik 2013-iaisiais, švenčiant parodos šimtmetį.

Nepaisant to, nykštukai nenustojo keltis į žmonių sodus, o praėjusio amžiaus 9 dešimtmetyje tapo linksmų išdaigininkų sukurto „Nykštukų išlaisvinimo fronto“ objektais ir ėmė „keliauti“ po pasaulį. Iš sodų nugvelbti žmogeliukai, kaip tikri turistai, keliauja po įvairias pasaulio vietas, fotografuojasi, o galiausiai netikėtai sugrįžta ten, iš kur iškeliavo. Keliaujančio nykštuko idėją panaudojo ir populiaraus prancūzų filmo „Amelija iš Monmartro“ kūrėjai. Pagrindinė herojė pavagia savo tėvo nykštuką ir priverčia jį patikėti, kad šis keliauja aplink pasaulį, taip norėdama praskaidrinti jo nuotaiką.

Šiuolaikiniai nykštukai darbuojasi ne tik sode, bet ir tarnauja mokslo labui. 2012 m. Žemės traukos skirtumus tyrinėjantys fizikai į pagalbą pasikvietė sodo nykštuką. Kernu pavadinta skulptūrėlė keliavo po visą pasaulį ir buvo sveriama įvairiose Žemės vietose: Limoje, Mumbajuje, Meksikoje, Sidnėjuje, Naujojoje Kaledonijoje ir Pietų ašigalyje. Taip norėta įrodyti, kad Žemės trauka skiriasi ir turi įtakos svoriui.

Birželio 21-oji yra Tarptautinė sodo nykštukų diena – puiki proga savo (ar kaimyno) mažyliui parodyti pasaulį.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų