Rimo Sakalausko archyvo fotografija

Naujas garsas

Naujas garsas

Sunku apsispręsti, ar prieš kelerius metus gaisro nuniokoti ir neseniai po rekonstrukcijos atverti Kompozitorių namai Vilniaus Žvėryne labiau išsiskiria iš aplinkos, ar su ja susilieja. Skandinaviško modernizmo įkvėptas statinys, atsiradęs praėjusio amžiaus 7-ajame dešimtmetyje, ir tada atrodė, ir dabar atrodo avangardiškai. Visgi akivaizdu, kad modernios formos byloja ne apie puikybę, o apie gilesnį kultūrinio konteksto išmanymą.

Pasivaikščiojimas po pušyną

Per Kompozitorių namų atidarymą po rekonstrukcijos architektūros istorikė Marija Drėmaitė papasakojo mažai kam žinomą istoriją apie tai, kodėl šis pastatas atsidūrė tykiojoje Vilniaus dalyje, prie pat Vingio parko ir Neries upės. Kai šioje Žvėryno rajono vietoje tebuvo pušynas, vieną dieną su savo žmona čia vaikštinėjo kompozitorius Julius Juzeliūnas, svarstydamas, kur rasti namelį, galintį tapti muzikų kūrybos namais.

Rimo Sakalausko archyvo fotografija

Po kurio laiko ši idėja transformavosi į drąsų projektą, sukurtą dviejų jaunų architektų – Vytauto Edmundo Čekanausko ir Vytauto Brėdikio, laimėjusių 1959 m. paskelbtą konkursą. Jį įgyvendino ir pabaigė V. E. Čekanauskas, vėliau suprojektavęs kitus žymius Vilniaus architektūros objektus: Šiuolaikinio meno centrą, Lazdynų mikrorajoną ir dabartinius Vyriausybės rūmus.

Šiaurietiškas modernizmas, akivaizdžiai padaręs įtaką Kompozitorių namams, jaunuosius lietuvių architektus sužavėjo išvykoje į Suomiją, kur jie išvydo tenykščių architektų, tarp jų žymiojo Alvaro Aalto darbus. Pagarba vietovei, su aplinka susiliejančios modernios formos ir natūralios medžiagos – visus šiuos suomių architektūrai būdingus bruožus lietuviai „parsivežė“ ir pritaikė kurdami naująjį projektą.

Rimo Sakalausko archyvo fotografija

Greta Kompozitorių namų buvo pastatytas 16 kotedžų kompleksas, kuriame dviejų aukštų butus gavo daugelis anuomet nusipelniusių kompozitorių. Juos projektuojant buvo numatyta galimybė pastatyti fortepijoną. Šis instrumentas – dar vienas argumentas, kodėl Kompozitorių namai įkurti tokioje atokioje vietoje: reikėjo tokios erdvės, kurioje niekieno netrukdomi ir kitų netrukdydami muzikai galėtų kurti ir groti instrumentais. Kai kuriuose kotedžuose iki šiol gyvena kompozitoriai ir jų palikuonys, pavyzdžiui, Teisutis Makačinas ar Rimvydo Žigaičio duktė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė.

„Ieškant atsakymo į klausimą, kaip masinės gyvenamosios statybos įkarštyje galėjo atsirasti toks individualizuotas ir modernus kūrybinis-gyvenamasis kompleksas, reikia atkreipti dėmesį į keletą 6–7-ojo dešimtmečio sovietinio gyvenimo aspektų, siejamų su „atlydžio“ laikotarpiu: gana privilegijuotą kūrybinių organizacijų padėtį sovietinėje sistemoje; neformalius kūrybininkų ryšius, leidusius įgyvendinti nestandartinius sprendimus; galiausiai modernistinį gaivalą – savotišką momentum, jau nuo 6-ojo dešimtmečio pabaigos skatinusį jaunąją kūrėjų kartą vaduotis iš stalininės stagnacijos“, – „Septyniose meno dienose“ yra rašiusi architektūros istorikė M. Drėmaitė.

Kitas etapas

Prieš dvejus metus dėl elektros instaliacijos gedimo kilęs gaisras pastatui padarė nemenkos žalos, tačiau, laimei, nepažeidė pagrindinių konstrukcijų. Toje patalpoje, kur kilo jo židinys, Kompozitorių sąjungos administracija nutarė įrengti nedidelę ekspoziciją – ten galima apžiūrėti autentišką garso aparatūrą, senus įrašus bei fotografijas.

Rimo Sakalausko archyvo fotografija

„Buvo daug abejonių, kaip sutvarkyti apsvilusias salės lubų lenteles: ar jas bandyti kaip nors nuvalyti, ar pakeisti. Mums pasisekė, kad keisti neprireikė ir visus suodžius pavyko nutrinti sausu ledu. Dabar jos atrodo visiškai tokios, kokios buvo“, – mostelėjęs į „banguojančias“ salės lubas pasakoja Kompozitorių sąjungos pirmininkas Mykolas Natalevičius.

Rimo Sakalausko archyvo fotografija

Naujasis etapas sąjungos narius paskatino pasvarstyti ir apie Kompozitorių namų ateitį bei platesnes jų funkcijas. „Tokie pastatai kaip šis tiesiog privalo būti atviri ir naudingi visuomenei, – teigia M. Natalevičius. – Norėtųsi, kad ši Žvėryno vieta būtų kultūrinis centras. Manyčiau, jog vis dar jaučiamas poreikis įrengti daugiau nišiniams menams tinkamų erdvių, o tam šis pastatas idealus: jis pats inspiruoja savo konstrukcija ir tarsi padeda geriau suvokti meną, kuris čia pristatomas.“

Rimo Sakalausko archyvo fotografija

Ne tik architektūrinė, bet ir socialinė pastato svarba akivaizdi ir žvelgiant iš istorinės perspektyvos. Baigtas statyti 1966 m., jis ženklina tuometinių menininkų ištrūkimą iš stalistinio prisitaikėliškumo. „Nors šis statinys ir sovietinio laikotarpio, tačiau jame gimė labai daug gražių, prasmingų iniciatyvų, mat dalis kompozitorių buvo Sąjūdžio nariai, – primena pašnekovas. – Kompozitorių namai yra savarankiško mąstymo ir kūrybos simbolis.“

Rimo Sakalausko archyvo fotografija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų