Norberto Tukaj fotografija

Muziejus, kuriame nėra „stop“

Muziejus, kuriame nėra „stop“

Vietoj buvusio kino teatro „Lietuva“ Pylimo gatvėje iškilęs MO muziejus smalsumą žadino nuo pat statybų pradžios. Šiandien jau aišku, kad naujoji erdvė lankytojus vilios ne tik modernaus meno kūriniais, bet ir įspūdinga architektūra.

Per metus Danguolės ir Vytauto Butkų iniciatyva pastatyto muziejaus projektas buvo patikėtas vieno garsiausių JAV architektų Danielio Libeskindo studijai „Studio Libeskind“. Prie jų prisijungė ir lietuvių komanda „DO architects“.

Nors daugelis muziejų įsivaizduojame tik kaip ekspozicijų erdvę, MO pritaikytas įvairiems renginiams, kinui ir draugų susitikimams.

Jautiesi, lyg būtum namie

Viena iš pagrindinių šio pastato idėjų – atvirumas. Muziejus neaptvertas tvoromis, lankytojai gali leisti laiką atviroje stogo terasoje ir skvere. Kūrėjams buvo svarbu, kad jis atitiktų Vilniaus senamiesčio, kurio vidiniai kiemai vilioja užsukti, dvasią.

Norberto Tukaj fotografija

Architektų komanda siekė užtikrinti, kad į muziejų užėjęs lankytojas jaustųsi kaip namuose. „Šiame muziejuje daroma viskas, kad žmogui nereikėtų pasakyti: „Stop!“ Pirmiausia buvo galima aptverti pastatą – pirmas stop, nes tau reikia patekti į vidų. Antras stop galėjo būti vartai į vidinę lauko terasą antrame aukšte. Trečias stop – suktukas, kurį reikia praeiti nusipirkus bilietą. Stop gali daug pasakyti, ir žmogus pasąmoningai jaučia, ar jam sako: stop, ar yra raginamas eiti“, – sako prie muziejaus kūrimo prisidėjusi architektė Andrė Baldišiūtė.

MO muziejuje lankytojai nesutiks rūbininkų – rūbinėje yra spintelės su užraktu ir pakabos, ant kurių drabužius galėsime pakabinti patys (visai kaip namuose). Čia nėra ir įprastos bilietų kontrolės – lankytojai vietoj bilieto gaus lipduką, kurį užsiklijavę matomoje vietoje galės įeiti į vidų.

Pastarieji sprendimai susiję ir su dar vienu architektams keltu reikalavimu. Užsakovai pageidavo, kad muziejaus priežiūra nekeltų rūpesčių, o lankytojams aptarnauti reikėtų kuo mažiau žmonių. Tai atspindi ir registratūros baldas: jeigu nėra didelio lankytojų antplūdžio, tas pats darbuotojas ateinantiems gali parduoti bilietus, o išeinantiems – knygas.

Jokių tradicinių sprendimų

Architekto D. Libeskindo statiniai dažnai patys primena meno kūrinius, todėl, pasak A. Baldišiūtės, buvo svarbu pasirūpinti, kad architektūros ir interjero elementai neužgožtų muziejuje eksponuojamų meno kūrinių. „Interjeras nebuvo sukurtas pritemptai ar deklaratyviai. Jis visas – tiek erdvės, tiek apdaila – išplaukia iš paties pastato. Erdvės yra labai išraiškingos, todėl jų nereikia nei paryškinti, nei užgožti papildomomis detalėmis. Reikia tik išgryninti, sukurti jas lengvai prižiūrimas ir nesugadinti“, – architektūrinius iššūkius apibendrina A. Baldišiūtė.

„DO Architects“ komandos narė Dovilė Skrupskelienė prisipažįsta, kad buvo nelengva suvokti, kaip šis pastatas pastatytas ­– jame nėra stačių sienų, horizontalių paviršių. „Visiems, su kuo susitikdavome, ar tai buvo inžinieriai, ar baldžiai, sakydavome, kad nebus lengva, nes tipinių sprendimų nėra“, – kalbėdama apie MO muziejų kūrusią komandą teigia architektė D. Skrupskelienė.

Vienas iš netradicinių elementų yra centrinė pastato ašis – sukti laiptai. Jų konstrukcija ypatinga. Laiptai laikosi patys, nesiremia į perdangas ir yra tarsi autonomiškai stovinti metalo armatūros ir betono skulptūra. Kitaip tariant, jeigu staiga pradingtų visos sienos, jie liktų stovėti. Už laiptų esantis liftas nekviečia keltis, nes pirmasis žvilgsnis krinta būtent į juos.

Norberto Tukaj fotografija

Kaip lauke, taip ir viduje

MO muziejaus išorė neatskiriama nuo vidaus. Elementai, esantys viduje, atsispindi ir išorėje. Kaip šypsodamiesi pastebi architektai, skirtumas tik toks, kad vienoje pusėje lyja, kitoje – ne.

Architektas Domantas Lukšėnas atkreipia dėmesį, kad muziejus skirtingu laiku atrodys vis kitaip. Į Pylimo gatvę žvelgiantis dieną gali atrodyti uždaresnis – krintanti šviesa iš lauko trukdys matyti tai, kas viduje, tačiau sutemus šis bus puikiai matomas. „Gražu, kaip pastatas keičiasi. Vasarą vidaus beveik nematysi, nes muziejus užsidarys anksčiau, nei sutems, o niūriuoju metų laiku jis kaip tik bus tas šviesulys. Keičiantis metų laikams, pastatas irgi keisis“, – pastebi „DO architects“ komandos narys D. Lukšėnas. MO muziejaus langai žvelgia į judrią Pylimo gatvę, todėl lankytojai galės stebėti skubančius praeivius ar pravažiuojančius autobusus.

Muziejuje, be ekspozicijų salių – mažosios antrame aukšte ir didžiosios trečiame, veiks parduotuvė, čia pat įsikūrusi administracija, kavinė. Užsukę užkąsti svečiai taip pat galės pasimėgauti menu, nes pirmame aukšte esančią kavinę puošia skaitmeniniu būdu atkurtas Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės sieninės tapybos darbo fragmentas.

MO muziejus nuo lankytojų neslėpia ir meno kūrinių saugyklų. Nuo holo jos atskirtos tik stikline siena, todėl visada bus matyti, kas vyksta viduje.

Norberto Tukaj fotografija

Viskas kinta

„DO architects“ komanda sutinka, kad muziejus – gyvas organizmas, tad permainų tikrai bus. Jų nuomone, tik po atidarymo paaiškės, kad kai kurie priimti sprendimai turėjo būti kitokie.

Lengvai transformuojamos patalpos – vienas iš MO muziejaus privalumų. Pavyzdžiui, pirmame aukšte įrengta salė gali būti per kelias minutes pritaikyta įvairiems renginiams, nes pagal amfiteatro pavyzdį sustatytos kėdės lengvai sustumiamos. Beje, tai yra vienintelė juoda patalpa visame muziejuje, todėl joje vyks ir kino sensai.

Norberto Tukaj fotografija

Dar vienas iš „DO architects“ komandai tekusių iššūkių – didžiojoje parodų salėje įrengti sėdėjimo vietą, nes plokštuma yra pasvira. „Iš pradžių galvojome, gal vertėtų naudoti sėdmaišius, kad kiekvienas žmogus sėdėtų atskirai, tačiau po to nusprendėme – ne. Norisi, kad žmonės susėstų dviese, trise“, – sako architektas D. Lukšėnas ir priduria, kad būtent dėl to pasirinkti minkšti suoliukai, kuriantys teatro įspūdį ir netrukdantys lankytojams patogiai bendrauti.

Pasak architektų, kuriant šį muziejų daug dėmesio buvo skiriama siekiui nepararasti erdvės. „Vienas iš iššūkių buvo efektyviai įrengti inžinerines sistemas, kad laimėtume kuo daugiau erdvės, nes pastatas yra labai kompaktiškas, nedidelis“, – sako D. Lukšėnas. Jis priduria, kad tik efektyviai pritaikius patalpas pavyko laimėti daugiau erdvės meno kūriniams.

Lankytojai meno darbais galės gėrėtis ne tik parodų salėse, nes specialiai MO muziejui sukurtas ir pieštinis patalpų ženklinimas. Visų simbolių autorius – iliustratorius Atiom Bra. Tad panašu, kad nuo spalio modernus menas turi ir modernius namus.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų