Aistės Dičkalnytės fotografija

Modernizmo baldai: sekcinės spintos ir lelijų raštai

Modernizmo baldai: sekcinės spintos ir lelijų raštai

Modernizmo architektūra – populiari, didelio susidomėjimo sulaukianti tema. Tačiau ne mažiau įdomus ir tarpukario baldų dizainas. Su juo supažindina Aistė Dičkalnytė, praėjusių metų pabaigoje Vilniaus dailės akademijoje apgynusi disertaciją „Baldininkystė Lietuvoje 1918–1940 metais: unikalaus ir pramoninio dizaino sąveika“.

– Modernizmas Lietuvą pasiekė XX a. pradžioje. Kaip jo bruožai atsispindėjo baldų dizaine?

– Mano tirtasis laikotarpis – nuo tarpukario, 1918 m., kai moderną kaip secesiją pradėjo keisti art deco ir modernizmas. Būtent šios dvi kryptys buvo pagrindinės to meto baldų dizaine. Kuo jos pasireiškė? Modernizmo baldai buvo minimalistinio dizaino, neturėjo pridėtinio puošumo, gausaus dekoro. Kaip ir architektūroje, siekta funkcionalumo, kuo didesnio pritaikomumo, patogumo žmonėms. Kaip ir posakyje daiktą seka funkcija, gražu tai, kas funkcionalu. Būtent į tai buvo atsižvelgiama ir kuriant baldus. Dominavo lygios plokštumos, lygūs paviršiai. Tai susiję su tarpukariu išaugusiais higienos reikalavimais, siekiu gyventi higieniškiau. Tuomet manyta, kad lygių paviršių, gan paprastos konstrukcijos baldus lengviau prižiūrėti, valyti. Be to, tai palengvinimas namų šeimininkėms, kad būtų mažiau gaišaties. Būtent tarpukario minkštuosiuose balduose atsirado išimamos minkštosios dalys, įvairūs atlošai, sėdimoji dalis – atskirai, nes prieš jie buvo vientisi, jokios detalės neišsitraukdavo, lengvai neišardydavai. Tarpukariu, siekiant higieniškumo, dalys buvo išimamos lengviau. Siurblių tuo metu dar nebuvo, ir tai palengvindavo priežiūrą, valymą. Apskritai dominavo minimalizmas, paprastos formos, naujosios architektūros butai buvo mažesni, todėl reikėjo ir kompaktiškesnių, mažesnių proporcijų baldų. Be to, keitėsi ir matmenys – jie šiek tiek mažėjo. Atsirado ir labai išpopuliarėjo sekciniai baldai. Sekcinės spintos ­– taip pat tarpukario mada. Jos susidėjo iš atskirų dalių, todėl prireikus buvo galima išardyti ir sudėti kitaip.

– Jūs pastebite, kad tarpukariu siekta mažinti importą iš užsienio ir gaminti tautinio stiliaus baldus. Koks yra lietuviškas stilius?

– Tokia tendencija būdinga visam taikomajam menui. Ieškota, kuo Lietuva išsiskiria, kas mums savita. Tautiškumas – tai atsigręžimas į lietuvių liaudies meną, tautodailę, į Vytauto Didžiojo laikus ir viduramžius. Baldų tautinis stilius dažniausiai pasireiškė dekoru. Jie buvo puošiami tokiais tipiniais elementais kaip tulpės, lelijos žiedas, eglutės ar saulės ornamentas, raštas, bet tarpukariu, atsiradus art deco madai, tie raštai buvo gana geometriški ir abstraktesni, ne tokie realistiniai kaip anksčiau. Baldams puošti dažniausiai naudota intarsijos technika – medžio paviršius inkrustuotas kito medžio dalimis, elementais, sukuriant medžio paveikslą. Šitaip puošti baldai laikyti tautinio stiliaus baldais, nors dažnai jų formos jau buvo modernistinės, šiuolaikiškos, net neatkartojo liaudies stiliaus. Kartais užtekdavo to puošybinio elemento ir baldas jau laikytas tautinio stiliaus.

Aistės Dičkalnytės fotografija

– Disertacijoje atkreipiate dėmesį, kad visame pasaulyje architektai ir menininkai įsitraukia į baldų kūrimą. Kokios įtakos tai turi jų dizainui ir gamybai?

– Architektai nešė į Lietuvą modernistines architektūros, interjero ir baldų dizaino madas bei tendencijas. Žymiausieji to nesikratydavo (aišku, tai nebuvo pareiga), mielai kūrė ir baldus, kurie dažniausiai buvo specifiniai, sieniniai, kaip butų interjero dalis, kartais – ir pavienius. Manau, jie diegė tas dizaino tendencijas, kurios buvo populiarios Vakarų Europoje, modernistinį stilių. Mano nuomone, Lietuvos architektai stipriai prisidėjo prie to, kad modernizmo tendencijos plito baldininkystėje, baldų dizaine. Kurdami etaloninius daiktus jie šiek tiek veikė ir visą rinką. Fabrikai, sekdami madas, pradėjo ir patys gaminti standartinius baldus, remdamiesi Lietuvoje itin populiaria art deco linija ar modernizmu.

– Kuo pasižymėjo to meto privatūs ir visuomeniniai interjerai?

– Privačiuose – daugiau paties užsakovo saviraiškos. Jie buvo jaukesni ir stilistiškai mažiau vientisi. Žmonės savo namuose dažniausiai turėjo įvairių laikotarpių baldų (ką nors paveldėję ar tiesiog nusipirkę iš sendaikčių parduotuvės), nebuvo vientiso stiliaus. Visuomeniniai interjerai dažniausiai įrenginėti naujai, todėl ir baldai buvo perkami komplektais ir atnaujinami. Jie stilistiškai vientisesni nei privatūs interjerai.

Aistės Dičkalnytės fotografija

– O iš ko mes mokėmės, kokias baldų gamybos tradicijas perėmėme?

– Tarpukariu steigtos amatų mokyklos. Jos buvo pagrindinės, ruošusios, kalbant šiuolaikiniais terminais, baldų dizainerius. Kadangi nebuvo paveldėtos bazės, kaip ir rašau savo darbe, amatų mokyklų mokytojai semtis žinių vykdavo į užsienio mokyklas, ten keldavo savo kvalifikaciją, tiesiog tobulinosi, o sugrįžę mokydavo mūsų jaunuosius meistrus. Mokydavo ne tik pagaminti baldą, bet ir jį suprojektuoti, dizaino. Be abejo, buvo ir savamokslių gamintojų, meistrų, pavyzdžiui, Jonas Vainauskas, kuris tik trumpai lankė kursus pas garsųjį Joną Prapuolenį, bet buvo gabus ir pats projektavo. Jis mokėsi skulptūros meno mokykloje, bet baldų dizaino srityje buvo savamokslis, tobulinosi Paryžiuje. Kaip minėjau, Lietuvoje nebuvo baldų kūrėjų rengėjų tinklo. Pirmieji buvo arba savamoksliai, arba pameistrystės modelį perėmė iš savo tėvų stalių. Taip nuo 3-ojo dešimtmečio pabaigos išplėtotas švietimo tinklas ir profesionaliai pradėti ruošti baldų kūrėjai

Aistės Dičkalnytės fotografija

– To meto reklama mums irgi atrodo neįprasta. Pavyzdžiui, jūs minite, kad kataloguose dažnai nebūdavo nurodytų kainų. Kas nulėmė tokią reklamą?

– Kainų katalogų baldininkai nerengdavo. Apskritai produkcijos katalogų buvo mažai, jie nebuvo populiarūs ir madingi. Manau, kad tokią situaciją galėjo lemti konkurenciniai sumetimai. Veikiausiai žmonės derėdavosi dėl baldų, asmeniškai susitardavo dėl kainos, nes dažnai šie gaminti pagal užsakymus. Žmogus tiesiog ateidavo į parduotuvę-dirbtuvę (jos buvo sujungtos), pas baldžių, ir užsisakydavo baldus, nes kaina varijuodavo ir kisdavo atsižvelgiant į komplektų skaičių, pasirinktas medžiagas ir pan. Manau, kad iš anksto pagamintų ir eksponuojamų baldų kaip dabar nebuvo, dažniau vyravo užsakomoji gamyba. Kainos svyravo pagal žmonių norus, poreikius, sudėtingumą, medienos rūšį. Katalogų gal nelabai kas leido ir dėl konkurencijos.

– Kokios baldų dizaino tendencijos, jūsų nuomone, Lietuvoje buvo ryškiausios, palyginti su užsienio šalimis?

– Manau, kad nuo madų per daug neatsilikome, buvo žvelgiama į Vakarų Europą, jų dizaino pavyzdžiai teikti kaip geroji praktika. Itin žavėjo Vokietijos, Čekoslovakijos baldininkų pasiekimai, laimėjimai ir pagrindinės modernizmo kryptys. Jos tikrai per daug nevėlavo ir mus pasiekė tuo pat metu, kaip ir visame Vakarų pasaulyje. Be abejo, mūsų išskirtinumas – siekis sukurti tautinį stilių. Bet tai irgi būdinga visai Europai – kiekviena šalis ieškojo to, kas būdinga būtent jai, kad ir minimalių skirtumų. Pavyzdžiui, pas mus nebuvo (apie tai aš taip pat rašau) metalinių baldų, plieno vamzdelių – tai itin būdinga modernizmui. Lietuvoje jie neišpopuliarėjo. Metalinių vamzdelių baldų gal kiek ir gaminta, bet tikrai labai mažai. Nesakau, kad tai – atsilikimas, tiesiog tokios tendencijos ir skirtumas. O kiti mūsų baldai, pavyzdžiui, šiandien populiarūs art deco stiliaus, labai panašūs į Vidurio ir Rytų Europos gaminius. Lygindami lietuvišką dizainą su aplinkinių regionų ar, pavyzdžiui, latvių taip pat galbūt rastume daugiau panašumų nei skirtumų.

Komentarai

  • Na is tikruju modernizma suprantame ne kiekvienas. Tai gana specifines rusies baldai, kuriu grozi izvelgia ne kiekivena akis. Man asmeniskai visada aki traukdavo krėslai tai bene graziausi sios rusies baldai.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų