(gamintojų nuotr.)

Medžio siela

Medžio siela

Dizaino pasaulyje visuomet egzistavo praktikai ir idealistai. Pirmieji mokėjo pagaminti savo idėjas, pažino įrankius ir medžiagas, gamybos ir logistikos, kartais net rinkodaros procesus, tačiau jiems trūko vaizduotės sukurti kažką, kas priverstų kilstelėti antakį dizaino kritikus. Antrieji mokėjo tik fantazuoti, bet nežinojo, kaip tas fantazijas pagaminti (jei tai išvis įmanoma), todėl mielai kalbėjo ir rašė arba darbams atlikti samdė pirmuosius. Tačiau egzistuoja ir tretieji – praktikai idealistai, turintys originalių idėjų, kurių rankose jos virsta materija. Jų nedaug. Bet jie matomi.

Susipažinkite – Rytis Zaveckas. Panevėžyje dirbantis dizaineris nuolat dalyvauja parodose Lietuvoje ir užsienyje, jo lova su tikros žolės kilimu vietoje čiužinio stebino ne tik „Litexpo“ parodų centro, bet ir Londono dizaino savaitės publiką.

Galerija

Ryti, daugeliui į akis krinta ryškus tavo darbų patriotiškumas. Paprastai dizaineriai savo pažiūras atskiria nuo kūrybos.

Suderinti kūrybą ir patriotinę simboliką yra labai sunkus uždavinys. Lietuvoje mes tarsi gėdijamės savo identiteto, pasikabinam ant sienos muškietas – bet jos juk ispaniškos. Tai naudojame tam tikras spalvas, bet jokios aiškios simbolikos, heraldikos elementų nematyti. Nebūtinai turi būti Vytis. Yra daug senesnių dalykų, pavyzdžiui, runos. Mėnesių pavadinimus runomis išraižiau ant savo medinio rankinio laikrodžio korpuso. Gali tik savo pavyzdžiu tai rodyti. O interjero dizaineriams daugiausia rūpi aiškūs stiliai – klasika ar ne klasika.

Gal bijoma susiaurinti klientų ratą?

O kodėl kitos tautos to nebijo? Kitataučiai „Facebooke“ spaudžia „Like“ prie darbų su patriotine simbolika. Pagaminau USB atmintinę su lelijom, gediminaičių stulpais – iš juodmedžio, inkrustuotą sidabru. Aš už tai, kad tautodailė būtų kuriama iš prabangių medžiagų.

Nemanau, kad kada nors egzistavo vientisa kultūra, kurios likučius mes atrandame. Viskas yra interpretacija – ir tada, ir dabar. Todėl Šapokos stiliaus romantizavimas ir pagražinimas man atrodo priimtinas. Tai kelia dvasią. Negalime visko matematiškai apskaičiuoti.

Ar galėtum apibrėžti savo kaip kūrėjo identitetą?

Siekiu sukurti kažką elegantiško. Aplink matau daug grubumo, darymo „su atsarga“, o aš mėgstu jausti medžiagą ir žinoti, kiek jos iš tikrųjų reikia. Daug kas mano, kad klasikiniuose balduose jokios autorystės nėra, viskas paklūsta rokoko ar secesijos stiliui. Taip nėra. Esu matęs ir pasirašytų baldų, dažniausiai itin techniškai sudėtingų, gausiai inkrustuotų.

Autorystė yra svarbu. Sako, kad tyrėjai daugiausiai vargsta su jėzuitų knygomis, nes jie buvo labai kuklūs ir niekada nepasirašydavo. O jeigu koks pranciškonas – parašas būtinai bus.

O tu pats – labiau „jėzuitas“ ar „pranciškonas“?

Kartais parašui jau pritrūksta jėgų. Žinau, kad reikia kurti „brandą“, tai gal šiek tiek apsaugotų nuo kopijavimo, bet…

Taip yra nutikę?

Taip, ne kartą esu matęs kaip naujienas pristatomus daiktus, kuriuos esu padaręs ir parodęs anksčiau – stalviršis su medžio „ratilais“ tarsi nuo pirmo lietaus lašo, arba ta lova su čiužiniu iš gyvos žolės. Tai, ką aš glostydamas padarau rankomis, kiti drožia koordinatinėmis staklėmis. Su technika nepakonkuruosi.

Negaliu, žinoma, visada sakyti „Aš, aš“… Gal tos idėjos iš tikrųjų sklando ore.

Visi tavo daiktai – unikalūs?

Bandau sukurti ir kokį masiškesnį daiktą, pavyzdžiui, taburetes. Nesinori, kad jos ne tik atpigtų, bet ir taptų pigios medžiagų, technologijos prasme. Juk vienas iš dizaino vertinimo kriterijų būna pritaikomumas masinei gamybai, o to aš praktiškai niekada neturėjau.

Man svarbiau, kad daiktas būtų įdomus, turėtų savo charakterį. Atrodo, net tyčia sugalvoju taip, kad nebūtų pritaikoma masinei gamybai. Jeigu gamini stalą iš 800 metų senumo ąžuolo, ištraukto iš Šventosios upės – kokia dar masinė gamyba?

Būna, kad parodose prieina žmonės, dizaineriai ir matai, kad jie į tave žiūri kaip į keistuolį. Gal ir jie galėtų taip padaryt, kaip aš, bet net nebando, nesitiki parduoti.

Kodėl žmonėms reikia unikalių daiktų?

Vienas mano pažįstamas stalius sako – juk mes tik trečia karta lovoje miegam. Buvo laikas, kai džiaugdavomės iškeitę antikvarinius baldus į „Fredos“ sekcijas. Aš manau, kad vienetinis baldas yra logiškesnis pasirinkimas – jo reikia vieno, o ne kasmet po vieną. Ir tokius daiktus maloniau gaminti.

Ar sunku išlaikyti kryptį, kai kiekvienas užsakovas – vis kitoks?

Žinoma, sunku. Nes užsakovas žino, kad tai ne masinė gamyba, kad daroma jam – atsiranda noras įgyvendinti savo idėjas, apima azartas. O aš leidžiu jam kištis. Jeigu paaiškinu savo idėją ir klientas jos nepriima, padarysiu, kaip jis nori. Nes žinau, kad vis tiek padarysiu gerai.

Man taip pat malonu, kai klientas tampa kūrėju, pajunta kūrybos džiaugsmą.

Kaip tavo baldai dera interjere?

Manau, kad geri daiktai prie gerų visada derės. Bet pasitaiko, kad mano, pavyzdžiui, komoda pradeda dominuoti interjere. Tada reikia keisti interjerą… Bet jei rimtai – kodėl interjeras negali būti kaip šventė. Jei pamatęs pirmą aukštą jau žinau, kaip atrodys antras, man nebeįdomu.

Ar jautiesi ribojamas techninių galimybių? Ar pirma sugalvoji, kaip turi atrodyti, o tada ieškai įrankio, ar atvirkščiai?

Kartais tai būna tiesiog klaida, atsitiktinumas. Pasižiūri – įdomu, pradedi tobulinti. Arba diktuoja medis, kokia šaka, ypatinga rievė. Kartą turėjau padaryti dvi lėkštes, bet vieną ruošinį per klaidą nupjoviau kitu kampu. Išėjo visai kitoks daiktas.

Pavyzdžiui, neseniai gaminau duris su daugybe apskritų kiaurymių. Pagal eskizą jų turėjo būti dar daugiau. Galima sakyt, patingėjau, o išėjo visai įdomiai. „Facebooke“ pamatęs gal kai kas ir pagalvojo – na, taip ir aš galėčiau skylių prigręžioti. O, kad būtų taip paprasta…

Ar daraisi detalius brėžinius, ar daugiau improvizuoji?

Girdėjau, kad senovėje nebuvo paišoma, o iškart drožiama. Man ši idėja patinka.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų