Norint žaisti su smėliu, jo nereikia daug. („Demoroom“ nuotrauka)

Mažiau daiktų, daugiau meilės

Mažiau daiktų, daugiau meilės

Frazė less is more („daugiau yra mažiau“) vartojama dažnai iki banalumo, visgi ji tikrai gali būti laimingesnio ir patogesnio gyvenimo atspirtis. Tai jau kelerius metus savo atradimais ir dizaino darbais demonstruoja dizainerių pora Dalia Mauricaitė-Kalinauskienė ir Nauris Kalinauskas. Šįsyk su Dalia kalbamės apie vaikystę namuose ir tėvų polinkį prarasti saiką perkant daiktus ir žaislus savo atžaloms.

Liftas, sukonstruotas iš dviejų valgomojo kėdžių. Kėdė 004, dizaineris Nauris Kalinauskas. („Demoroom“ nuotrauka)

Kokia yra judviejų dizaino filosofija ir jos pagrindinės idėjos?

Šiandien dizainas jau daugmaž suprantamas daugelio, tačiau puikiai prisimenu nesenus laikus, kai buvo sunkiai suvokiama, kam tie interjero dizaineriai apskritai reikalingi. Ilgainiui, tikriausiai įsikišus „Pinterest“, žmonės ėmė domėtis interjerų estetika ir jų kūrimas nuvilnijo šia linkme. Atkreipėme dėmesį, kad daugelis žmonių savaitgaliais stengiasi kur nors išvažiuoti, ir ėmėme svarstyti, kodėl jie nenori būti savo namuose. Juk tiek daug dirbo, kad juos turėtų, mokėjo paskolas, visaip gražino, o dabar iš jų sprunka. Nutarėme šį reiškinį paanalizuoti ir įsigilinome į kiekvieną buities smulkmeną. Patys nustebome, kiek žmonių priima daugybę nepatogių sprendimų tik todėl, kad taip gyvena kiti. Pavyzdžiui, daugelis nesvarstydami tualete įtaiso bidę, o paklausus, ar ja naudojasi, atsako, kad plauna kojas šuniui ir vaikui rankas. Mes siūlome verčiau įsigyti pasaulyje plačiai naudojamus japoniškus WC puodus su bidės funkcija, kurie yra labai patogūs ir lengvai naudojami.

Kartais klientai ima teisintis, kad jiems tiesiog trūksta laiko pagalvoti apie kiekvieną smulkmeną. Bet iš tiesų yra atvirkščiai – vieną kartą pagalvojęs ir išanalizavęs tu kaip tik sutaupysi ir laiko, ir lėšų, ir nervų.

Dizainas, kuris, seniausiai žinoma, yra ne tik estetika, bet ir technologija bei funkcija, turi palengvinti gyvenimą. Reikia kurti tokius namus, kurie padėtų tau gyventi ir kuo mažiau iš tavęs reikalautų. Supratome, kad pasakodami apie tai tik teoriškai nieko neįteigsime, todėl įrengėme „Demoroom“ – demonstracinį būstą, kuriame skaitome paskaitas, rengiame diskusijas, vakarienes. Ten viską gali išbandyti pats.

Šiltas lietus namuose – nepakeičiamas žaislas. Termostatinis maišytuvas su reguliuojama srove LAUFEN. („Demoroom“ nuotrauka)

Kaip, jūsų nuomone, turėtų atrodyti vaiko erdvė namuose?

Kaip tik įrenginėjame, mūsų nuomone, vaikui idealų kambarį. Jame bus kuo daugiau tuščių grindų, visi baldai – staliukai ir kėdutės – sulankstomi ir pakabinami. Iš esmės vienintelis baldas, kuris ten bus, – lova.
Dažnai tėvai susikuria problemų nuo pat pradžių: savo atžalos kambaryje sustato kėdutes, staliukus, namelius, išklijuoja tapetais ir prikabina popierinių burbulų. Įrengia jį labai estetiškai, kaip paveikslėlį, įleidžia gyvą organizmą, kuris nieko dar nėra matęs, ir pyksta, kai jis viską krapšto, lupinėja ir tyrinėja, esą visą grožį gadina. Vaikas turi turėti erdvės laisvai kurti ir žaisti.

Apskritai, įrengiant šeimos namus, pirmiausia reikia, kad jie būtų patogūs mamai. Jei blogai bus jai, blogai bus visiems. Reikia maksimaliai patogiai sutvarkyti tokias erdves kaip virtuvė, drabužinė, vonia. Didžiausias diskomfortas juntamas tada, kai suaugusieji nesugeba taip padėti daiktų, kad vaikas jų nepasiektų ir neužsigautų. Jei nutiko nelaimė, kaltas tikrai ne vaikas, o suaugusysis. Jei visgi įsirengėme tokį interjerą, kuriame – vien pavojai mažamečiui, tikrai kuoktelėsime nuolatos saugodami, kad tik jis nesusižalotų.

Suaugusiajam – tik pirkinių pakuotės, o vaikui – visas namas. („Demoroom“ nuotrauka)

Pasisakote prieš krūvas vaikiškų žaislų namuose ir užsiminėte apie alternatyvas jiems. Kokios jos?

Vaikui išties nereikia krūvos žaislų, jis nuo jų tik pavargsta. Visi tai žino: paima vieną, pamaigo kelias minutes ir griebia kitą. Be to, ne visos mašinėlės ir lėlytės yra reikalingos vaiko raidai. Labai gera susitvardymo nuo besaikio pirkimo vaikams mokykla yra portalas musumažyliai.lt: norint parduoti kokį nors nereikalingą daiktą ir suteikti jam antrą gyvenimą (išmesti į šiukšlių dėžę – paprasčiausias, bet neetiškiausias variantas), reikia jį nuvalyti, gražiai nufotografuoti, susitarti dėl pardavimo… Kitą kartą, pirkdamas neaišku ar naudingą daiktą savo atžalai, ilgiau pasvarstysi.

Iš tiesų įdomių, lavinančių, ekonomiškų žaidimų vaikams yra pilni namai. Esame pastebėję, kad vienas didžiausių džiaugsmų mažiesiems – vanduo, todėl verčiau nei į šimtus besimėtančių žaislų investuoti į gerą dušo maišytuvą su keičiamomis vandens srovėmis. Ir tėvai džiaugsis, ir vaikui jis bus kūrybiškas įrankis. Žinoma, svarbu, kad dušo maišytuvas turėtų termostatą ir vaikas negalėtų reguliuoti srovės stiprumo, nenusiplikytų. Kitaip bus nesaugu, o tėvai jaus nerimą.

Puikus žaislas, plastilino analogas, yra tešla. Iš jos galima nulipdyti daugybę vaizduotę žadinančių figūrėlių. Be to, ji padeda pažindintis su maisto gamyba, būti kartu su tėvais, kai šie sukasi virtuvėje.

Iš pajūrio buvome atsivežę šiek tiek smėlio, kurio pripylėme į dėžę namuose ir leidome vaikui žaisti. Ši veikla prikaustydavo sūnaus dėmesį ne mažiau nei planšetė. Jis pilstydavo smėlį iš indelio į indelį, užkasinėdavo kamštelius ir vėl juos iškasdavo… Veiklos užtekdavo ilgam. Kol maždaug per metus smėlis iš dėžės „išgaravo“ – jį po truputį susiurbėme besitvarkydami. Suaugusieji bijo „įsileisti“ smėlį į namus todėl, kad jį labai sunku sušluoti. O pasirinkus lengvai naudojamą siurblį (tik ne su ilga žarna ir dar ilgesniu laidu), smėlis neatrodo bėda. Išvada – geriau investuoti į suaugusiesiems reikalingus daiktus, o ne į žaislus, tada visiems bus geriau.

Norint žaisti su smėliu, jo nereikia daug. („Demoroom“ nuotrauka)

Kokius daiktus įvardintumėte kaip būtiniausius vaikui, į kurių kokybę reikėtų kreipti didžiausią dėmesį?

Augindami savo vaiką laikėmės principo kuo dažniau išsiversti su tuo, ką turime, ir daugelį dalykų tiesiog pritaikėme mažesniam žmogui. Tikrai nebūtina pripirkti vaikiškų pledukų, pagalvėlių, paklodžių ar indų – puikiausiai galite naudoti savuosius. Žinoma, kai kurių daiktų tikrai reikia. Pavyzdžiui, gimus kūdikiui svarbu turėti patogų vystymo stalą. Mano vyras jį pagamino didesnį ir aukštesnį, kad būtų patogus lenktis ir galėtum pasidėti alkūnes. Išbandyta ir tikrai labai patogi firmos „Babybjörn“ kėdutė, kurioje pasodinęs ir prisegęs vaiką tikrai esi ramus, kad jis neiškris. Nors ji brangesnė, bet tikrai gera. Išmėgintos ir labai patogios minėtos kompanijos nešynės: renkantis svarbiausia, kad jos būtų kuo paprastesnės naudoti. Nuostabus atradimas – gimnastikos kamuolys, ant kurio sėdint ir spyruokliuojant labai patogu migdyti vaiką, sveika mamos nugarai.

Augindami sūnų mudu apsiėjome be lopšio, kuris išties labai mažai reikalingas – vaikas miegodavo vežimėlyje. Labai džiaugiamės ir didžiuojamės, kai vienam daiktui surandame antrą funkciją, pritaikome jį plačiau.

Abu su Nauriu įsitikinome, kad net ir vaikiški daiktai derėti prie interjero, nekelti vizualinio, daugelį tėvų tyliai žudančio triukšmo. Jei namuose bus visiškas vaizdinis chaosas ir eklektika, vaikas augs prie to pratinamas ir pats į tai links. Mitas, kad negalima rasti dailių ir estetiškų, neperpuoštų ir neperkrautų vaikiškų daiktų. Kitas mitas – vaikiški drabužiai „visiems gyvenimo atvejams“. Jų tikrai nereikia daug. Berniukui pakanka trejų kelnių ir trijų bliuzonų. Jei sūnus įsitaiso kelnėse skylę, mes jų neišmetame, o, pavyzdžiui, nukerpame ir pasiuvame šortus. Kaskart labai džiaugiuosi, kai vaikas sunešioja drabužius „iki nulio“.

Žaidimų namelis. („Demoroom“ nuotrauka)

Ar pastebėjote, kad taip, kaip jūs manančių ir gyvenančių tėvų daugėja? Ar apskritai lietuvių požiūris į daiktus ir jų kaupimą kinta?

Taip, kinta, nors posovietinis mentalitetas kaupti ir turėti vis dar pakiša koją. Ypač atidžiai šias temas permąsto žmonės, kurie jaučia, kad taip, kaip gyveno iki šiol, nebuvo gerai: turėdami vis daugiau nejautė psichologinio džiaugsmo ir dabar ieško atsakymų kodėl. Be to, suveikia ir bendra pasaulinė tendencija: jausdami vidinę tuštumą ir beprasmybę daugelis kratosi didelio vartojimo suprasdami, kad tai – liga.

Žiniasklaida dažnai teigia, kad Lietuva yra ant skurdo ribos. Mudu su Nauriu nutarėme atlikti mažą apklausą apie turto ribą. Klausinėjome pasiturinčių žmonių, ar jie pajunta tą momentą, kada jau įsigijo, ko norėjo, jiems visko pakanka ir jie gali suvokti pasaulį ne per daikto vertę. Tą patį galima pasakyti ir apie tėvystę: jeigu jūs nesuprasite, kad dėžutė su smėliu yra žaislas, tai apsikrovę plastmasiniais žaislais iš parduotuvių vis tiek jausite psichologinį nepriteklių. Vaikas, numetęs jūsų tik vakar nupirktą žaislą, teisesnis ir taikliau parodo, kaip reikia gyventi. Nuolat tenkindami atseit vaiko poreikius turėti naujų, įdomių žaislų, mes patys mokome jį neatsakingo požiūrio, nuolatinės kaitos į esą geresnį, naujesnį, šviežesnį, skatinantį daugiau emocijų. O daiktiškasis lygmuo lengvai gali peraugti ir į žmogiškąjį. Įsitikinome: nemažai žmonių vis dar yra užkimšę savo smegenis tikėjimu (ar uoliai kovoja su juo), jog turėdamas ką nors vertingesnio, tu kažką parodysi ir įrodysi apie save, pamiršdami, kad tikroji daikto vertė yra jo funkcija.

Patiekalas iš tėvelių lėkštės. Visi valgo kartu ir tą patį maistą, tik mažylio bulvės su akytėmis. Indai IITTALA TEEMA. („Demoroom“ nuotrauka)

 

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų