(A. Gliaudžio nuotr.)

Lietuvos medinė architektūra: nuo… iki…

Lietuvos medinė architektūra: nuo… iki…

Kaip kito medžio naudojimas architektūroje? Kokie bruožai būdingi įvairių laikotarpių ir tipologijų medinės architektūros pastatams Lietuvoje? Kaip medinės architektūros išraiškos kaitą lėmė kultūriniai, gamtiniai, socialiniai veiksniai, technologijų evoliucija? Kokia medžio reikšmė Lietuvos šiuolaikinėje architektūroje?

Atsakymų į šiuos klausimus ir ieškoma Lietuvos architektų sąjungos parodoje „Medis Lietuvos architektūroje“. Architektūros tyrėjų kolektyvo surengta paroda nagrinėja būdingiausius ir labiausiai išskirtinius medinės architektūros pavyzdžius.

Kad ir kokios įspūdingos technologinės inovacijos veržtųsi į statybų aikšteles, kai kurios amžių patikrintos medžiagos neužleidžia savo pozicijų. Medis – viena iš jų. Netgi priešingai, derinamas su naujais išradimais, medis tampa vis universalesne medžiaga, mylima ir architektų, – nes yra tinkamas drąsioms architektūros improvizacijoms, – ir pastatų naudotojų – dėl savo šiltumo, jaukumo, natūralumo.

Šiandien dažnas klausia: „Tai kokia gi yra ta tikrai lietuviška architektūra, kai visur tik iš Vakarų Europos pasiskolintas ir perdirbtas barokas, sovietiniai kartotiniai namai ir vienodi stikliniai dangoraižiai?“

Kaune tarpukariu sukurta architektūra – tai unikali modernizmo interpretacija, persunkta lietuviško tautiškumo estetikos, neseniai įtraukta į preliminarų UNESCO sąrašą. Bet ieškant lietuvių architektūros identiteto šaknų, neįmanoma ignoruoti etnografinės medinės architektūros, medinių dvarų, bažnyčių, visuomeninių pastatų, kurių evoliucija po truputį keitė Lietuvos kraštovaizdį.

Galerija

Paroda pristato įvairių laikotarpių ir paskirties medinius pastatus, todėl ji suskirstyta į dalis: etnografinė architektūra (kaimai, sodybos) – autorė dr. Rasa Bertašiūtė, dvarų sodybos – autorė dr. Dalė Puodžiukienė, sakralinė architektūra – autorė Kristina Štaupaitė, medinė architektūra Lietuvos miestuose XIX a. – XX a. pr. – autorė dr. Ingrida Veliutė ir Asta Raškevičiūtė ir šiuolaikinė medinė architektūra Lietuvoje – autorė Rūta Leitanaitė.

Kaip teigia viena iš parodos bendraautorių K. Štaupaitė, Lietuva visuomet garsėjo kaip miškingas kraštas, – miškai sudarė nuo 20 iki 55 proc. Lietuvos teritorijos, – todėl medžio, kaip pagrindinės tradicinės statybinės medžiagos, pasirinkimą lėmė ir medienos gausa, nulemta miškams palankaus klimato, ir akmenų ar kitų statyboms tinkamų medžiagų trūkumas. Skirtingai nei kitose Europos šalyse, Lietuvoje nuo pat valstybės gyvavimo pradžios XIII a. medis naudotas ir gynybinių, ir gyvenamųjų, ir sakralinių pastatų statybai.

Iki XX a. didžioji dalis medinės architektūros buvo sukurta ir pastatyta ne profesionalų. Statybos iš medžio tradicijos buvo itin paplitusios ir šis menas bei amatas perduodamas iš kartos į kartą – bene kiekvienoje šeimoje būta vyro, mokėjusio dirbti su medžiu.

Seniausios medinės architektūros (etnografinės sodybos, kaimai, seniausios bažnyčios) išraiška skirtinguose Lietuvos regionuose skyrėsi, tačiau, laikui bėgant, vis naujesnės statybos technologijos ir mados plito po visą valstybės teritoriją.

Deja, didžiąją dalį Lietuvos medinio paveldo sunaikino laikas ir nepalankios istorinės permainos (karai, gaisrai, industrializacija). Prie užmaršties prisidėjo antroje XX a. pusėje vykdyta vietinė propaganda, nukreipta prieš tautos identitetą palaikančios tautinės kultūros apraiškas: medis skelbtas pigia, su progresu nederančia medžiaga, tinkama nebent ūkiniams pastatams, sandėliukams statyti. Taip buvo nutraukta istorinės atminties raida, beveik sunyko ir medinės architektūros statybos tradicijos, sumenko medinės architektūros populiarumas.

„Šiandien Lietuvoje medinės architektūros paveldas, kaip reikšminga Lietuvos kultūros, savasties dalis, atgaivinamas vykdant įvairias valstybines, savivaldos programas bei pasitelkiant ES fondų paramą. Vis dėlto medinį paveldą atkurti ir saugoti yra brangu, be to, trūksta amato žinovų, mokančių kokybiškai atkurti istorinės medinės architektūros pastatus“ – sako dr. I. Veliutė.

Medis Lietuvos architektūroje vėl ėmė populiarėti paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Šiuolaikinėje profesionalioje architektūroje medis nebelaikomas pigiausia medžiaga, o naudojamas išskirtiniam įvaizdžiui, kokybiškai aplinkai sukurti. Todėl medienos išvaizda, ilgaamžiškumas tampa svarbūs.

Daug dėmesio skiriama ne tik pačios medžiagos, jos apdirbimo, bet ir statybos kokybei. Medis dažniausiai naudojamas ten, kur yra matomas – apdailai, detalėms (konstrukcijose vyrauja kitos medžiagos). Ši medžiaga itin mėgstama kuriant rekreacinius pastatus ar architektūrą gamtos apsuptyje.

Pradėjusi savo kelionę nuo tarptautinio architektūros festivalio Londone 2015 m., paroda, remiant Lietuvos kultūros tarybai, jau antrus metus važinėja po Lietuvą: pernai eksponuota Vilniuje, Kėdainiuose, Kaune, Alytuje, Marijampolėje, Nidoje, Klaipėdoje, Telšiuose, šiuos metus ji pradėjo Panevėžyje (Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje ir V. Mikalausko menų gimnazijoje), kovą bus eksponuojama Anykščių L. ir S. Didžiulių bibliotekoje, balandį – Birštono kultūros centre, gegužę – Šeduvos kultūros ir amatų centre, liepą – Utenos A. ir M. Miškinių bibliotekoje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų