Lėta mada

Lėta mada

Po inžinerijos studijų Armėnijoje Seržas Gandžumianas 1994 m. baigė kostiumo dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje. Jau studijuodamas kartu su bendramoksliais dalyvavo tarptautiniuose konkursuose, vėliau buvo vienas iš „Dienos mados savaitės“, „Mados infekcijos“ sumanytojų ir rengėjų. Jau daugiau kaip du dešimtmečius nuolat dirba ir asmeninės, ir korporatyvinės aprangos dizaino srityse.

Neseniai pristatyta „kaip tu by Serge Gandzumian“ kolekcija ir kosmetikos miniserija paskatino susitikti ir pasikalbėti apie madą, kuri yra gyvenimas.

Madoje viskas labai greitai keičiasi. Kaip išlieka bendra kryptis?

Keičiasi – arba keičiama. Mada sukurta komercijai ir remiasi prigimtiniu žmogaus noru keistis. Tuo spekuliuojama – keičiasi gamta, sezonai, – bet keičiasi keturis kartus, o ne šešiolika. Noras keistis dirbtinai išpūstas iki begalybės.

Šiandien stiprėja priešingas judėjimas – lėta mada (slow fashion). Ji siūlo kokybę, tam tikrą stilistiką, kuri kasmet nesikeičia. Tai – abipusė meilė: drabužis mylimas ir nešiojamas. Geras dizaineris taip ir turi kurti – kaip G. Armanis, būti aukščiau už madą. Keičiasi medžiagos, detalės, sezoniškumas, bet siluetai, koncepcijos, pagarba drabužiui išlieka. Turiu ištikimų klientų, kurie laikosi tokios filosofijos. Neseniai taisėm odinę striukę, kurią pasiuvau gal prieš 17 metų. Ir stilistiškai ji dar visai aktuali. O greita kaita reiškia mažą kainą, maža kaina – atitinkamą kokybę. Prasta kokybė pati savaime reiškia greitą kaitą, ir taip ratas užsidaro.

Kokiai krypčiai priskirtum savo naują kolekciją prekės ženklui „kaip tu“?

Tai nėra greita mada, negali tokia būti dėl savo kokybės. Ji ir pristatoma ne su atsinaujinimo idėja, bet per mylimo, tavo stiprią asmenybę išreiškiančio daikto idėją. Pirmieji atsiliepimai – puikūs.

Kaip išlaikai savo kolekcijų atpažįstamumą?

Kiekvienas šio to pasiekęs dizaineris (ne tik drabužių) turi tam tikrą braižą, kurio negali paneigti. Net jei nesi kolekcijos dizaineris, o tik kūrybos vadovas. Pavyzdžiui, uniformas Lietuvos avialinijoms konstravo kiti dizaineriai, bet galutinį produktą koregavau jau aš, suteikdamas jam savo kūrybos braižą. To negali nukopijuoti, o jei nukopijuosi, iš karto matysis, iš kur tai. Savitas braižas yra tai, ką įsimyli klientas, kas jį traukia sugrįžti ieškant jausmo, kurį patiria apsivilkęs tik tam tikro dizainerio drabužį.

Drabužio esmė – jo konstrukcija?

Manau, kad taip – konstrukcijos inovacija. Yra tam tikri privalomi klasikiniai sprendimai, bet turi būti kažkas naujo arba sugrįžtančio seno. Esu sukūręs tiek modelių, kad kartais ir pats nustembu atsivertęs kokį seną kūrybos aplanką.

Įdomu grįžti?

Įdomu įvertinti pasikeitimus dizaino ir kokybės atžvilgiu. Kokybę ir konstrukcinius, technologinius sprendimus daugiausia lėmė tuo metu prieinama įranga. Dabar tokia prieinama daugeliui.

Mada darosi labiau demokratiška?

Taip, dabar kuria visi, kas netingi. Visiškai anksčiau su mada nesusiję žmonės gamina savo kolekcijas. Atėjo dizaino plebėjų, diletantų laikas. Tai įmanoma, nes tendencijos, analogai, pardavimai internetu, rinkodara socialiniuose tinkluose yra laisvai prieinami. Net pripažinimas, kuris lengvai pasiekiamas, jei neišeinama iš savo rato. Jeigu kolekcijos esmė – tai, kaip ant marškinėlių įkomponuotas savo prekės ženklas ar šūkis, tokia veikla gali egzistuoti, nes dabar klientai labiau pasiduoda akimirkos emocijai, ją patiria ir reaguoja per labai trumpą laiką. Todėl naudojami neišbandyti audiniai, „akimirkos šoko“ medžiagos, pigiausios technologijos, parduodamas ne daiktas, bet jo simbolis, vienkartinė emocija. O dažnas klientas jau ir nebeįsivaizduoja, kas yra kokybė.

Stebi kolegas?

Nuolat, nes taip stebiu rinką. Gal ne tiek – kas ką daro, bet kas yra perkama. Viena – turiu pasiūlyti naujovių, antra – atsižvelgti į kliento norus. O juos lemia ir tai, ką jis mato aplink save.

Ar būna „gaila, kad tai ne aš sugalvojau“ akimirkų?

Pavyzdžiui, su Julija Janus ilgai dirbome kartu. Aš matau, kur jos kolekcijose yra ji pati, Julija, o kur – kiti (neblogi) dizaineriai. Ir man patinka jų darbai. Bet be pavydo. „Baltai“ pavydėti galima geresnių sąlygų, rinkodaros galimybių. O šiaip daugiausia pavydėjo man.

Ar Tau įdomiau kurti masinę kolekciją, ar dirbti su vienu žmogumi individualiai?

Įdomiau kurti kolekcijas – daugiau kūrybos, įvairovės, daugiau to malonaus proceso. Bet individualūs klientai irgi būna įvairūs. Pavyzdžiui, dabar „Eurovizijos“ konkursui paruošiau Alaną Chošnau, kuriu Kastyčio Kerbedžio sceninius kostiumus, tai ne kasdieniniai rūbai. Man patinka jausti, kad žmonės su malonumu dėvi mano drabužius. Bet masiškumas traukia labiau. Dar paauglystėje buvau nusprendęs siekti, kad kuo daugiau žmonių dėvėtų mano kūrinius, juos matytų. Dėl to nuėjau į tarnybinių drabužių sritį. Dirbau su „Philip Morris“, iš naujesnių klientų paminėčiau Vilniaus oro uostą – išvykstančius tikrina mano sukurtais drabužiais apsirengę pareigūnai, „Baltic ground service“, aviakompaniją „Aurela“, mažųjų privačių lėktuvų nuomos bendrovę „Gran Cru Airlines“. Ypač daug dėmesio buvo skirta prekės ženklą pakeitusiai „Teo“. Tokios kolekcijos kuriamos pagal prekės ženklo filosofiją, į kurią reikia įsigilinti.

Madoje mažiausiai tinka žodis tradicija. Naujiena, aktualumas – tai yra mados epitetai. Man labiau patinka žodis klasika, nors niekas nežino, kas ji yra. Nes ji transformuojasi, nuolat kinta. Mada kaip kvėpavimas – kvėpuoji vienu ritmu ir priklausai rinkai. Nors kiekvienas tavo įkvėpimas vis kitoks. Arba tyčia darai atvirkščiai, bandai išsiskirti. Tai pagal savo dėsnius besikeičianti aplinka, kurios priežastis – žmogaus noras keistis. Kylantis iš vidaus.

Sukūrei savo kosmetiką. Ar tai – rinkodaros žingsnis, nusižiūrėjus į didžiuosius mados brandus?

Ne, viskas ateina iš manęs, bet tai yra ir paralelinė patirtis. Patirtis ir grįžtamasis ryšys. Esu sukūręs interjerų, logotipų. Net pastato fasado sprendimą. Man įdomu matyti visą procesą. Kaip, pavyzdžiui, gaminant maistą eksperimentuoti su procesu, panaudoti naujus ingredientus.

Kokią eskizuoji ateitį?

Mados srityje planuoti daugiau nei metus į priekį neverta. Net ir versle jau abejingai žiūrima į ilgalaikius planus, vizijas. Ir apie ateitį reikia ne kalbėti, o ją kurti savo darbais. Bet manau, kad fast fashion jau atsidūrė aklavietėje. Vartotojas nebespėja pirkti, nebespėja sudėvėti drabužių. Jis pasiklysta tarp dirbtinai kuriamų tuščiavidurių prekių ženklų. Ir tuo pat metu egzistuoja daug alternatyvų tokiam verslui ir tokiai elgsenai. Įdomiais eklektikos ir chaoso laikais gyvename.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų