Interjero autorius – architektas Petras Sakalauskas. Leono Garbačausko fotografija

L. Garbačauskas: mažiau pataikaukime vieni kitiems

L. Garbačauskas: mažiau pataikaukime vieni kitiems

Iš diplomatinės tarnybos į architektūros fotografiją pasukęs Leonas Garbačauskas save vadina darbą gerai atliekančiu amatininku, o norintieji jo nuotraukų rikiuojasi ilgoje eilėje. Tačiau yra ir tokių užsakovų, kurie jo paslaugų atsisakė. Galbūt dėl tų pačių eilių, o gal dėl charakterio. Su atviru, ironijos nevengiančiu fotografu kalbamės apie darbą su dizaino žvaigždėmis, talentingą jaunimą, lietuvių norą gražiai gyventi, mėgstamiausią stilių ir pensijos planus.

– Leonai, Jūsų pavardė prie lietuviškų interjerų vaizdų matoma taip dažnai, kad su kolegomis net juokaujame: jei nežinai nuotraukų autorystės, rašyk „fotografavo Leonas Garbačauskas“ ir greičiausiai pataikysi.

– Taip, yra nutikę linksmų istorijų. Jaunesnis buvau piktesnis, paskui į viską pradėjau žiūrėti filosofiškai. Juokingiausia, kai mano pavardė atsiduria prie nuotraukų, kurios man patinka. Tuomet trinu rankomis, nes skambina klientas ir sako: žinom, matėm, labai gerai nufotografuota (juokiasi). Bet taip yra buvę kokius tris kartus. Dažniau autorystė iš viso nenurodoma. Iš tiesų kartais džiaugiuosi, jei pavardės nėra, nes kai dirbi tiek daug kaip aš, negali viskas vienodai gerai pavykti.

– Esate psichologijos magistras, keliolika metų dirbote diplomatinį darbą Lietuvos ambasadose užsienyje. Kaip tapote architektūros fotografu?

– Per 2008–2009 m. krizę, kai panaikino žmonos, taip pat diplomatės, etatą, išvykome į Vašingtoną: aš kaip diplomatas, o ji kaip žmona. Tuomet pamatėme, kad esama sistema nėra tvari ir gyvenime reikia ieškoti ko nors kito. Vašingtone žmona, kaip laisvoji klausytoja, universitete lankė fotografijos studijas, o grįžusi namo valandų valandas man pasakodavo, ką sužinojo. Amerikiečiai ruošė profesionalius fotografus, bet viską suko per verslo prizmę: tu fotografas, gali gražiai nufotografuoti plytelę, ir visi aikčios, bet sugebėk parduoti tą nuotrauką.

Interjero autorė – Virginija Vilutytė. Leono Garbačausko fotografija

Kai apsisprendėme baigti diplomatinės tarnybos karjerą, Amerikoje susipirkome fototechnniką, Lietuvoje įsigijome loftuką ir nusprendėme įkurti studiją, tačiau apie architektūros fotografavimą negalvojome. Turėjau mėgėjišką vardinį puslapį, nusprendžiau, kad jo turinį reikia pamažu gerinti, ėmiau aktyviai dalyvauti miestai.net platformoje.

Grįžę į Lietuvą du mėnesius gyvenome Palangoje. Pamačiau, kad toje platformoje kaip tik atsirado tema „Pajūrio projektai“. Sėdau ant dviračio ir pervažiavau Palangą, tuo metu buvo pastatytas Donato Rakausko suprojektuotas naujas viešbučio „Palanga“ korpusas. Pafotografavau, sudėjau nuotraukas. Po kokios savaitės skambina man viešbutis „Palanga“, sako, kad matė savo nuotraukas, ir klausia, ar dirbame už pinigus. Nuvažiavome, priėmė direktorė ir, net nepaklaususi, ar mes turime patirties, sako, darykite. Iki tol gyvenime nebuvau jokio interjero fotografavęs, nežinau, iš kur ta drąsa, bet nufotografavome ir jiems tiko. Po to tą viešbutį fotografavome dar keletą kartų.

Tas nuotraukas pamatė viešbutyje apsistoję architektai broliai Liolos. Gavę iš direktorės telefono numerį, jie man paskambino, pasakė, kad pastatė išskirtinį namą Valakampiuose, kvietė krūvas fotografų, bet nori išbandyti ir mus. Tą namą fotografavome septynis kartus, o interjero nuotraukų iki šiol niekam nerodau. Liolos mus kritikavo, mes kritiką priėmėme, bet iš tiesų jie mus ir išmokė dirbti, nes kritika buvo labai konstruktyvi. Po kelių mėnesių netikėtai sutikau vieną brolį. Jis sako: Leonai, ar žinai, tarptautiniame konkurse mes laimėjome pirmą vietą už tą namą.

Po šito projekto prasidėjo smulkesni užsakymai, vienas per kitą, vienas per kitą ir užsisuko.

– Kokie klientai yra architektai ir dizaineriai?

– Visokių yra. Architektai ir dizaineriai yra dvi greta tekančios upės. Man labai patinka, jei architektas kuria interjerą. Tai pasitaiko labai retai, bet iš karto pastebiu. Atrodo, interjeras labai paprastas, banalus, bet pradedi fotografuoti ir matai, kad jame kažkas yra.

Kadaise interneto komentaruose radau mintį, pagal kurią ir aš skirstau dizainerius: yra interjero dizaineriai, kurie sustato baldus, ir dizaineriai, kurie palinkę prie brėžinių braižo. Galėčiau kalbėti apie fotelio vežiojimą iš vieno objekto į kitą, piltuvėlio formos stalelius. Kam tai daryti? Ar mūsų dizaineriai nuolankūs užsakovams, ar jie taip pataikauja baldų salonams? Šiais laikais kurjeris beveik nieko nekainuoja, juk galima užsakyti daiktą, kurio kitur nerasi.

Studijos „Prusta“ kurtas interjeras. Leono Garbačausko fotografija

Kai prasidėjo užsakymai, dirbau su visomis interjero dizaino žvaigždėmis, bet dabar to jau nedarau. Nežinau, kodėl jie manęs atsisakė. Galbūt todėl, kad reikia ilgai laukti eilėje, nes mano kalendorius nuolat užpildytas, o žvaigždės laukti nenori. Vienu metu buvau pradėjęs rezervuoti laiką specialiai joms, bet pagalvojau, kad reikia galų gale išsilaisvinti iš to sovietmečio.

Dabar turiu daug užsakovų, kurių kartais niekas nežino, bet man su jais įdomu. Dalis jų prasimuša, dalį pats užuodžiau, skatinau nesustoti, sakiau, kad jie viską daro labai gerai ir yra tapę puikiais dizaineriais.

– Būna, kad užsakovas bando paaiškinti, kaip geriau nufotografuoti, patarti?

– Net konkurentams galiu išduoti, kad nereikia pataikauti dizaineriui, nereikia jo bijoti. Kai dirbu, niekada neleidžiu vaikščioti paskui. Kartą mane fotografuojantį nufilmavo ir medžiagą atidavė konkurentams. Dabar darau taip: visi išeina iš objekto, palieka man raktus, o aš po darbo paskambinu, kad grįžtų užrakinti. Jokių žmonių, ypač dizainerių. Visiems pasakau: aš nelendu į jūsų darbą, jūs nelįskite į mano.

Editos Stankevičiūtės-Righetto (studija „Righetto“) kurto interjero fragmentas. Leono Garbačausko fotografija

Sugaištu daug laiko susirašinėdamas, bet naujiems klientams nurodau, ko reikės fotografavimui. Kartais atvažiuoji į objektą, o ten nėra, pavyzdžiui, grindjuosčių. Sako, gal truputį fotošopu pataisysite. Kai keletą kartų per savaitę tai girdžiu, manyje iš karto įsijungia 22 metų jaunuolio retorika. Sakau, tai gal jūs norite paklijuoti grindjuostes fotošopu? Tada girdžiu, kad fotografas arogantiškas. Esu visko apie save prisiklausęs. Kartais į objektus važiuodavome kartu su žmona. Ji bendraudavo su klientais, o aš ramiai fotografuodavau.

– Papasakokite, nuo ko pradedate darbą įėjęs į objektą? Į ką pirmiausia atkreipiate dėmesį?

– Iš karto pastebiu nesąmones. Lietuvių namuose visuomet atsiranda koks nors „prabangos elementas“. Dabar tai yra kvapai dideliuose buteliuose, kurie būtinai stovi ant centrinio stalelio. Prieš kokius metus galbūt aš irgi galvojau, gal čia tikrai prabanga, bet kai pradėjau juos pastebėti kiekviename interjere ir kiekviename tualete, fotografuodamas ėmiau nuiminėti.

Kitas dalykas – būna, kad žmonės nesusipranta pašalinti asmeninių nuotraukų. Fotografas turi jas patraukti fotografuodamas. Kartais voniose lieka kabėti rankšluosčiai, chalatai. Nuotraukose jie atrodo kaip skudurai. Net jei žmogus supirkęs prabangius rankšluosčius, sakau, nepykit…

– Pro Jūsų akis praeina šimtai interjerų. Neatsitinka taip, kad ilgainiui visi objektai suvienodėja? Ar galėtumėte įvardinti iš kitų išsiskiriančius kūrėjus?

– Man patinka gryni interjerai, o pirmas numeris yra „YCL Studio“. Galėčiau trejus metus laukti eilėje, kad man sukurtų interjerą. Šiuo metu jie neturi jokių konkurentų. Nežinau, kaip jiems pavyksta nesužvaigždėti. Antroje vietoje – Justė Žibūdienė.

Interjero autorė – Rūta Kijauskaitė. Leono Garbačausko fotografija

Man patinka ir jauni kūrėjai „kap.architects“, „Noarchitects“, „Do Architects“, „Me2architects“, mačiau, kaip išaugo Lina Klios. Yra jaunimo, kuris gražiai ir tvarkingai dirba, yra ir tokių profesionalų, kuriuos vadinu sunkiasvoriais. Pavyzdžiui, Indrė Dorofėjūtė ar studija „Prusta“ – gali juos samdyti ir žinai, kad viskas bus gerai.

– Esame pastebėję, kad žurnalo organizuojamame konkurse „Tendencijos“ skaitytojai balsuoja už tokius darbus, kurių teisėjaujantys profesionalai dažnai nė nepastebi. Kaip manote, kodėl?

– Reikia lavinti skonį. Čia tas pats, kaip gerti saldų vyną, nes taip maloniau. Žmogus nori greito malonumo, bet reikia įdėti pastangų, lavinti protą, visko nepriimti iš karto, o truputį pagalvoti, pamąstyti.

Tačiau negaliu žmonių smerkti. Neseniai fotografavau Lazdynuose. Tame rajone lankiausi pirmą kartą gyvenime, nes gyvenu centre, važinėju po naujus rajonus, naujus butus ir namus. Pavaikščiojęs po tą rajoną supratau, kad kaip yra dvi Lietuvos, taip yra du Vilniaus miestai. Aš suprantu tuos žmones. Manau, kad jie ir balsuoja konkursuose už tuos butus, kuriuose gausu pagalvėlių, krištolo, nes tai – siekiamybė. Kai jie pamato tokį pustuštį modernų butą, galvoja, kad čia turtuolių žaidimai, nors nei brangu, nei ką. Čia mąstymo reikalas.

– Kas Jums labiau prie širdies, ką įdomiau fotografuoti – architektūrą, t. y. eksterjerus ar interjerą?

– Banguotai. Turiu savotišką hobį fotografuoti modernistinę architektūrą. Keliaudamas būtinai toje šalyje ar mieste susirandu tarpukario pastatus ir juos nufotografuoju. Turiu domeną www.modernism.pro, kuris šiuo metu susietas su atitinkamu FB profiliu. Kai išeisiu į pensiją, norėčiau gyventi Italijoje ir fotografuoti kiekviename mieste ir kaime išlikusius, kaip patys italai vadina, Architettura in Italia durante il Fascismo, t. y. Musolinio eros modernizmo architektūros pastatus.

Iš tiesų man patinka fotografuoti architektūrą, tačiau projektai imlūs laiko, todėl jų imuosi tik vasarą ir tik… patikrintų kokybės atžvilgiu.

Interjerus fotografuoti sunkiau, bet šiuo metu labiau pasukau būtent į šią sritį. Šiemet kažkokia anomalija – atsirado daugybė interjero projektų. Ant mano kompiuterio ekrano visą laiką kabo 30 nufotografuotų objektų. Ir kas dieną vis ką nors atiduodu.

– Ką tai rodo? Kad lietuviai gerai gyvena?

– Lietuviai labai įdomūs žmonės, jie visą laiką „ant kažko pasineša“. Žinoma, man patinka, kad norime gražiai gyventi. Tuo mes skiriamės, pavyzdžiui, nuo britų, kuriems svarbu nuo ryto iki vakaro keliauti ir grįžti į pigų 6 m2 dydžio butuką.

Aš suprantu lietuvius, nes ir pats noriu gražiai gyventi. Aplinka turi glostyti akį, kiekvieną dieną grįžus namo turi pajusti pilnatvę, juk gyvenimas trumpas. Dėl to suprantu, kodėl ir „Ikea“ klesti Lietuvoje. Gal tai pigu, bet jie pakėlė lietuvių dizaino supratimą.

– Kas kūrė Jūsų namus?

– Pats gyvenu bute Vilniaus centre, seno namo palėpėje. Niekas specialiai nekūrė jo interjero. Kai dirbau diplomatinėje tarnyboje, geromis sąlygomis nusipirkau originalius „B&B Italia“ baldus, „Flos“ lempas, kokybišką buitinę techniką. Be to, ieškojau nestandartinio buto. Per mūsų butą eina tokio ilgio koridorius, kad vaikas juo važinėja dviračiu, gali šaudyklą pasidaryti. Niekas jo nepirko, nes lietuviams tokių nereikia.

– Kokiam žanrui priskirtumėte architektūros fotografiją? Ji dokumentinė, o gal meninė?

– Nelaikau savęs menininku ir niekada nelaikysiu. Menininkai buvo Gogenas, van Gogas, o mes – ne menininkai, mes – fotografai. Kažkas yra pasakęs, kad esame tik geri amatininkai. Jei tave užsakinėja, vadinasi, esi geras amatininkas. Fotomenininkai gal buvo tie, kurie išrado fotoaparatą ir pradėjo fotografuoti, o mes dabar esame fotografai – profesionalai ar mėgėjai. Esu žiauriai kategoriškas. Reikia būti tiksliems. Čia taip pat, kaip nėra modernios klasikos. Toks stilius neegzistuoja. Čia tas pats, kaip būti truputį nėščiam.

– O koks stilius patraukliausias Jums pačiam?

Bauhauzas, iš bėdos art deco, brutalizmas, betonas, amžiaus vidurio, vadinamasis kosminio amžiaus stilius – mane šiurpas ima, kai jį pamatau. Vašingtone Oro ir kosmoso muziejuje yra stendas iš to laikotarpio, kai amerikiečiai pirmą kartą išsilaipino Mėnulyje. Visi to laikotarpio daiktai man yra kosmosas tikrąja šio žodžio prasme.

Justės Žibūdienės („Toota“) kurto interjero fragmentas. Leono Garbačausko fotografija

Patinka daniški amžiaus vidurio baldai – imčiau visus iš eilės. Man viskas turi būti paprasta, funkcionalu. Žmonėms vis dar sunku įrodyti, kad pinigų turėjimas – dar ne klasika. Turėti pinigų ir to neparodyti – tai yra žanras. Gyvenimas YCL sukurtame bute – štai skonis. Bet visi turi teisę gyventi. Ir musė. Anksčiau buvau žiauriai kategoriškas ir maniau, kad musė tokios teisės neturi. Dabar nesu toks kategoriškas.

O visiems noriu palinkėti kuo mažiau pataikauti vieni kitiems. Jei turi savo nuomonę – laikykis jos.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų