Augustės Smailytės fotografija

Jausmais paženklinta keramika

Jausmais paženklinta keramika

Keramikė Snieguolė Vaivadienė savo kūrybos kelią surado jau būdama diplomuota senovės graikų, lotynų kalbų ir tarptautinio verslo vadybos specialistė. Tačiau, pasak pačios menininkės, kūrybos ilgesys nedavė ramybės ir galiausiai darbą biure pakeitė keramikos technologijų studijos Vilniaus dailės akademijoje.

Kurdama įvairius keramikos dirbinius (indus, interjero elementus) S. Vaivadienė nebijo eksperimentuoti, ieško kuo įvairesnių formų, faktūrų, spalvų. Tačiau jos išskirtiniai kūriniai – dekoratyvinės keraminės interjero skulptūros, jungiančios skulptūros ir keramikos technikas. Menininkė teigia, kad idėja kurti skulptūrinę keramiką gimė susižavėjus keraminėmis lėlėmis, tad jos kūriniams būdingos grakščios linijos, jausmingumas ir mįslingumas. Su kūrėja kalbamės jos studijoje, stebėdami naujo kūrinio gimimą.

– Kaip Tave, tarptautinės bankininkystės specialistę, užvaldė keramika?

– Nepamenu, kada ir kur patekau į lėlių parodą ir netekau žado. Pagalvojau, kad ir aš noriu kurti ką nors panašaus, ėmiau ieškoti informacijos, kaip tai daroma. Labiausiai sudomino šiuolaikinės japonų šarnyrinės, skulptūrinės lėlės, kurių anatominis panašumas į žmogų stulbinamas.

Augustės Smailytės fotografija

Taigi, įsigijau specialaus ore stingstančio modelinio molio ir ėmiau intuityviai konstruoti, skaptuoti, lipdyti, o tai, ką pamačiau savo rankose po kelių valandų, buvo žmogus. Baugiai džiugu stebėti, kaip jis paklūsta tavo rankoms ir instrumentams, keičia išraišką… Tad gana greitai suvokiau, kad aš galiu kurti, išreikšti save, kad galiu transliuoti kitiems savo emocijas, juos sujaudinti, sudominti savo kūryba. Galvoje, kaip kažkada mokyklos laikais, vėl ėmė kirbėti žodis porcelianas – ar negalėčiau iš jo kurti skulptūrinių lėlių? Paieškos greitai atvedė į Vilniaus dailės akademijos Keramikos katedrą, kur ir vėl netekau žado nuo šios meno srities siūlomų galimybių. Čia sutikau man pasiruošusių padėti žmonių, bendraminčių, pakvaišusių iš meilės keramikai, ir pagaliau pajutau atsidūrusi savo vietoje ir tolesnį gyvenimą panorau sieti tik su kūryba ir keramika.

– Kodėl iš daugybės keramikos rūšių pasirinkai technologiškai bene sunkiausią – skulptūrą?

– Viskas prasidėjo nuo skulptūrinių lėlių. Mano keraminės skulptūros, bent jau dabartiniu etapu, yra tarsi tokios pat lėlės, tik sukurtos iš kitokios medžiagos, naudojant sudėtingesnes technologijas.

Kita vertus, man atrodo, kad turiu, netgi privalau panaudoti savo įgimtus gebėjimus ir kurti skulptūriškus daiktus. Juk ne visi tai gali ar nori daryti… Galiausiai ir pats skulptūros kūrimo procesas man suteikia daug džiaugsmo. Suprantama, aš nesu profesionali skulptorė, galinti kurti monumentalius dalykus, bet siekiu save išreikšti per keramiką.

– Kiek darbo reikia įdėti, kad gimtų naujas kūrinys?

– Dekoratyvines skulptūras šiuo metu kuriu iš vokiško balto molio be šamoto, tačiau pagrindui, stovams jį naudoju liesesnį. Pirmas kūrinio variantas, kuris suformuojamas, sukonstruojamas, o po to, jei reikia, skobiamas (jis turi būti tuščiaviduris, kuo lengvesnis, kad degant lengvai išeitų oras, nesuskiltų), paprastai gimsta per porą savaičių. Po to skulptūrą dar porą savaičių tobulinu, kol pasakau sau – gana, ji nori būti tokia, nebekišk daugiau prie jos savo nagų.

Žiemą sukurtos skulptūros džiūsta gana ilgai, mažiausiai porą savaičių. Degu jas, kaip ir kitus molio ar fajanso kūrinius, iki 1100 ºC įkaitusioje elektrinėje krosnyje. Aukštesnė temperatūra šiuo etapu uždarytų molio ar fajanso poras, ir skulptūras būtų sunku glazūruoti. Žinoma, jei dirbinys neglazūruojamas, jį galima išdegti ir daug aukštesnėje temperatūroje, parinkus reikiamą masę ir degimo būdą. Dirbant su porcelianu reikėtų taikyti dar kitokią technologiją. Šiuo metu naudoju glazūras, kuriomis padengtus kūrinius panašioje temperatūroje išdegu dar kartą. Kartais glazūruoju pakartotinai, tikėdamasi suteikti papildomų potėpių, efektų. Ateityje planuoju panašias skulptūras kurti iš fajanso ir porceliano, dekorui naudoti ne tik glazūras, bet ir poglazūrinius bei viršglazūrinius dažus, auksavim, kitas technikas bei medžiagas, kad gaučiau man priimtiniausią raiškos variantą.

Augustės Smailytės fotografija

Šiuo metu pradėjau kurti ir skulptūrinių puodelių – gėlių elfų galvyčių – liniją. Pirmiausia nusilipdžiau bazinį galvytės modelį ir išliejau jo gipsinę formą, į kurią galiu pilti fajanso šlikerį ir formuoti puodelius. Nors elfų veideliai išgauti naudojant vieną originalią formą, kiekvieną iš jų šiek tiek pakeičiu, suteikdama skirtingų emocijų. Puodelius gaminu iš fajanso, nes išdegta ši medžiaga artima porcelianui – jie yra tvirti, lengvučiai ir funkcionalūs.

– Kokiuose interjeruose įsivaizduoji esant savo kūrinius?

Žmonių, turinčių lakią fantaziją, mėgstančių teatrą, mitologiją, siurrealizmą, šiek tiek romantikų ir poetų. Žmonių, kurie supranta ir „nefunkcionalių“ daiktų estetinę, emocinę paskirtį. Manau, kad tai turėtų būti eklektiškesnio, ne kokio nors vieno konkretaus stiliaus gerbėjo interjeras. Visgi jei žmogus pasižiūri į kūrinį ir jį įsimyli, tikrai jam suras vietos savo aplinkoje, kad ir kokio stiliaus ši būtų. Tuo jau įsitikinau pati, nes mano būtybės kartais sužavi žmones, kuriuos mažiausiai tikiuosi sužavėti. Žinoma, kaip ir paveikslų, interjero skulptūrų ar skulptūrinių indų išskirtinumui atskleisti reikalingas tinkamas eksponavimas: erdvė, apšvietimas ir fonas.

– Tavo skulptūrų kolekcija vadinasi „Flora ir Fauna“. Ką reiškia šie vardai?

Iš tikrųjų Flora ir Fauna yra tik pirmosios antikos laikų kolekcijos personažės. Kolekcija susies 4 stiprias, ryškias, bet mūsų laikais mažiau žinomas būtybes. Įkandin Floros ir Faunos jau seka Dafnė (visiems pažįstamas lauramedis, kuris, pasak mito, virto medžiu, nes nepasidavė dievo Apolono meilei), Mefitis (priešistorinė romėnų garų ir ugnikalnių deivė) bei Britomartis (viena stipriausių ir mistiškiausių antikos deivių). Visos jos jau yra vienokios ar kitokios gimimo stadijos. Flora ir Fauna beveik baigtos, bet man dar norisi išbandyti vieną ar kitą trečiojo degimo technologiją, paryškinti tam tikrus akcentus.

Augustės Smailytės fotografija

Flora ir Fauna – jaunos, linksmos pavasario ir atgimstančios gyvybės deivės. Bet mano merginos nėra labai mielos. Siekiau, kad prasimuštų jų laukinis būdas, atsiskleistų lengva arogancija. Į žmogų Flora ir Fauna žiūri labiau iš aukšto nei draugiškai, nes jau praradusios viltį, kad šis kada nors ateis į protą ir su gamta ims elgtis protingai, dėkingai, pagarbiai. Tačiau jos yra gražios, turi įgimto švelnumo, kaip ir gamta, kai jos gaivalai būna aprimę, kai žmogus pajunta su ja harmonija. Kodėl mano personažai yra būtent tokie – nei žmonės, nei mitinės būtybės, vienareikšmiškai atsakyti negaliu.

Kad nelikčiau skolinga ir lietuvių mitologijai, kurioje taip pat gausu stiprių ir estetiškai patrauklių personažų, jau eskizuoju Žemyną, Austėją, Jūratę ir Mildą. Baigiu sukurti Snieguolę – savitą žinomos pasakos herojės interpretaciją.

Lapkričio pabaigoje su savo kūriniais planuoju dalyvauti tarptautiniame kultūriniame renginyje Liuksemburge. Tad visą vasarą skirsiu jam skirtos kolekcijos koncepcijai ir kūrimui.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų