Norberto Tukaj fotografijos

Istorijos interpretacija Malūnų gatvėje

Istorijos interpretacija Malūnų gatvėje

Sostinės Malūnų gatvėje esantis butas į studijos „Toota“ architekčių rankas pateko kartu su istoriniu kontekstu, iš kurio jos pamažu traukė įdomias detales ir asociacijas. Viską išanalizavusios, interpretavusios ir išvertusios į šiuolaikinio interjero kalbą, jos sukūrė autentiškus namus su subtiliais lietuviškumo ženklais.

Kartu su kolegėmis Julija Korolkova ir Dominyka Šulcaite dirbusi architektė Justė Žibūdienė šį projektą vadina geriausiu 2019 metais studijos „Toota“ įgyvendintu darbu. „Vertiname jį už vientisumą, mūsų komandai kiek nebūdingą stilių ir medžiagas. Buvo labai įdomu įgyvendinti šį projektą“, ­– sako studijos vadovė, kuri džiaugiasi visišku užsakovų pasitikėjimu, leidusiu be trikdžių įgyvendinti viziją.

Šis interjeras, architektės teigimu, sunkiai įspraudžiamas į kurio nors konkretaus stiliaus rėmus: „Tam tikra prasme siekėme, kad interjeras būtų labiau kaimiškas, su dideliais, masyviais baldais, aiškių geometrinių formų. Bet kartu norėjome, kad jis būtų modernus.“

Norberto Tukaj fotografijos

Geltonos plytos padėjo ir trukdė

Projekto ėmusis komanda restauruoto pastato bute rado autentiškas išorines geltonų plytų sienas, betono lubas, aptrupėjusius angokraščius ir uždaras patalpas. Darbai prasidėjo nuo plano keitimo: panaikinus atskirą tualetą buvo padidintas vonios kambarys, į svetainę atverta virtuvė. Šių nedidelių korekcijų pakako, kad atsirastų daugiau erdvės ir šviesos.

Geltonos senamiesčio plytos – elementas, kuris, anot J. Žibūdienės, ir padėjo, ir trukdė. „Tam tikra prasme labai gerai naudoti esamą medžiagą, juolab kad jos spalva ir tekstūra tikros. Kita vertus, tos plytos mums kėlė gana neigiamų asociacijų, nes jų daug ir jos tikrai ne visada derėjo prie interjero“, – kalba architektė. Svarstymai, kaip apdirbti plytas, kokį koloritą priderinti, kaip jas „prigesinti“, bet nenuslopinti, ir kaip apdirbti ištrupėjusius angokraščius, tapo sudėtingiausiu projekto techniniu iššūkiu. Baimintasi, kad dėl apdailos angokraščiai atrodys per stori. Tačiau kruopščių meistrų aptaisyti plonais medžio faneros skydais, jie ne tik puikiai atrodo, bet ir suteikia interjerui nuotaikingumo. „Tai tarsi seno ir naujo priešprieša – labai aiškiai matyti, kuris elementas yra senas, o kuris naujas“, – pastebi J. Žibūdienė. Ji džiaugiasi, kad, nepaisant nuogąstavimų, galutinis rezultatas yra puikus, o vonios kambaryje geltonos plytos netgi atidengtos specialiai.

Sėkmingai susidorota ir su virtuvės kampu, kur sklandų komandos darbą trikdė nestandartinis palangės aukštis. Siekdamos vientisumo ir harmonijos, projekto autorės pailgino betoninę sienelę iki suolo, o kitoje pusėje betoną pakeitė į minkštą tekstilinę atkaltę, kuri komfortiška, suteikia grafinio ritmiškumo ir papildo interjerą.

Dėmesys medžiagoms ir spalvoms

Architektė sako, kad interjere ypač daug dėmesio skirta medžiagoms – čia lygūs paviršiai derinami su gruoblėtais, tekstūriniais. Prie senų geltonų plytų ir betono lubų derintas natūralus medis, varis, betono mozaika, natūrali oda, linas, vilna, popieriaus pluoštas, keramika. „Norėjosi, kad paletėje būtų daugiau šiltų nei šaltų atspalvių, kad jų gamą diktuotų keramika“, – aiškina ji.

Keramika šiuose namuose neatsitiktinė – kadaise čia buvo keramikų dirbtuvės. Taip bute atsirado daug šiltų rankų darbo daiktų: virš valgomojo stalo kabantis keraminis šviestuvas, indai, vonios plytelės, imituojančios keramiką nelygiu paviršiumi, iš ekskliuzyvinių itališkų plytelių virš svetainės sofos svetainėje sukurtas pano. „Pano buvo vienas pirmųjų elementų, kurį pamatę iškart sakėme, kad jis – šiems namams“, – pasakoja J. Žibūdienė. Ji pastebi, kad keramika persikėlė ir į miegamąjį – prie lovų stovi keraminiai staliukai.

Atsižvelgta ir į gatvės pavadinimą, sufleruojantį, kad kadaise čia sukosi vandens malūnai. „Norėjosi nūdien šiuolaikinėmis priemonėmis perteikti anuometinę nuotaiką, medžiagas“, – sako viena iš interjero kūrėjų.

Ieškodama asociacijų komanda tyrinėjo malūnus. Po šių ieškojimų interjerą papildė maišo motyvas, svarbus elementas – balintos grindys, paklotos ne įprastu raštu, o iš neprasilenkiančių lentų, kurias statmenai kerta dviejų lentų linija. Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad tokios nedidelės detalės suteikia interjerui išskirtinumo ir pabrėžia gvildenamą temą.

Norberto Tukaj fotografijos

Subtilus lietuviškumas

Gerbdamos šeimininkų patriotiškumą, autorės į interjerą subtiliai įpynė lietuviškumo simbolių. „Miegamajame, šoninės sienos viduryje, buvo išsikišęs kaminas, kuris smarkiai gadino vaizdą. Nusprendėme jį užmaskuoti lenkta niša grožio procedūroms atlikti. Ši „arka“ atsidaro kaip lietuviškos langinės, net įtaisėme varinį kabliuką“, – atkreipia dėmesį pašnekovė. Paprastų lietuviško kaimo elementų matome ir masyviuose paprastų formų balduose: staluose, miegamojo lovos baldakime, kuris yra aliuzija į sodybą.

Pagrindinės interjero temos išlaikytos ir vonios kambaryje. Pasak J. Žibūdienės, pirmu smuiku čia groja betono mozaikos grindys ir dalis sienų. Plytų spalvos medžiaga suteikia patalpai šviesos. Kitos sienos išklijuotos didelėmis akmens masės plytelėmis, imituojančiomis rankų darbo keramiką.

Didelę plautuvę specialiai šiai patalpai iš betono pagamino meistrai. Jaukumą skleidžia iš apačios apšviečiamos plytos, kurios, pasak interjero kūrėjos, būdamos šalia lygių betono mozaikos plytelių, išsiskiria unikalia tekstūra. Dėl plytų ir plytelių storio skirtumo padaryta dekoratyvi lentynėlė aksesuarams sudėti.

 

Galerija

 

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų