Idiliškas gyvenimas prie Senos upės

Idiliškas gyvenimas prie Senos upės

Prie pat Paryžiaus esančiame nedideliame Issy-les-Moulineaux rajone slepiasi daug jaukių kampelių ir architektūros deimantų, padedančių užmiršti netoliese šurmuliuojantį miestą.

Įžengusi į vieną iš jų, pavadintą ,,Villa Louis“, sutinku savo pašnekovus – lietuvę Indrę Blaževičiūtę-Pariente, jos vyrą Fabrisą bei nuolat besišypsantį mažametį jų sūnų Oskarą. Dėmesį kaipmat patraukia impozantiškas sodas ir du nedideli aristokratiško stiliaus nameliai. Juose jau beveik porą metų bėga turininga ir dinamiška jaunos šeimos kasdienybė. Ypatingumo jai suteikia ilgametė vilos istorija ir romantiškos legendos, pagal kurias svečių namelį ant Senos kranto galima išvysti viename prancūzų impresionisto Claude’o Monet paveiksle.

2006 m. pirmą kartą į Prancūziją pagal „Erasmus“ programą atvykusi Indrė nė nenutuokė, jog pasiliks čia gyventi. Atkaklus būdas jai padėjo prasiskinti kelią į prestižines kompanijas (šiuo metu jauna moteris dirba įmonėje ,,Gartner“), darbo reikalai suvedė ir su Fabrisu. Kai juodu pradėjo draugauti, ėmė ieškoti ir bendro būsto. „Svajojau pagyventi bute su terasa paskutiniuose namo aukštuose, tik bėda buvo ta, jog tokio tipo būstus reikia pirkti, ne nuomotis, – pasakoja Indrė. – Kartą Fabrisas gavo vieną pasiūlymą, prie kurio buvo pridėta didelio lango, pro kurį buvo gerai matoma Sena, nuotrauka. Tą pačią sekundę pagalvojau, kad noriu gyventi būtent čia! Visada svajojau turėti namus, kurie primintų atostogas, o pasėdėjimai terasoje su vaizdu į upę nebūtų retos ir išskirtinės gyvenimo progos. Tačiau pirkti buvo nedrąsu – mudu draugavome tik šešerius mėnesius. Galvojau, negi taip iš karto ir pirksime kartu namą (juokiasi). Bet susižavėjimas šia vieta nugalėjo.

(Nadios Gric nuotrauka)

Taip pora atsikraustė į pirmąjį vilos namelį, kurį draugai dėl jo dydžio juokais vadina ,,lėlių nameliu“ – bendras plotas per tris aukštus siekia vos 64 m². Indrės ir Fabriso žvilgsnis krypo ir į šalia stovintį antrąjį namelį, tačiau tuo metu galimybių jį įsigyti nebuvo. „Ten gyveno mūsų draugas, kuris ruošėsi parduoti jam priklausančią dalį ir jau turėjo pirkėjus, pasirašiusius išankstinę sutartį. Tačiau prasidėjo Senos potvynis ir interesantai persigalvojo. Įvertinome tai kaip žalią šviesą mums, ir taip mūsų erdvė išsiplėtė“, – šypsosi I. Blaževičiūtė-Pariente.

Gyvenimas dviejuose namuose leido labai aiškiai apibrėžti abiejų erdvių funkcijas ir ribas. ,,Ši dviejų namų koncepcija man buvo itin patraukli, – pasakoja Indrė. – Kai gyveni name, turi šimtus reikalų, aplinkui mėtosi begalės kasdienių daiktų. O man labai norėjosi turėti patalpą, kurioje jų būtų mažai ir kuri būtų skirta tik poilsiui, laikui su draugais praleisti. Šis antrasis, arba, kaip mes įvardijame, svečių namas, tam ir skirtas. Pirmajame verda mūsų buitinis gyvenimas, o čia mes ilsimės.“

Pašnekovė prasitaria, jog ateityje planuoja pertvarkyti antrojo namelio, priklausančio dar keliems bendrasavininkiams, erdvę. Jame turėtų atsirasti daugiau meno kūrinių, transformuotis virtuvės zona. ,,Ji būtų integruota į svetainę, jos visiškai nesimatytų – kriauklė būtų vienintelis vizualus virtuvės egzistavimo įrodymas“, – apie būsimus planus pasakoja Indrė.

Moters estetiniam suvokimui ir erdvės pojūčiui didelės įtakos turėjo jos mama, architektė Neringa Blaževičienė. ,,Iš jos išmokau, jog visos linijos turi būti aiškios, o kiekvienas daiktas ir kvadratinis centimetras – atlikti savo funkciją. Man įtaką darė ir gera mamos draugė Audra Kaušpėdienė. Iš esmės visą laiką buvau apsupta žmonių, kuriems rūpėjo estetika, tvarka ir tai, kad namuose būtų kuo mažiau daiktų.“

Dėmesio verta ir Sen Žermeno salos, kurioje stovi šeimos namai, istorija. Ši vila pastatyta apie 1850 m., o jos istorija prasidėjo nuo prancūzų aristokrato Louiso, kartu su šeima apsigyvenusio šiame pastate ir taip suteikusio jam vardą ,,Villa Louis“. Vėliau šalia esančioje Seguin saloje buvo pastatyta didžiulė automobilių kompanijos „Renault“ gamykla ir gyventi į Sen Žermeno salą atsikėlė jos darbininkai. Pasak Indrės, name iki šiol galima rasti daugybę to laikotarpio ženklų. ,,Pavyzdžiui, svečių name yra labai daug netradicinių sprendimų: esu beveik tikra, jog viršutiniame aukšte esantį balkoną galėjo susikonstruoti patys darbininkai“, – juokdamasi sako ji.

(Nadios Gric nuotrauka)

Šeima daug laiko praleidžia šalia namų esančiame sode. „Prieš tai jis buvo stipriai apleistas: genėjome medžius, bandėme jiems suteikti formą, sodinome gėles. Dabar čia auginame pušeles, džiaugiamės kardeliais, – pasakoja Indrė. Kaip vieną didžiausių namo privalumų ji nurodo terasą prie pat Senos, kurioje atšilus orams susirenka kaimynai ir mėgaujasi vienas kito draugija bei lauke gaminamu maistu.

Mėgstamiausi namo objektai

Veidrodžiai. Prieš senovinius dekoruotus veidrodžius yra didžiuliai langai, o tai suteikia namui daugiau šviesos ir padeda sukurti erdvesnės patalpos įspūdį.

(Nadios Gric nuotrauka)

Paveikslai. ,,Labai mėgstu paveikslus, ypač didelius, tačiau kol kas jų neturime daug, – pasakoja I. Blaževičiūtė-Pariente. – Esu didelė tapytojos Miglės Kosinskaitės gerbėja. Jos kūryba skatina mane svajoti ir mėginti nuspėti, kokius personažus ji vaizduoja.“

(Nadios Gric nuotrauka)

Rankų darbo baldai. Abiejuose nameliuose galima rasti ne vieną Indrės ir jos šeimos prisilietimą. Šeimininkė itin didžiuojasi svečių kambaryje stovinčiu tėčio padarytu ąžuoliniu stalu, o ji pati sukalė milžinišką lentyną iš medžio, kurioje paslėpė šaldytuvą. ,,Šią lentyną pastačiau būdama devintą mėnesį nėščia. Kol laukiausi, vyras man draudė daryti daug darbų, tačiau savo sumanymą įgyvendinau, kai jis išvyko savaitei į konferenciją.“

Pablo Picasso gitara. Bičiulio Aby dovana įkurtuvių proga. Virš gitaros, knygų lentynoje, užmaskuotas jo vardas, išryškėjantis išėmus knygas.

(Nadios Gric nuotrauka)

Ankstesnių namo šeimininkų palikimas. Indrė juokiasi, kad iš „Renault“ darbuotojų laikų išlikę dizaino elementai – veidrodinės lubos ir į palangę integruota kriauklė. Moteris svarsto šiuos objektus perkurti, tačiau jai patinka, jog veidrodžiai vizualiai didina erdvę.

(Nadios Gric nuotrauka)

Radiniai iš vandens. ,,Esame girdėję legendą, jog anksčiau čia gyveno antikvarininkai, kurie susipykę imdavo mėtyti daiktus į vandenį. Senoje jų iš tiesų pilna, tik nepajėgiame ištraukti. Pavyzdžiui, upės dugne dunkso senovinė lova. Nemažai daiktų esu radusi ir tvarkydama sodą.“

(Nadios Gric nuotrauka)

Herbas. Blaževičių šeimos, priklausančios bajorams, herbas.

(Nadios Gric nuotrauka)

Spiraliniai laiptai. Besisukantys laiptai padeda sutaupyti vietos ir žavingai atrodo.

(Nadios Gric nuotrauka)

Vaiko kambarys. Oskaras nuo pat gimimo miegodavo ne lopšeliuose, o didelėse lovose. Šiame kambaryje jo lova integruota į kitus baldus, čiužinys išpjautas specialiai. O šalia įrengta pakyla, tarsi maža scena, ant kurios Oskaras mėgsta užlipti ir vaidinti. „Jis labai mėgsta teatrą“, – džiaugiasi Indrė.

(Nadios Gric nuotrauka)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų