Gyvenimo modulis telegrafe

Gyvenimo modulis telegrafe

Įrengiant interjerą vos 25 kvadratinių metrų erdvėje Kauno senamiestyje, buvo visiškai atsisakyta statybinių sienų. Erdvę į zonas padalijo didžiulis patalpos viduryje įrengtas baldinis tūris. „Ateina baldų architektūros era, – sako architektas, dizaineris, buities tyrinėtojas Nauris Kalinauskas. –Baldai keičia ne tik požiūrį į funkcinį namų zonų padalijimą, bet ir į architektūrą, interjerą apskritai“.

Pasak dizainerio, korpusiniai baldai daro didelę įtaką interjero projektavimo, įrengimo sprendimams, terminams, patogumui ir netgi naujiems gyvenimo būdo scenarijams. Skamba intriguojamai, ypač kad N. Kalinauskas turi ir konkrečių įrodymų. Kalbėtis apie viską pradedam nuo pradžių…

 

Įgijus demonstracinių interjerų, laužančių supratimą apie gyvenimo kokybę, kūrėjų reputaciją, vis didesni kūrybiniai iššūkiai, rodos, susiranda patys. Vasaros pradžioje dizaineriai Nauris Kalinauskas ir Dalia Mauricaitė-Kalinauskienė sulaukė pasiūlymo iš nekilnojamojo turto vystytojų. Bendrovė „Citus Construction“ ėmėsi pačiame Kauno centre stovinčio dar 1890 metais statyto pastato rekonstrukcijos. Unikaliame (pačioje pradžioje čia veikė karinis telegrafas) ir į į Kultūros paveldo departamento saugomų pastatų sąrašą įtrauktame pastate bus įrengta daugiau kaip 30 butų ar studijų.

Vystytojai norėjo išsaugoti kuo daugiau autentiškų XIX amžiaus architektūrinių sprendimų ir detalių, o du funkcionalūs demonstraciniai interjerai, kuriuose būtų viskas, ko reikia patogiam gyvenimui arba darbui, turėjo būti įrengti… 25 kvadratinių metrų ploto erdvėse. Dėl jau išvardytų priežasčių dizaineriai negalėjo imtis jokių radikalių erdvių perprojektavimo darbų. Vienintelė lengvinanti aplinkybė – šios nykštukinės erdvės turėjo itin aukštas (per 4 metrų) lubas. „Turbūt esame tos kategorijos kūrėjai, kurie, tik susidūrę su, rodos, neįmanomais iššūkiais, iškart įjungia aukščiausią kūrybiškumo pavarą, – šypsosi D. Mauricaitė. – Šiame projekte nusprendėme visiškai atsisakyti statybinių sienų ir jas pakeisti vienu baldiniu tūriu – juk sienos nereikalingos vien tam, kad erdvė įgautų kažkokias aiškias funkcines ribas…“

 

Taip vos per pusantro mėnesio dvejuose butuose atsirado du identiški daugiafunkciai baldiniai moduliai su visomis (!?) juose integruotomis pagrindinėmis funkcinėmis zonomis. „Pagal funkcionalumą šis baldinis modulis faktinį 25 m2 butą padarė maždaug dvigubai didesnį“, – sako Dalia. Vis tiek skamba kažkaip neįtikinamai?

Ne tik dėl to šį, kaip patys dizaineriai vadina, „gyvenimo modulį“ įdomu aptarti iš visų pusių.

2,4 metro ilgio virtuvės zona kompaktiška, tačiau joje integruota ne tik orkaitė, kaitlentė ir šaldytuvas, čia tilpo indaplovė bei gartraukis. „Gyvenimo modulyje“ yra keturios didelės drabužių ir daiktų sandėliavimo spintos, atvira rūbinė, speciali spinta skalbimo mašinai bei skalbiniams. Išskirtinis dizainerių dėmesys spintoms – neatsitiktinis: „Viena pagrindinių netvarkos namuose priežasčių – ne tik per didelis įvairių daiktų kiekis, bet ir žmonių nesugebėjimas rasti jiems vietą. Tai ypač aktualu mažuose butuose“, – sako N. Kalinauskas.

 

Į šį modulį galima užeiti – viduje įrengta dušo zona, praustuvė, unitazas, integruotos nišos vonios reikmenims. Modulis netgi turi antrą aukštą, į kurį užlipama specialiai suprojektuotais laiptais-lentynomis. Antresolė viename modulyje išnaudojama kaip miegamasis, o kitame – kaip darbo arba poilsio zona biure.

Didžiausią nuostabą kelia tai, kad šis modulis yra tvirtas, stabilus ir visiškai autonomiškas. Tai nėra vien koncepcija – po modulio grindimis išvedžiotos visos būtinos komunikacijos: šalto ir karšto vandens, kanalizacijos įvadai, elektros instaliacijos. O tai reiškia, jog „gyvenimo modulis“ skirtas realiam gyvenimui.

  

Dabar pats laikas grįžti prie tos baldų revoliucijos, nuo kurios ir prasidėjo mūsų pokalbis. „Žmonės, įsigiję būstą su daline apdaila, susiduria su ilgus mėnesius trunkančiais įsirengimo darbais, – sako N. Kalinauskas. – Kas yra patyręs, puikiai žino, koks tai varginantis ir iki galo neprognozuojamas procesas: skirtingų apdailos medžiagų pasirinkimas, darbų sąmatų, kurios nuolat auga, skaičiavimas, kokybiškai dirbančių statybininkų paieškos, jų atliktų darbų priežiūra…“ Dizaineriai net neabejoja, jog šis baldinis modulis radikaliai pakeis požiūrį į būsto įsirengimą, nes visas kūrybinis ir gamybinis procesas labiau panašus ne į interjero, bet į baldo kūrimą ir gamybą. Iš anksto suprojektuotoje trimatėje vizualizacijoje tiksliai matosi visos funkcinės zonos ir jų išdėstymas, baldų medžiagos – itin gausių spalvų ir įvairių raštų, todėl jau projektavimo stadijoje galima išsirinkti spalvas ir raštus, o su plokščių pavyzdžiais patikrinti, kaip konkreti spalva ar raštas tiks konkrečioje erdvėje.

 

Visos „gyvenimo modulio“ dalys buvo preciziškai sukonstruotos ir pagamintos baldų gamykloje „Termopalas“. Dalis detalių gaminamos iš 18 mm storio vidutinio tankio medienos plaušų plokštės (MDF), o vonios kambario „kevalas“ – iš aukšto slėgio laminatu (HPL) padengtos klijuotos faneros, kuri dėl išskirtinio atsparumo drėgmei naudojama ir jachtų gamyboje. Iš gamyklos dalimis atvežtas modulis surenkamas itin greitai ir operatyviai. „Sumontavus tokį modulį, beveik nebereikia jokių papildomų apdailos darbų“, – sako N. Kalinauskas. – Iškart galima kraustytis gyventi“.

Ar tai reiškia, kad su tokiais „gyvenimo moduliais“ galima greitai ir paprastai projektuoti bei keisti interjero funkciją, tarkim, namus paversti biuru, apartamentais nuomai arba atvirkščiai? „Būtent, – patvirtina N. Kalinauskas. – Norėdami pademonstruoti šias neribotas galimybes „Telegrafe“ ir įrengėme dvi skirtingas demonstracines erdves – gyvenamąją ir biuro. Šiek tiek skiriasi šių modulių funkcijos ir apdailos estetika – fasadus dekoravome skirtingais tapetų raštais, gyvenamajame modulyje pasirinkom istorinius Morriso kurtus tapetus, o darbo modulyje – „Cole & Son“ geometrinį piešinį. Taip sukūrėme skirtingą interjerų stilistinę nuotaiką, kuri, be abejo, labai nesunkiai keičiama, tačiau patys moduliai yra identiški“.

 

Panašu, kad šio modulio galimybės dar didesnės. Kol kas tyliai mintyse bandau įsivaizduoti didelį angarą, kuriame stovi kelios dešimtys tokių „superbaldų“. Dar nežinau, kur patekau – į ateities biurą ar viešbutį, o gal prabangų senjorų pensioną, kur kiekvienas turės autonominę privačią erdvę ir drauge galės būti kartu su visais.

Nuotraukos: Leonas Garbačauskas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų