Gyvenimo garsai Paryžiuje

Gyvenimo garsai Paryžiuje

Jaukus paryžietiškas butas, kuriame įsikūrusi pianistė Raminta Neverdauskaitė – vienas iš būstų, persmelktų juose gyvenančios asmenybės ir jos gyvenimo būdo. Dėl to nė kiek nekeista, jog centrinė šių namų ašis yra įspūdingas fortepijonas, su lietuve keliaujantis nuo vaikystės.

Nadios Gric fotografija.

Ramintos atvykimo ir netikėto apsigyvenimo Paryžiuje istorija primena kino scenarijų – viešnagė pas draugę, traukinių streikas, du praleisti skrydžiai, oro uoste pavogti dokumentai… Keisčiausių nesusipratimų ir nesėkmių virtinė privertė Prancūzijos sostinėje pasilikti dvi papildomas dienas, per kurias jauna menininkė… sutiko savo būsimą vyrą. „Prancūzai turi posakį coup de foudre (liet.‘meilė iš pirmo žvilgsnio’), būtent tai ir nutiko“, – su šypsena pasakoja ji.

Pianistė mano, kad gyventi tikriausiai galėtų bet kurioje šalyje, tačiau anuo metu, prieš dvidešimt metų, besiblaškydama tarp Norvegijos, Lietuvos ir Didžiosios Britanijos, galiausiai nusprendė apsistoti Paryžiuje – ten, kur jos laukė, kaip pati sako, žavi kompanija ir daug žadanti ateitis. „Iš karto įsimylėjau šį miestą ir žmonių gyvenimo būdą – sėdėti vakarais kavinėse, valgyti skanų maistą, ragauti vyną ir bendrauti. Buvo matyti, jog tai nesuvaidinta, jog žmonės iš tikrųjų čia taip gyvena. Ir visai neklydau, pirmasis įspūdis išliko iki pat šios dienos.“ R. Neverdauskaitė prisimena, kaip prieš išvykstant į Paryžių tiesioginiame televizijos eteryje žurnalistė jai uždavė provokuojantį klausimą apie būsimus gyvenimo pokyčius. „Atsakiau, jog ilgam vykstu į Prancūziją, nes noriu paragauti daug rūšių sūrio ir vyno. Taigi toliau gyvenu ir ragauju“, – juokiasi ji.

Saugus prieglobstis

Šešioliktame Paryžiaus rajone moteris gyvena jau apie dešimt metų, o šiame bute – ketverius. Nedidelį būstą prancūzų rašytojos George Sand gatvėje, visai šalia Mozarto aveniu, ji dalijasi su savo paaugle dukra. Anksčiau šeima gyveno Maisons Alfort priemiestyje, bet išsiskyrus su vyru, Ramintos žvilgsnis nukrypo į šį rajoną. „Man jis patinka, nes čia ramu ir pakankamai saugu, – pasakoja pašnekovė. – Pamenu, kai tik pradėjusi buto paieškas Paryžiuje apžiūrinėjau rajoną prie Montmartro – ten buvo baisu vienai vakare net gatvę pereiti. Man reikia ramybės, šviesos, oro. Be to, svarbu vaiko saugumas. Labai mėgstu šiame rajone esančius namus, jų architektūrą, ažūrinius balkonus, išskirtines detales… Štai mano balkono turėkluose dominuoja gėlių vazos motyvas, kurio kituose balkonuose nėra.“

Prireikė nemažai pastangų, kad šis būstas įgautų dabartinę išvaizdą. Kai R. Neverdauskaitė apsilankė pirmą kartą, jis buvo neįtikėtinai prastos būklės. Ankstesnis gyventojas – fizikos ar chemijos profesorius – čia vykdė savo eksperimentus ir visiškai jo neprižiūrėjo. „Tačiau kai tik įžengiau į butą, ėmė atkakliai plieksti saulė, – prisimena pašnekovė. – Įvertinau didelius langus, pro juos besimatančius stogus, dangų… Iš karto supratau, kad jo noriu.“ Pirmasis Ramintos žingsnis buvo nubraižyti būsimo būsto planą. Pasikonsultavus su architektu paaiškėjo, jog jai pačiai puikiai pavyko suplanuoti erdvę ir „iš neaiškaus ir apleisto buto sukurti mielą ir jaukų“.

Nadios Gric fotografija.

Fortepijono odisėja

Vienas iš svarbiausių pianistės prioritetų, kuriant naujuosius namus – lanksčios erdvės. Buro viduryje yra stumdomos durys, atveriamos, kai Raminta rengia koncertą ar vakarėlį. Sofa nustumiama į dukros kambarį, ir namuose atsiveria didesnė erdvė.

Tarp pianistės prioritetų nepakliuvo virtuvė. „Gyvenu tik su dukra, daug negaminame, tad ir virtuvė nebuvo itin svarbi, – paaiškina pianistė. – Apskritai galėčiau visą laiką maitintis Paryžiaus kavinėse – mane žavi naujos vietos, nauji atradimai ir skoniai.“

Šeimininkė juokiasi, kad jeigu ne fortepijonas, bute būtų kur kas daugiau vietos, ir ranka mosteli į ant sienos kabančią fotografiją, kurioje matyti į dangų kylantis instrumentas. „Fortepijoną reikėjo užkelti pro kaimynų balkoną, nes laiptais jo atgabenti nepavyko. Tuo metu, kai vyko ši odisėja, nusprendžiau ją nufotografuoti ir paskui pasikabinti nuotrauką atminimui“, – pasakoja ji.

Netoli fotografijos glaudžiasi tapytojo Nicolaso de Staelo paveikslo „Grand Concert“ (liet. „Didysis koncertas“) reprodukcija. R. Neverdauskaitė gerai nepažinojo šio menininko darbų, kol artimas bičiulis nepadovanojo jo paveikslo. „Nors manoma, jog šis darbas nėra užbaigtas, tačiau man jis toks neatrodo, – sako pianistė, žvelgdama į kūrinį. – Labiausiai man patinka, kaip šiame darbe sukurtas ryšys tarp fortepijono ir kontraboso.“

Nadios Gric fotografija.

Menas ir laisvė

Į Paryžių Raminta atsivežė krūvą knygų ir natų, kurioms sukrauti prireikė furgono. Tačiau keldamasi iš būsto į būstą, moteris ilgainiui išmoko su savimi pasiimti kuo mažiau daiktų. „Negaliu sakyti, jog lengvai jų atsisakau, tačiau man priimtiniausia juos perleisti kitiems. Dalintis yra labai natūralu“, – pasakoja ji. Pianistė visgi įvardija daiktus, kurių negalėtų atiduoti niekam: moters-motinos statulėlę, parsivežtą iš Afrikos, dukros paplūdimyje rastą ir įvairiomis spalvomis nudažytą akmenį, statulėlę iš Graikijos, pirmąją dukros dovaną, pirktą už jos kišenpinigius, Gustavo Klimto paveikslo reprodukciją. Rodydama knygų ir albumų apie iškilius menininkus kolekciją, pašnekovė ištraukia itin retą leidinį – G. Klimto erotinių piešinių albumą, kurio jau nebegalima įsigyti.

Taip ir bėga paryžietiška lietuvės kasdienybė – pilna muzikos, meno ir laisvės. „Tik dabar, eidama keturiasdešimt aštuntuosius gyvenimo metus, pradedu pažinti save iš esmės, – prisipažįsta pianistė. – Ėmiau suprasti, kad mano esybė yra gana šampaninė: nemėgstu sunkumo nei mene, nei gyvenime. Iš savo profesijos išmokau, jog be laisvo judesio, laisvės supratimo ir noro negali nieko kurti. Jeigu yra bet kokių fizinių, psichologinių ar juo labiau finansinių sunkumų, menas neatsiskleidžia.“ Švelniu žvilgsniu pašnekovė dar kartą perbėga G. Klimto ir N. de Staelo darbų vingiais ir išlydėdama palinki visados kurti tik su jiems būdinga gyvybe ir cirkuliuojančia energija. Šių savybių Ramintai tikrai netrūksta.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų