Mato Astrausko ir Evelinos Kudabaitės archyvo fotografijos

Giria ant stalo

Giria ant stalo

Pakviesti mišką ant kiekvieno stalo – tokį tikslą slepia indai „Giria“. Projekto autorę Eveliną Kudabaitę imtis šio kūrinio paskatino sutrūkinėjęs ryšys tarp žmogaus ir gamtos. Ji ėmėsi ambicingo tikslo – priartinti žmogų prie miško. Būtent taip po ilgų ieškojimų atsirado iš antrinių žaliavų pagaminti dubenėliai, savo tekstūra primenantys medį.

  

  Tvaraus lietuviško dizaino pavyzdžiu tapęs jaunos menininkės projektas „Giria“ gimė jai studijuojant Vilniaus dailės akademijoje, kai naudodamasi mainų programa  semestrui išvyko į Islandiją. Būtent šis laikotarpis paskatino kūrėją naujai pažvelgti į Lietuvos miškus ir imtis darbo.

Dizainerė E. Kudabaitė prisimena, kad mokydamasi Islandijoje gavo užduotį sukurti daiktą, grįstą koncepcija. Universitetas organizavo savaitės užsiėmimus, per kuriuos studentai turėjo leisti laiką miške, urėdijose, pas miškininkus, kurie mokė kirsti šakas, skobti medinius šaukštus. Dėstytojai atkreipė dėmesį, kad Islandijoje vienų medžių šakos nukrypusios į viršų, kitų – į apačią. Pasirodo, taip mokslininkai adaptuoja atvežtinius medžius. „Pirmoji idėja, kurios griebiausi ir vysčiau savo projektiniame darbe – kiek žmogus gali keisti gamtą tiek biologiškai, tiek gamtiškai“, – prisimena E. Kudabaitė. Įkvėpta gamtos, ji pagamino balionus iš bioplastiko.

Grįžusi į Lietuvą E. Kudabaitė turėjo baigti rašyti bakalauro darbą, kuriuo ir tapo „Giria“. Tiesa, kūrėja pripažįsta, kad lengva nebuvo ir netrūko akimirkų, kai norėjosi viską mesti, tačiau stabdė dėstytojų palaikymas. „Per visą kūrybinį procesą mano idėja liko tokia pati – miško ir žmogaus santykis bei klausimas, kiek galime keisti medžius. Gvildenau šią idėją ir supratau, kad jai įgyvendinti netinka bioplastiko lakštas, nes jo funkcinė paskirtis kitokia, reikėjo ko nors funkcionalesnio. Tada pradėjau ieškoti to, ką galėčiau minkyti, lipdyti, prasidėjo gilesni medžiagos ir rišiklių ieškojimai, kol galiausiai radau. Kadangi nebuvo tinkamos organinės medžiagos, turėjau sukurti receptą“, – darbų eigą prisimena dizainerė. Ji juokauja, kad „Giria“ buvo lyg kulinarinis ir keramikos projektas.

Tobulumo ribų nėra

 

Menininkė sako, kad minimalistinis dizainas jai buvo gana pabodęs ne tik dėl išvaizdos. Kūrėjai trūko jutimiškumo, tekstūros, grubumo – tikrojo gamtos pojūčio. Būtent taip atsirado antrinė idėja – atnešti mišką į namus, ant stalo, kad miesto žmogus, kuris yra nutolęs nuo gamtos, jį turėtų šalia.

Medžiagos paieškos E. Kudabaitei buvo sudėtingas etapas. Tobulinimui reikėjo skirti nemažai laiko, nebuvo lengva priprasti ir prie tekstūros. „Medžiaga kaskart atrodė vis kitokia, bet tai normalu, nes šie indai – gamtos produktas, kuris kaskart pavyksta kiek kitaip. Ilgai bandžiau perprasti receptūrą, keičiau, tobulinau“, – prisimena kūrėja. Daug pastangų teko įdėti, kad indai taptų atsparūs vandeniui. Šis tikslas dar nėra iki galo įgyvendintas, nes „Giria“, kaip ir dauguma kitų bioplastikų, organinių medžiagų ar biokompozitų, nevisiškai atsparūs skysčiams.

Šie indai – gamtos produktas, kuris kaskart pavyksta kiek kitaip.

Noras siekti geriausio rezultato neleidžia E. Kudabaitei užbaigti šio projekto. Ji sako vis pastebinti, kad norisi vienų ar kitų patobulinimų, kuriems reikia skirti daug laiko, darbus dažnai varžo finansai ar kiti projektai. „Kurį laiką „Girią“ kūriau labai lėtai, buvau netgi atidėjusi į šalį, nes jaučiausi pavargusi“, – atvirauja menininkė.

E. Kudabaitė sako, kad per maždaug ketverius metus, kuriant „Girią“, išmoko geriau justi medžiagą. Ji pripažįsta supratusi, kad tai – gyva medžiaga, kuri kinta džiūdama. „Tai žavu. Sukuri formą, ir ji užsibaigia pati. Medžiaga pati formuojasi toliau – tai gyvas procesas“, –džiaugiasi pašnekovė.

Dizainerė sako, kad visi jos projektai turi šį tą bendro. Kūrėjai ypač svarbus medžiagiškumas. Ji siekia, kad pamačius jos sukurtą daiktą iškart norėtųsi paliesti. E. Kudabaitė nedrįsta vadinti visų savo kūrinių visiškai tvariais, tačiau neabejoja, kad dėl rankų darbo jie yra draugiškesni aplinkai. Dar vienas kūrinių bendrumas – istorija, nes kiekvienas iš jų slepia pasakojimą.

Jutiminio pasaulio ryškiausi pavyzdžiai – žvakidės „Shiver“, kurios nugludinamos taip, kad jaustųsi šilko klosčių tekstūra, ir indeliai „Giria“ – jie atrodo lyg medžio žievė, todėl grubūs. „Marbelous“ grožis, E. Kudabaitės nuomone, yra medžiagos lūžio taškas. „Visi šie projektai yra apie medžiagiškumą, kontrastus, emociją“, – savo darbus apibendrina menininkė.

Ekologinio dizaino aukso amžius

Daug dėmesio ekologiniam ir tvariam dizainui skirianti menininkė sako nė nepajutusi, kada tuo susidomėjo – gamta rūpėjo nuo pat vaikystės. Būtent ji dažnai ir tampa įkvėpimo šaltiniu. Didelės įtakos kūrybai turi ir miestas. „Vilniuje yra nemažai gamtos, čia taip pat žavi kontrastingumas ir emocijos, kurios man irgi labai svarbios – stebiu, ką žmonės mėgsta, kas juos žavi ir jaudina. Bet, žinoma, vienas pagrindinių inspiracijos šaltinių – gamta, kur nėra tobulumo ir tobulų formų“, – atvirauja E. Kudabaitė.

Dizainerė sako jaučianti tiek visuomenės, tiek kolegų palaikymą kurti tvaraus dizaino objektus. Atsakingai į pasaulį žvelgianti menininkė sako, kad pastaruoju metu vadovaujasi vieno kolegos mintimi, kad dizaineriai yra tie žmonės, kurie gali išmokyti kovoti su klimato kaita. „Mokslininkai sako: to negalima daryti, ano negalima daryti, o dizaineriai turi būti tie žmonės, kurie parodo, kaip daryti“, – filosofiją, kuria vadovaujasi, išduoda kūrėja.

Pasak E. Kudabaitės, dizaineriai susiduria su paradoksu, nes supranta, kad daiktai – teršėjas numeris vienas, tačiau jų darbas – juos kurti. Jiems tai įdomu, todėl negali nustoti to daryti. Menininkė supranta, kad būtent todėl visiško tvarumo pasiekti neįmanoma, bet mano, jog galima valdyti procesus ir taip prisidėti prie tvaresnės aplinkos kūrimo.

Daugybė indų „Giria“ išsibarstė ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Nors menininkė girdi pastebėjimų, kad galbūt derėtų pagalvoti apie masinę gamybą, vis dar nenori to imtis. „Kartais pagalvoju, gal tikrai reikia daugiau rankų? Bet sudėtinga prie masės priprasti, ir aš pati gal tiek nepasitikėčiau kitomis rankomis. Ilgai užtrukau, kol išmokau suprasti, kokia konsistencija turi būti, pajusti svorį, rūpintis, kad indai nelinktų – tai mano vaikai, kurie vis dar visiškai rankų darbo. Jie mane ir žavi tuo, kad viskas liesta ir išglostyta“, – sako ji.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų