Renatos Mikailionytės archyvo fotografija

G. Kuginys: kurti architektūrą – tai gryninti mintis

G. Kuginys: kurti architektūrą – tai gryninti mintis

Garsus Vilniaus architektas, Nacionalinės reikšmės architektūros objektų bendraautorius, knygos projekto „Architektūra be architektūros“ sumanytojas Gintaras Kuginys architektūrą mato kaip fundamentalų minties ir turinio ansamblį, o savo darbuose ne tik novatoriškai iliustruoja pasirinktus scenarijus, bet ir priskiria jiems reikšmę.

– Gintarai, ką architektūroje jums reiškia forma ir funkcija?

– Savo kūryboje formos sąmoningai neieškau. Forma ateina per etinius, konceptualius sprendimus. Yra konceptas, atsiranda ir forma. Esu įsitikinęs, kad architektūroje viskas prasideda nuo minties. Prieš žodį kyla mintis, vėliau ji virsta kūnu. Tačiau minties virsmas į architektūrinę formą pačią mintį dažnai nuskurdina ir jos reikšmė sunyksta, taip architektūra tampa bereikšmė. Į tai svarbu atsižvelgti, tai privalu pastebėti.

– Neseniai Vilniaus senamiesčio širdyje duris atvėrė landšafto puoselėtojos, mados renginių prodiuserės Renatos Mikailionytės kūrybinė erdvė, kurios interjero autorius esate jūs. Kaip gimė ši idėja?

– Pagrindinė mano misija kuriant interjerą šioms patalpoms buvo išryškinti produkciją ir palikti vietos virsmui. Tad sprendimas iš esmės labai paprastas: neužgožti daiktų ir sukurti sąmoningą vientisumą.

Renatos Mikailionytės archyvo fotografija

– Ar kurdamas sėmėtės įkvėpimo iš japonų kultūros, kuriai yra artima Renatos Mikailionytės kūryba? Kokius šio interjero akcentus išskirtumėte?

– Architektūroje stengiuosi atsigręžti į bendražmogiškumą. Štai ir čia kūriau funkcionalią vietą, kaip visumą, kurią naudos žmogus. Interjero detalės ir architektūros akcentai visada yra, tačiau labai svarbu jų nefetišizuoti. Pamenu, neseniai ėjau Vilniaus Gedimino prospektu ir stebėjausi, kiek naujų modernių prekybos vietų ten atsirado. Tačiau ne kiekis mane sudomino, o kokybė. Pastebiu, kad šiandien viešųjų erdvių architektūros sprendimai yra hiperbolizuojami, pamirštant jų pamatinę funkciją ir paskirtį. Tad man ir kyla klausimas: kur dingsta unikalumas, kuklumas, kodėl aklai vaikomasi madų? Mano nuomone, interjerą papildančios subtilios detalės, apšvietimas privalo įsilieti, ne užlieti erdves.

O jei kalbėtume apie minimalizmą, tai jis jau yra sukurtas. Taip, jis gali būti siejamas su japonų, su Šiaurės šalių kultūra, tačiau jo pagrindai jau yra, tad šioje vietoje plėstis nelabai yra kur. Šiuose rėmuose ir šviesos sprendimai, ir, pavyzdžiui prekystalis, kuriam naudotas aukso pjūvis, pateisina minimalios erdvės poreikį. Mažiau reiškia daugiau.

Žinoma, kurdamas erdvės konceptą atsižvelgiau į Renatos kuriamų daiktų idėją, į tai kas artima jai.

– Erdvėje vyrauja tamsūs tonai, švarios ir aiškios apšvietimo linijos. Kaip juos rinkotės?

– Naudojami pilką ir juodą spalvas išryškinome interjere įkurdintus daiktus. Iš natūralių audinių kuriami Renatos drabužiai, skintos gėlės ir amatininkų keramika šiose spalvose įgauna tarsi naują charakterį. Gan efektingai patalpoje kontrastuoja per langus sklindanti natūrali ir šalta dirbtinė šviesa. Norėjau palikti ir šiek tiek paslapties: iš lauko patalpos atrodo ir mistiškai. Manau, kad, kaip ir Renatos Mikailionytės kūryba, taip ir šis interjeras yra nuoseklaus darbo, apgalvotų detalių ir jausmo atspindys.

Renatos Mikailionytės archyvo fotografija

– Prisilietėte prie vietos, kurioje eksponuojami drabužiai ir žaluma kuria jaukią atmosferą, tačiau ji pati gyvena atskirą gyvenimą. Nesvarbu, nuo ko pradėsime: nuo daiktų ekspozicijos ar įvaizdinės fotosesijos – erdvė yra labai fotogeniška ir skleidžia tam tikrą nuotaiką, jausmą. Ar kurdamas apie tai galvojote?

Matote, ir vėl pasikartosiu. Kartais architektūra tampa „bedraarchitektūriniu“ reiškiniu, ir tam įtakos turi žmonės, kurie prie jos prisiliečia. Tie žmonės skleidžia energiją ir atsineša nuotaiką, jausmą.

Kolegos man neleis sumeluoti: architekto darbas su užsakovais ir statybos darbų vykdytojais kartais gali būti keblus. Ką jau kalbėti apie kuriozines situacijas, kurių būna proceso metu. Šiuo konkrečiu atveju įvyko sinergija. Toks reiškinys, kuris nutinka arba ne. Tiek mano ir Renatos, tiek statybos darbų vadovo Vitalijaus Škodos ir baldų meistro Roko Kuliešiaus nuomonės sutapo. Susitikome gryninti savo minčių ir tai atlikome taip, kaip mokame geriausiai. Tai pasiteisino, džiaugiuosi.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų