„Vėjinės“ sodyba (Kotrynos Tamkutės fotografija)

Dviejų sodybų istorija: atkurti tai, kas sava

Dviejų sodybų istorija: atkurti tai, kas sava

„Ir kaip jūs visur spėjate?“ – klausia pažįstami, kai pasakojame apie tvarkomas sodybas. Gūžteliu pečiais ir kaip visuomet pakviečiu užsukti. Pasakojimas niekada neatstos jausmo, kurį patiriame dar vieną savaitgalį leisdami kaime.

Prieš gerą dešimtmetį daugelis bendraamžių pirko sodybas, norėdami į gamtą pabėgti nuo miesto šurmulio. Mes svetimų namų tikrai nebūtume tvarkę, bet dvi šeimos sodybas – vienkiemį Keryvų kaime ir „Vėjinę“ – prikelti iš snaudulio ėmėmės norėdami išsaugoti savo paveldą. Būtent čia įleistos giminių medžių šaknys.

Prisiminimų skrynia

Sodyboje Keryvuose daugiau kaip aštuonis dešimtmečius gyveno mano močiutė. Nuo kūdikystės kaip aidas skamba žodžiai „važiuojam į kaimą“. Aš atsimenu savo pirmąsias Kūčias ten, kai man buvo dveji, žaisliukus eglutės, kurią iš miško parnešė prosenelis. Prisimenu ir jį, sėdintį prie masyvaus, raižytomis kojomis rankų darbo stalo ir valgantį didele sena šakute. Žiemą močiutė verpdavo rateliu, duonkepyje krosnyje kepdavo duoną. Mano dukra tai gali pamatyti nebent muziejuje ar kine.

Sodyba Keryvų kaime (Kotrynos Tamkutės fotografija)

Keryvai visada sutraukdavo daug žmonių. Lauko darbai būdavo tarsi giminės šventės. Nesvarbu, ar sodindavome, kasdavome bulves, ar švęsdavome Jurgines, svetainėje ant stalo po didžiuliu fikusu puikuodavosi krikšto mamos tortas, prosenelis grodavo didžiule varine triūba, namai būdavo pilni vaikų klegesio.

Eidama į mokyklą, leidau čia visas vasaras. Su močiute žaisdavome šaškėmis, su proseneliu – klausydavomės iš senovinio radijo imtuvo sklindančio „Amerikos balso“, kartu gerdavome miežinę kavą. Baigus mokyklą, prisiminimai kuriam laikui nutrūko.

Kova su žole ir šakomis

Kai po kelių metų pertraukos atvažiavome į sodybą, žolė buvo didesnė už mano močiutę, o sodas baigė užeiti mišku. Sunku buvo ne tik rasti ribą tarp sodo ir miško, bet ir čia įžengti.

Labai greitai nuolatiniais partneriais kaime tapo karutis, grandininis pjūklas, trimeris. Karučiu veždavome sode išpjautas ir malkomis virtusias drebules, išsikerojusias kaukazietiškas slyvas, klevus ir išdžiūvusias obelis. Pora metų žolę pjovėme su trimeriu, tačiau tai užtrukdavo beveik visą savaitgalį, tad įrankiai keitėsi: dalgis takeliui iki namo prapjauti užmigo svirne, jį jau prieš penkerius metus pakeitė iš toli raudonai šviečianti žoliapjovė-traktoriukas. Šiandien po sodybą visada vaikštau su sekatoriumi kišenėje.

Sodyba Keryvų kaime (Kotrynos Tamkutės fotografija)

Ilgą laiką vasaros darbai kaime sukosi apie medžius: pjovimas, genėjima, vėliau – šakų rinkimas, malkų kapojimas ir krovimas į malkinę. Parduotos vasaros, sakydavo mano dukra, malkinėje praleisdavusi daugiau laiko nei prie sodo gale iškasto tvenkinio. Mintis apie jį kilo dėl to, kad toje vietoje nuolat kaupėsi vanduo. Kita vertus, dar būdami vaikai svajojome kada nors kaime turėti vandens telkinį. Idėją įgyvendinti padėjo vikšrinį ekskavatorių turėjęs kaimynas. Supilti grunto kalnai tik po kelių metų virto pušelėmis apsodintomis kalvelėmis, iškasti akmenys – laiptais į vandenį. Kadangi vandens lygis tvenkinyje priklauso nuo kritulių kiekio, jį papildome lietaus vandeniu, surenkamu nuo namo stogo.

Pastatyti ant kojų

Kelis metus tvarkęsi lauke ir viduje atlikę tik kelis remonto darbus savo ir močiutės kasdienybei palengvinti, galiausiai visą savo energiją nukreipėme į namą. Problemų netrūko ir čia. Pirmieji gyvenamojo namo tvarkymo darbai prasidėjo dar 2007 m. Tai buvo antroji rekonstrukcija – statytas apie 1930-uosius, pertvarkytas jis buvo 1956 m., nugriovus antrą aukštą.

Atvažiavę statybininkai patarė namą padegti, susirinkti vinis ir statyti iš naujo, bet mes nepasidavėme. Visas namas buvo pakeltas virš žemės, pro tarpus galėjai pralįsti. Tuo ypač džiaugėsi močiutės šuo Dikis: anksčiau jo į vidų niekas neleisdavo. Senieji akmenys namo kampuose buvo ištraukti ir įrengti betoniniai pamatai. Močiutė tą vasarą tikriausiai prisiminė Sibirą. Mes nakvodavome ant grindų, valgyti virdavome lauke. Bet 2008-ųjų Europos futbolo čempionatą jau žiūrėjome sukritę ant kambaryje ką tik paklotų medinių grindų.

Darbai vyko žingsnelis po žingsnelio. Kai kuriuose kambariuose lubas keitėme, kituose tepėme baltais dažais, bandydami paslėpti juodus suodžius. Patys dažėme ir montavome langus, duris, lentomis apkalėme lauko, orientuotų drožlių plokštėmis vidaus sienas.

Sodyba Keryvų kaime (Kotrynos Tamkutės fotografija)

Namas, nors ir kaime, buvo erdvus, aukštomis lubomis, pusė jo šildoma centralizuotai. Vėliau įrengėme vandentiekio ir nuotekų, šildymo sistemas. Čia jau nepasiėjome be specialistų pagalbos – santechnikai važiavo iš Kelmės, pėčkininkai iš Raseinių. Ne visai pagal statybos darbų eiliškumą, stogą naujai uždengėme tik po kelių metų.

Galvodami apie ateitį, kas bus, kai nebeliks močiutės, įsivedėme signalizaciją, radiatorius užpildėme neužšąlančiu skysčiu ir įsirengėme elektrinį šildytuvą bei kabelius, kurie įsijungia esant tam tikrai temperatūrai.

Savamoksliai dizaineriai

Didelę darbų dalį atlikdavome per atostogas. Svetainėje keletą savaitgalių klijavome tapetus, kad atostogautume jau tvarkingame kambaryje. Didžiulis postūmis į priekį buvo tada, kai pagal savo poreikius sutvarkėme virtuvę. Ją papuošėme senais baldais iš mūsų buto Vilniuje, vietoj aprūkusios krosnies pastatėme naują, skirtą ir šildyti, ir maistui gaminti, šaldytuvas atkeliavo iš mano tėvų buto. Nugriovus seną krosnį virtuvėje atsirado erdvės ir keturioms šeimininkėms.

Sodybos interjerui sukurti nesamdėme dizainerių. Viską stengėmės palikti autentiškai. Kambaryje išlikę visi senieji baldai, šviestuvas, senelių nuotraukos, austi rankšluosčiai, sofa virtęs suolas, masyvus medinis stalas.

Sodyba Keryvų kaime (Kotrynos Tamkutės fotografija)

Svetainėje greta senojo apvalaus stalo pastatėme kampinę sofą, kambario gale – vaikams miegoti ir seneliui po dienos darbų ilsėtis itin tinkančias ištraukiamas lovas. Svarbus akcentas – 80-ojo gimtadienio proga močiutei dovanotas televizorius, užtikrinęs, kad ji nepraleis nė vieno serialo. Jos kambaryje liko sena lova, kabo šventųjų paveikslai, ant pakabos – jos mėgstamiausia skara plaukams dengti. Vietoj laiptinės į antrą aukštą, įrengėme vonios kambarį – su dušu, kriaukle, tualetu ir senovinėmis, Rietavo sendaikčių turguje pirktomis muilinėmis.

Nepaisant visų atnaujinimų, sodyboje apstu menkai paliestų erdvių. Viena jų – palėpė. Čia patekti galima tik sustumiamais laiptais. Ne pats patogiausias sprendimas, tačiau taip sutaupėme erdvės vonios kambariui įrengti. Palėpėje – du pertvaromis atskirti kambariai ir vienas itin mažas, rakinamas. Jame saugome išlikusį sodybos lobį – seną ratelį, anglimis kaitinamą lygintuvą, rusišką samovarą, prosenelio triūbą, medinius kurpalius ir oblių. Norime ant aukšto įrengti muziejų, bent jau artimiesiems.

Vėjų nuglostytas vienkiemis

„Vėjinė“ – antrasis skyrius sodybų tvarkymo ir išsaugojimo scenarijuje. Tvirtu savininkų žingsniu pirmą kartą į ją įžengėme 2010 m., po to, kai mirus čia gyvenusiems giminaičiams, sodyba liko tuščia. Pirmiausia nupjovėme žolę, išvežę visus nereikalingus daiktus ir šiukšles, kambariuose pakabinome Kražių turguje pirktas užuolaidas.

„Vėjinės“ istorija prasidėjo tada, kai mūsų prosenelis, devynių vaikų tėvas, senąją sodybą, kuri stovėjo kitoje slėnio pusėje, perkėlė į dabartinę vietą – ant kalno, iš kur atsiveria Žemaitijos kalvos, Vėjinės tvenkinys, Kražių kolegijos stogai. O kad išgalėtų tai padaryti, trečiame dešimtmetyje jis net kelis kartus vyko į Ameriką.

„Vėjinės“ sodyba (Kotrynos Tamkutės fotografija)

Sodybos kompleksą sudaro stačiakampiu išdėstyti statiniai – dviejų galų gyvenamasis namas, javų kūlimui skirta jauja, daržinė, molio sienų tvartas, svirnas, vasarinė virtuvėlė, požeminis rūsys. Neišliko tik vėjo malūnas, anksčiau visam kaimui malęs grūdus. Anuomet sukę jo sparnus, šiuo metu vakarų vėjai laužo senų klevų šakas.

Priešingai nei sodyba Keryvuose, Vėjinė buvo prižiūrima. Vieno galo fasadas neseniai apkaltas lentomis ir nudažytas. Tačiau vakarinė dalis buvo visa aprūkusi, vidus tarsi paukščio lizdas prigrūstas šakaliukų. Tad padirbėti teko iš peties. Beveik pusę sutrūnijusių vakarinės sienos rąstų pakeitėme keramzitiniais blokeliais. Šilumą ir tvirtumą užtikrinanti medžiaga puikiai tiko namo sienoms, kurias vėliau ruošėmės apkalti lentomis.

Iš patalpų surinktas šakas glėbiais metėme pro langus ir duris, karučiais ir priekaba vežėme į malkinę. Pakeitėme ir perdažėme grindis, apšiltinome sienas. Sutrūnijusius langus pakeitėme: įstatėme gretimame kaime dirbusio meistro išpjautus naujus rėmus, juos patys nudažėme, galiausiai įstatę stiklus papuošėme minimalistiniais baltais apvadais. Galbūt kada ateis laikas ir medinėms langinėms.

Vakarinę namo dalį apkalėme lentomis senoviniu būdu – dviejų lentų sandūra paslėpta po siaura lentos juostele. Mūrinio priestato negriovėme: apkaltas lentomis, jis pritapo prie namo.

Sename dvare

Gyvenamojo namo kambariai nedideli, lubos neaukštos. Tad norėjosi erdvę praplėsti bent vizualiai. Kambariams dekoruoti naudojome šviesias, šiltas spalvas. Visos sienos išklijuotos gėlių rašto tapetais.

Rytiniame namo gale palikome senąją krosnį. Ją pakūrus, šis namo galas greitai prišyla. Krosnies šildomos sienutės koklius nudažėme baltai – visai taip, kaip dvaruose. Vakarinėje namo pusėje apgriuvusią krosnį pakeitėme ketaus krosnele.

Nuo vyraujančių vakarinių vėjų užuovėją randame saulėtoje verandoje. Kai šviečia saulė, tai – pati šilčiausia namo dalis, nudažyta balta ir žydra spalvomis, jauki net žiemą.

„Vėjinės“ sodyba (Kotrynos Tamkutės fotografija)

Įrenginėdami sodybą, stengėmės nieko neišmesti, vietos rasti visiems seniems, prisiminimus keliantiems daiktams. Pavyzdžiui, senosios saldaininės – žalsvo, rausvo arba tamsiai melsvo stiklo indai ant kojelės, savo žavesiu apgaubiantys ir močiutės keptus sausainius, ir nuo šventės likusio kekso gabaliukus. Name visus senuosius baldus nuplovėme, restauravome. Dekoruojant sovietinį masinės gamybos bufetą, pasireiškė dukters fantazija – nudažiusi baltai, baldo kampus ji „pasendino“ rudais, auksiniais ir šiek tiek rausvais dažais.

Visai netyčia į Vėjinę pateko sena spinta, ant kurios durų išraižyta vynuogės kekė. Skelbimą apie šį įdomios konstrukcijos baldą, kuriam surinkti naudojami tik mediniai kaiščiai, radome internete. Ten pastebėjome ir medines kėdes, kurios itin derėjo prie Vėjinėje buvusių tvirtų ir puikiai išsilaikiusių keturių panašaus stiliaus kėdžių. Tik vėliau pastebėjome, kad jas sukūrė garsi baldų gamintoja „Thonet“. Dar vienas pirkinys – art deco stiliaus bufetas. Po jo stiklu slepiame kavą ir cukrų. Tai itin svarbu stengiantis šiuos produktus apsaugoti nuo žiemai į namą pagyventi atkeliaujančių peliukų.

Į virtuvę taip pat pateko jau naudoti, bet ten puikiai tinkami mediniai baldai iš pažįstamų buto. Prie jų derantį šviestuvą radome sendaikčių turguje. Spinteles ir stalčius užpildėme sodyboje rastais indais – kelis kartus perplauti su soda, jie tinka ne tik maistui patiekti, bet ir pasigrožėti.

Idėjų kraitė

Viena yra tvarkytis namo viduje – rūpintis sofų užtiesalais, langų užuolaidomis ar rinkti spalvą verandos sienoms. Visai kas kita – prižiūrėti sodybos aplinką. Hektaro dydžio teritorijoje stovi nemažai pastatų, už svirno veša senas sodas, po eglėmis slepiasi kūdra, o paėjus šiek tiek žemyn šlaitu – šaltinis. Visi jie reikalauja papildomo dėmesio. Ką jau kalbėti apie tai, kad reikia atsižvelgti ir į stirnų, kurmių, lapių, kiaunės, pelėdos ir bičių nuosavybės teises į sodybą.

Po laukinių žvėrių vizitų visi dekoratyviniai medeliai buvo aptverti vielos tinklais, o mes juokaujame, kad formą jie įgauna natūraliai – apgraužti žvėrelių. Po svirnu gyvena lapė, kiekvieną pavasarį atsivedanti lapiukų, daržinėje žiemoja pelėda, kūdroje plaukioja žuvytės. Dėl žvėrelių ir laiko stokos sodyboje auginame tik mažai priežiūros reikalaujančias gėles: jurginus, bijūnus, rožių krūmą ir vandens lelijas kūdroje.

Daržinėje, iš kurios išvežėme likusį šieną, svarstome įsirengti kino salę po lemputėmis. Jaujoje jau surikiavome senų vežimų kolekciją, svirne taip pat galvojame įrengti muziejų. Svarbiausi eksponatai ten jau laukia lankytojų – senos skrynios, ūkio daiktai, supama lovelė, rėčiai, geldos, kubilai. Savo eilės laukia ir seni vežimai – iš jų sukonstruotas stumdomas stalas pusryčiaujant leistų žiūrėti į rytus, o vakarieniaujant – į vakarus. Pietūs galėtų būti prie kūdros eglių pavėsyje. Tai būtų itin patogu, kai į sodybą susirenka giminaičiai, kuriems esame dėkingi už pagalbą.

Klausimas be atsakymo

Jei vis dar klausiate, kaip mes viską spėjame, atsakau paprastai: nespėjame. Idėjų turime daugiau nei laiko, noro tvarkytis ir kurti daugiau nei laisvų valandų. Dar Vilniuje sugalvoję, ką norėsime nuveikti sodyboje, dalį darbų pamirštame. Bet vis bandome ir mokomės.

„Vėjinės“ sodyba (Kotrynos Tamkutės fotografija)

Kaime visada yra darbų, tačiau jie nėra privalomi. Viską darome, kad būtų gražiau, tvarkingiau, gal todėl jie nevargina. Tikrieji dalykai nepasikeitę. Vis dar svarbu viską daryti tik labai gerai, džiaugtis net mažais malonumais ir būti drąsiam, kai kas nors nesiseka. Viską atperka tie toliai ir ramybė.

Pernai vasarą mes jau nieko neremontavome. Aš galėjau tapyti, Gintaras ąžuolų paunksmėje prie kūdros galėjo pagulėti hamake… Laukiu savaitgalio, nes važiuosime į kaimą.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų