Dizaino ekstravertas

Dizaino ekstravertas

„Netikiu interjeru be emocijos“, – sako pasaulyje pripažintas olandų interjero ir objektų dizaineris Edwardas Van Vlietas, provokuojantis ir net manipuliuojantis savo darbais taip, kad pasijunti sužavėtas, bet ne visai supratęs, kas įvyko. Specialiame interviu žurnalui „Namas ir aš“ jis pasakoja apie būtiniausius savo kūrybos įrankius.

„Bisazza“ mozaikinės plytelės ir „Moroso“ šviestuvas „Rontonton“ – E. van Vlieto kūriniai.

Mėgstate prisistatyti ne kaip dizaineris, o kaip dizaino pasakotojas ir pasaulių kūrėjas. Kaip apibūdintumėte savo stilių ir darbo metodus?

Man dizainas – visiškai nuo konteksto priklausoma ir su ego nesusijusi sritis, todėl kurdamas tekstilės gaminius, baldus, kilimus klientams, viešbučių tinklui ar konkrečiam prekės ženklui visuomet pradedu nuo jų tapatybės analizės: istorijos, stiliaus, idėjų. Tik tada galiu tęsti jų pasakojimą ir pasiūlyti ką nors naujo. Kai kurie dizaineriai kuria tik tam, kad sukurtų, o man visuomet svarbiausias klausimas – kodėl? Kodėl to reikia? Kodėl tai darau? Kiti kolegos pradeda dirbti savo idėjų laboratorijoje ir tik tada ieško kompanijos, kuri galėtų jų sumanymus išskleisti ir materializuoti. Man iš pradžių reikia suvokti kontekstą ir tam tikrus rėmus, kurie visuomet egzistuoja, tik tuomet suprantu savo laisvę, pasiduoti dizaino ekstraversijai. Ir tai darau nesižvalgydamas į tendencijas, visuomet noriu žengti toliau jų.

Jūs neneigiate ir savo parašo: ypatingo dėmesio sluoksniams, spalvoms, tekstūroms, dizaino tradicijoms.

Tikrai neneigiu, manau, kad viskas suderinama. Tai, ką išvardijote, yra mano darbo įrankiai. Jie visi labai svarbūs atmosferai ir emocijai kurti. Netikiu interjeru ar erdve be emocijos. Man labai svarbu, kad ir svetimesnėje aplinkoje, tarkime, viešbutyje, vos įėjęs svečias pasijustų suintriguotas, sudomintas, įkvėptas, nustebtų.

Pernai baigtas restorano „Markt Zes“, įsikūrusio prestižiniame Olandijos pajūrio Domburgo kurorte, interjeras.

Jūsų kurtuose interjeruose visuomet juntamas vientisumas: vienas kambarys atveda į kitą, o baldai, dizaino objektai, namų tekstilė sujungia erdves į vieną nedalomą kūrinį. Kaip tai pasiekiate?

O taip, man labai svarbu sukurti tą vientisumą, įtraukti žmogų į visą interjerą. Visuomet atkreipiu dėmesį, į kur pirmiausia kryps žvilgsnis, vos įžengus į patalpą. Pavyzdžiui, jei esi tamsiai mėlyname kambaryje ir jo gale matai didžiules duris, už kurių viskas išdažyta rožine spalva, pirmiausia norėsi eiti būtent į tą patalpą ir pamatyti, kas joje yra. Interjeru galima kurti intrigas ir net manipuliuoti. Tikiu, kad būtent daugiasluoksniškumas: faktūros, medžiagos, raštai, spalvos – kuria įdomų, gyvą interjerą, sužadinantį daugiau nei vieną emociją.

Kaip įsivaizduojate idealią darbo vietą, apie kurią kalbame šiame žurnalo numeryje?

Reikia nepamiršti, kad darbo vietoje svarbūs ne tik patogūs baldai, bet ir visi pojūčių dirgikliai: kvapai, garsai, šviesa. Visgi šviesa yra esminė. Jausti saulės judėjimą, gauti jos šviesos yra be galo svarbu: tai įkrauna, motyvuoja. Garsai taip pat turi reikšmingi. Dažnai sakau, kad geriausia erdvė yra ta, kurioje tylu, tačiau mano darbo kabinete visuomet skamba muzika, parenkama pagal tos dienos užduotis ir nuotaiką. Namuose dirbti man nelabai sekasi, nes juose vykstantis gyvenimas per daug blaško, o juk turi įsiklausyti į tai, ką darai. Todėl darbuojuosi savo studijoje – didžiuliame kūrybiniame kabinete, kuriame yra visų mano darbų biblioteka, įkvepiančių knygų ir žurnalų, milžiniškas (1×3 m) marmurinis stalas. Man patinka dirbant vaikščioti aplink jį, žvelgti iš įvairių perspektyvų.

„Radisson Blu Amsterdam“ foje.

Palieskime keletą jūsų kūrybinės biografijos aspektų. Kodėl dažniausiai bendradarbiaujate su italų dizaino kompanijomis?

Durys į italų dizainą man atsivėrė tuomet, kai turėjau laimės ir garbės prisijungti prie kompanijos „Moroso“, kuri man yra sėkmingo verslo ir puikaus avangardinio dizaino pavyzdys. Jeigu jau pradedi dirbti su šia kompanija, tai tarsi įrodymas, kad esi tikrai svarbus žaidėjas dizaino lauke. Įdomu, kad to, ką kūriau „Moroso“ – ekstravertiškų, spalvingų, raštuotų, daugiasluoksnių interjero atributų, dabar pageidauja vis daugiau kompanijų. Bendradarbiaudamas su „Moroso“ galėjau prisiliesti ir prie įvairiausių tekstilės apdirbimo būdų bei juos naudodamas eksperimentuoti: ši įmonė tekstilei skiria ypatingą dėmesį.

Ar jaučiate olandiško dizaino mokyklos įtaką savo darbuose?

Olandų dizaineriai, kaip ir visa mano tauta, yra atradėjai, eksperimentatoriai ir naujų horizontų ieškotojai. Taip susiklostė istoriškai, ir tai, matyt, yra mūsų genuose. Nors esame labai maža šalis, į priekį mus stumia tai, kad galvojame globaliai ir galime prisitaikyti įvairiuose kontekstuose.

E. van Vlieto sukurtas kilimas.

Kiek galvojate apie savo darbų ilgaamžiškumą?

Visą laiką. Kokybė ir tai, kad tą daiktą žmonės turėtų ir jis juos džiugintų visą savo gyvenimą man yra svarbiausi kriterijai. Būtent todėl ir nesiimu kurti madingų interjerų ar daiktų. Be to, turiu prisipažinti, vintažinė interjerų kryptis ar iš antikvariatų perkami baldai man visiškai nesuprantami ir neįdomūs: juk jie pasakoja ne tavo, o kažkieno kito istoriją ir sužadina kitų namų jausmą.

Kas jums yra namų jausmas?

Intymumas ir pojūtis, kad nesi pasimetęs erdvėje.

Kokį labiausiai jus jaudinantį projektą įgyvendinate šiuo metu?

Tai nauja viešbučio koncepcija „OmarOwen“: septynios kryptys septyniuose uostuose Afrikoje, Azijoje ir Europoje. Omaras Owenas – keliautojas ir meno kolekcininkas, suburdavęs aplink save filosofus, poetus, dizainerius ir architektus. Apie tas pažintis su jais, meną, jo pažintas gyvenimo paslaptis, Žemės grožį ir turtus (ne tik materialiuosius) viešbučiai ir pasakos. Šiuo atveju man, istorijų pasakotojui, tai yra nuostabiai platus ir įdomus kontekstas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų