Aistės Mickevičienės archyvo nuotraukos

Dizainerės Aistės Mickevičienės namų favoritai

Dizainerės Aistės Mickevičienės namų favoritai

Namai, kuriuose susijungia paveldas ir šiuolaikiškumas – kitaip tiesiog neįmanoma apibūdinti vienos iš interjero studijos „Noi“ įkūrėjų Aistės Mickevičienės gyvenamosios erdvės. Dizainerė teigia, jog jai svarbiausia tai, kas atspindi jos ritualus, kuria teigiamą namų energiją ir padeda vystytis savitoms šeimos tradicijoms. Tikroji namų sąvoka atsiranda tada, kai atsižvelgiame ne į vyraujančias tendencijas, o į save ir savo artimuosius.

 Paveikslai

Tikriausiai nenustebinsiu sakydama, kad nuo mažens mėgau piešti. Tačiau vien tokios veiklos man neužteko – esu asmenybė, kuri mėgsta ir iššūkius. Tapyti visuomet kildavo poreikis skirtingais gyvenimo etapais, vykstant kardinaliems pokyčiams ar tiesiog aplankančioms mintims realizuoti. Dabar tas poreikis labai retas, bet kai kyla, aš jį išjaučiu ir juo džiaugiuosi. Suprantu, kad kiekvienas įvykis gyvenime nenutinka šiaip sau, kad ir koks skaudus jis būtų, viskas anksčiau ar vėliau praeina. Taip ir nugula drobėje visi išgyvenimai, o juos išliejus viduje pasidaro daug ramiau.

Aistės Mickevičienės archyvo nuotraukos

Darbo zona

Sėkmingam kūrybiniam darbui visada reikia inspiracijos. Manoji – darbo stalas. Neįsivaizduoju savęs dirbančios kitoje erdvėje, prie kitų baldų. Esu žmogus, kurio darbo zona privalo būti visuomet tvarkinga, jokiu būdu negali būti blaškančių ar nereikalingų daiktų. Mėgstu dirbti prieblandoje, su įjungta staline lempa ir skambant muzikai. Kai reikia dirbti vakarais (ypač rudenį ar žiemą) mėgstu užsidegti keletą žvakių, kurios sukuria savotišką aurą, padeda pasiekti vidinę ramybę ir įkvepia ne tik darbams, bet ir gražiam gyvenimui.

Senovinės kėdės

Mano namai – tai intuityviai sukurta praeities ir dabarties visuma. Nuo mažens mėgau istorinius dalykus, apsilankymus muziejuose, įdomių daiktų paieškas kaimo palėpėse, senovines knygas ir jų kvapą. Žavėjausi etnologiniais reiškiniais, todėl iki šiol jaučiu simpatiją senoviniams daiktams. Iš tiesų net nežinau šių kėdžių kilmės, nes jas radau apdulkėjusias baldžiaus dirbtuvėse. Iš karto pamilau jų formą ir įsivaizdavau stovinčias savuose namuose. Kėdžių būklė buvo tokia prasta, kad teko pasinaudoti profesionalaus restauratoriaus paslaugomis. Tik parsivežusi namo pamačiau širdies formos drožinius atlošuose! Neslėpsiu, tikiu senų daiktų energetika ir tuo, kad tikrai ne visuomet ji būna teigiama, todėl vengiu vežtis namo daiktus su neaiškia istorija, nors šios kėdės buvo išimtis. Jos sėkmingai puošia mūsų šeimyninę erdvę.

Valgomojo erdvė

Visada žinojau, kad mano namuose bus didelis valgomojo stalas, todėl net ir turėdami nedidelę erdvę būtent stalui vietos nepagailėjome. Paradoksalu, tačiau dažnai, ypatingomis progomis besisvečiuojant artimiausiems giminaičiams, jo mums vis tiek neužtenka! Mūsų valgomojo stalo stalviršis – trys medinės lentos, kurios nenaudojamos metų metus pragulėjo tėvų ūkiniame pastate. Vertinu seno medžio skleidžiamą energiją, unikalią tekstūrą ir tikiu, kad prie šio stalo kuriamas šeimos tradicijas užaugę puoselės bei pratęs vaikai.

Supamasis krėslas

Vaikystėje sakiau, kad senatvėje tikrai turėsiu supamąjį krėslą ir bent dešimt kačių! Taigi pradžia jau yra – trys krėslai ir viena katė (juokiasi). Man be galo jauku tiesiog atsisėsti ir suptis, nesvarbu ką veikčiau – žiūrėčiau televizorių, skaityčiau knygas, migdyčiau ar maitinčiau vaikus. Kartais dėl vietos ant krėslų tenka ir pakovoti – juos labai mėgsta ne tik vaikai, bet ir katė.

Aistės Mickevičienės archyvo nuotraukos

Žvakės ir smilkalai

Galiu drąsiai prisipažinti – dievinu smilkalus ir negaliu be jų gyventi! Paauglytėje pirkdavau sintetines lazdeles, tačiau pažinusi tikrą smilkalų vertę ir paskirtį, pradėjau naudoti tik natūralius. Smagu, kad artimieji taip pat žino šią mano silpnybę ir dažnai jų padovanoja. Kiekvienas rytas prasideda nuo šio ritualo – taip pasveikinama nauja diena, o malonus dūmas apvalo namus ir juos prisotina teigiamos energijos.

Žvakės – neatsiejama ritualų dalis. Jų namuose turime tikrai daug. Man patinka tos, kurias puošia jau nubėgęs vaškas – tai inspiruoja istoriją, sukuria mistišką, ypatingą nuotaiką. Ypač jauku vakarais mėgautis žvakių liepsna, kai traška degdamas vaškas. Deja, tokių vakarų turime nedaug. Žvakės dega mūsų namuose tik esant vidiniam poreikiui, įsiklausant į savo intuiciją.

Augintiniai

Tiek aš, tiek mano vyras augome gyvūnų apsuptyje, tad nenuostabu, jog mūsų namuose jų taip pat yra! Abu žinome, kaip smagu augti gyvuose namuose, todėl norime, kad tai pajustų ir mūsų vaikai. Kai namuose yra gyvūnų, mažiausieji šeimos nariai mokosi švelnumo, rūpestingumo ir atsakomybės. Mūsų gyvūnai neatsiejama viso namų gyvenimo dalis. Jie ten, kur mes, visada stengiasi būti dėmesio centre ir įvykių sukūryje. Augintiniai sukuria neapsakomą jaukumo atmosferą ir energetinę namų apsaugą.

 

Galerija

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų