Andriaus Aleksandravičiaus fotografija

Darnos namai

Darnos namai

Kauniečių Bučų namų durys atviros ne tik draugams. Ką tik į naują vietą persikraustę darnaus vartojimo ir antrinio dizaino (angl. trashdesin) idėjų propaguotojai laukia visų, norinčių pamatyti, kaip iš nereikalingų daiktų susikurti stilingus namus ir oriai juose gyventi.

Namai taps pavyzdžiu

„Mūsų namai tarnaus kaip atvira erdvė visuomenei. Rengsime atvirų durų dienas ir kviesime pažiūrėti, ką galima sukurti iš išmestų daiktų. Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad tai nepriimtina ar atsiradę iš bėdos. Mes norime parodyti, kad viską galima padaryti labai ergonomiškai, funkcionaliai ir stilingai“, – sako Giedrius Bučas. Tokio interjero sukūrimas ir įrengimas atsieina brangiau, nei perkant masinės gamybos daiktus ir įrengiant namus tradiciškai. „Tačiau vadovaudamasis darnaus vartojimo principu, žmogus prisideda prie švaresnės ir tvaresnės mūsų planetos – tai jo investicija“, – susimąstyti skatina demonstracinį interjerą sukūręs G. Bučas.

Šių idėjų vedini prieš dvejus Asta ir Giedrius Bučai sukūrė projektą „Kūrybos kampas 360°“. Dirbtuvėse atnaujinami ir perdirbami įvairiais keliais į sandėlį atkeliaujantys daiktai. Čia laukiami menininkai, vyksta edukaciniai užsiėmimai, o už abonementinį mokestį galima suremontuoti ar perkurti atsineštus daiktus.

Andriaus Aleksandravičiaus fotografija

Darnaus vartojimo sąvoką G. Bučas paaiškina trumpai: darniai vartoti reiškia visada galvoti apsiperkant. „Galbūt pirkti kokybiškesnį, tvaresnį, vietinių gamintojų sukurtą daiktą, o ne dešimt prastesnių. Nepasiduoti masinėms akcijoms, kuriomis siūloma įsigyti tris prekes už dviejų kainą“, – sako jis. Pašnekovas ragina pagalvoti ne tik apie tai, kur dėsime kiekvieną įsigytą daiktą, bet ir apie išteklius, panaudotus jam pagaminti. Reikia nepamiršti, kad gamtos turtai nuolatos mažėja.

Mažina plotus

Darnaus gyvenimo filosofiją ir šeimos poreikius Bučai derino ir įsirengdami naujus namus – kotedžą Šančiuose. „Turime du sūnus – studentą ir gimnazistą, taip pat augintinį – labradoro retriverį, kuriam reikia kiemelio pasivaikščioti. Apgalvojome kiekvieno iš jų poreikius ir ieškojome geriausio varianto“, – savo pasirinkimą komentuoja G. Bučas.

Netoli Nemuno esantis kotedžas – jau ketvirti šios šeimos namai. „Mažiname plotą. Prieš tai gyvenome 210 m2 name, turėjome 18 arų sklypą. Dabar turime 2 arus ir 115 m2 kotedžą. Gyvename tokį etapą. Kitame etape planuojame keltis arčiau gamtos ir įsikurti tokiame ekologiškame tvarinyje“, – planuoja G. Bučas.

Andriaus Aleksandravičiaus fotografija

Mažą sklypą šeimininkas laiko privalumu – atkritus prievolei kiekvieną savaitgalį pjauti žolę ir tvarkyti želdynus liks daugiau laiko bendravimui ir mėgstamai veiklai. Šeima nemato reikalo papildomai investuoti ir į garažą.

Atsakingo vartojimo ir gamtos išteklių taupymo idėją reprezentuoja visas interjeras: nedailintos lubos, betoninės grindys, minimaliai dailinto betono laiptai, aplinkai nekenksmingais dažais dažytos sienos ar sijoje „įstrigęs“ cukraus pakelis. Namą statę meistrai ketino siją sutvarkyti, bet naujakuriams ši detalė labai patiko. „Mums taip pasirodė gražiau. Kartais nesvarbu, kaip detalės atrodo, o svarbu, kad atliktų savo funkciją ir tiktų stilistiškai. Mums labai tiko, nes kuriame minimalistinį stilių“, – aiškina vyras.

Tarnystė daiktams

Natūralu, kad beveik dešimtmetį dizaino srityje dirbantiems šeimininkams svarbus ir estetinis vaizdas. „Juk nedarome visko vien dėl to, kad būtų pigiau. Norime, kad ir stilistiškai gražiai atrodytų, ir patogu, ir akiai malonu būtų. Nenorime chaoso namuose, į kuriuos grįžtame pailsėti“, – kalba G. Bučas.

Darnių namų viziją sutuoktiniams padeda įgyvendinti broliai Aurimas ir Marius Valaičiai. Pirmasis jų norus įvertina kaip architektas, o antrasis suteikia baldams naują gyvenimą ir juos sukonstruoja. Viskas, ką matome Bučų namuose, atkeliavo iš „Kūrybos kampo 360°“ sandėlio, kai kas – iš senųjų namų.

G. Bučas pasakoja, kad kraustydamiesi senuose namuose atliko inventorizaciją: surašė visus daiktus, surūšiavo, pasižymėjo, kas ir kur turėtų stovėti naujuose namuose, ir aiškiai pamatė, ko gali atsisakyti – parduoti ar padovanoti. „Daug kas atliko. Norime minimaliai apsikrauti daiktais, turėti tik tai, ką tikrai naudojame. Kam laikyti tuos, kurie kada nors galbūt pravers ar liks vaikams“, – svarsto jis. Pašnekovo įsitikinimu, daiktai nėra vertybės. Jie tik turi atlikti savo funkcijas, būti patogūs, ne trukdyti, o padėti gyventi. Tikrosios vertybės – draugai, bendravimas, šeima, galimybė išvykti pasigrožėti gamta. „Kartais žmogus nusiperka baltą odinę sofą ir laiko ją uždengtą polietileniniu maišu. Ateina svečių ir sėdi ant to maišo. Tai kam tą daiktą turėti? Kas kam tarnauja: mes daiktui ar daiktas mums? Reikia džiaugtis ir gyventi, o daiktai turi atlikti savo funkcijas“, – savo požiūrį dėsto G. Bučas.

Daiktai su istorijomis

Visi namų daiktai turi savo istorijas. „Kai tą daiktą pamačiau, iš karto supratau, kur jį naudosime – susidėsime stalo įrankius, arbatžoles. Prie kiekvieno stalčiuko pritvirtinsime informacinius užrašus. Iš tvirtos faneros sovietmečiu pagamintas baldas iki šiol atrodo gerai. Gal kai kas sakys, kad jis morališkai pasenęs, pablukęs, bet ar tai svarbu?“ – į daugybę mažų stalčiukų suskirstytą virtuvės spintelę aprodo namų šeimininkas.

Iš sovietmečiu pagamintų baldų surinkta visa apatinė virtuvės komplekto dalis. Kai ką meistras patobulino, pakeitė furnitūrą, sudėjo kokybiškus bėgelius. Juos teko pirkti, kaip ir santechniką, bei kitus kokybiškus daiktus. „Neįmanoma visiškai nieko nepirkti“, – paaiškina G. Bučas.

Andriaus Aleksandravičiaus fotografija

Viršutinė virtuvės baldų dalis sukonstruota iš laminuotos faneros. Anksčiau šeimos turėtame salone šios medžiagos plokštės atstojo pakylas. „Korpusams naudojome prasčiausios klasės fanerą. Atidarius dureles matyti šakos, bet jos netrukdo, dar gražiau ir tarnaus ilgai“, – sako didelį dėmesį daiktų tvarumui skiriantis pašnekovas.

Pritapo ir bienalės stendai

Kokybės ir tvirtumo pavyzdžiu G. Bučas laiko ąžuolinį valgomojo stalą. Bučai jį rado senuosiuose namuose. Sutvarkė, nušlifavo ir tiki, kad baldas tarnaus dar šimtą metų. Prie stalo – gražiai tarpusavyje derančios skirtingos kėdės. Maža lenktų lentučių kėdė transformuota iš statinaitės.

Apvalios laboratorinės kėdės, uždengtos garsą sugeriančiu spygliuotu porolonu , yra Vilniaus dailės akademijos studentų kūriniai. Jos ne tik puošia interjerą, bet ir naudojamos, kai susirinkus daugiau svečių pritrūksta vietos atsisėsti.

Andriaus Aleksandravičiaus fotografija

Bendroje svetainės, virtuvės ir valgomojo erdvėje išsiskiria iš brokuotų durų varčių sukonstruotas tūris. Už jo slepiasi elektros apskaitos prietaisai, dujinis katilas, buitinė technika ir lentynos. Čia integruota ir lyginimo lenta, kurios, G. Bučo nuomone, nebūtina pirkti atskirai.

Įdomi mėlynų virtuvės ir kriauklės spintelių istorija. Šie baldai sukonstruoti iš 2015 metų Kauno bienalės informacinio stendo. Pernai festivalio organizatoriai jį atvežė į „Kūrybos kampą 360°“, prašydami perdaryti ir sukurti naujas instaliacijas. „Čia likučiai. Mėlyna spalva buvo iššūkis. Žmona iš pradžių nerimavo, kad ji netiks, bet sumontavome ir dabar džiaugiamės“, – pasakoja namo šeimininkas.

Paprasčiau = pigiau

Betoniniais laiptais pakilus į viršų – trys kambariai. Lubas čia nuspręsta iškalti neobliuotomis, šiek tiek pašlifuotomis lentomis. Iš jų likučių šeimininkų miegamajame sukonstruota antresolė. Jos apačioje bus spinta su duris atstojančia užuolaida. G. Bučas paaiškina, kad minimaliai apdirbtos lentos atrodo natūraliai ir suteikia namams šilumos. Be to, atsisakius jų frezavimo, obliavimo ir įlaidų sutaupyta elektros ir brangios darbo jėgos.

Miegamųjų grindis šeimininkai išklojo uosio lentų atraižomis. G. Bučas skaičiuoja, kad dėl to grindys kainavo du kartus pigiau. Naujos ir brokuotų durų staktos bei apvadai – taip pat be įmantrios apdailos. Įdomių rankenų žadama ieškoti blusturgiuose.

Andriaus Aleksandravičiaus fotografija

G. Bučo nuomone, daug kas atpinga, kai žvelgiama kūrybingiau ir paprasčiau. Atsakingai vartoti, atsisakyti stereotipų jis ragina ir savo, ir dirbtuvėse gausiai besilankančius vaikus.

„Kalbame apie filosofiją, kodėl taip reikia daryti. Aš galvoju, ką paliksime ateities kartoms: kalnus šiukšlių ir išeikvotus gamtos išteklius ar ką nors, kur jie galės gyventi“, – sako G. Bučas ir pastebi, kad jaunoji karta pamažu keičiasi: – Gimnazijoje vaikai įkūrė bendrovę „Antras gyvenimas“. Pakvietė į ją ir mūsų sūnų, nes žinojo, kuo tėtis užsiima. Šis sutiko su manimi net nesitaręs ir dabar mielai ten dalyvauja. Anąsyk jis net pasiūlė nusipirkti bendrovės akcijų. Tai maloniai nustebino.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų