(I. Rekštytės-Matuliauskės nuotr.)

Dariaus Udrio namų favoritai

Dariaus Udrio namų favoritai

Politikos mokslų daktaras Darius Udrys teigia sunkiai galintis sudaryti bet kurios srities mėgstamiausiųjų sąrašą – favoritų dažniausiai būna tiesiog per daug. Ir šiuo atveju, vaikštinėdamas po trejus metus namais esantį būstą Užupyje, jis akimis užkliūva už vis kito daikto – kasdien praverčiančio, asmeniškai brangaus, tapusio neatsiejama namų ar jo paties įvaizdžio dalimi.

Fotelis. Iš mano buvusių namų Kalifornijoje daug daiktų laivu buvo pergabenti į Lietuvą. Kaip ir šis fotelis, kuriame mėgstu ilsėtis po sunkios darbo dienos. Šioje namų kertėje gera pabūti ir vienam, ir įsitaisyti maloniam pokalbiui sulaukus svečių. Tai europietiško dizaino natūralios odos club kėdė, ypač paplitusi JAV. Amžinoji klasika.

(I. Rekštytės-Matuliauskės nuotr.)

Salotų dubuo. Mėgstu suktis virtuvėje, ypač dažnai ruošiu įvairias salotas. Jas maišau būtent šitame plačiame, giliame dubenyje, kurį pirkau Kalifornijoje – jis idealus. Dideli indai ir nedaug maisto juose – mano mėgstama proporcija. Kai keliavau po Indiją, pastebėjau, kad visi valgo iš metalinių lėkščių ir dubenėlių, ir, nors daug kas sako, jog tai nėra labai sveika, mano namuose ši tradicija prigijo.

(I. Rekštytės-Matuliauskės nuotr.)

Krosnelė. Atsikrausčius į butą Užupyje, krosnelė netrukus imta naudoti pagal paskirtį. Šaltuoju metų laiku ją dažnai kūrenu dėl jaukumo ir šilumos, bet labiausiai mėgstu joje kepti didkepsnius. Tai byloja ir šalia krosnelės visuomet atremtos kepimo grotelės.

(I. Rekštytės-Matuliauskės nuotr.)

Žaislinis traukinys. Šį elektrinį traukinį gavau dovanų Kalėdų proga, kai man buvo ketveri. Nors, kaip ir kiti berniukai, mėgau žaisti su įvairiomis transporto priemonėmis – traukiniai ypač žavėjo. Šis modelis, tiesa, turėjo daugiau vagonų, tačiau mama kelis vėliau padovanojo mano broliui, dar kelis – seseriai.

(I. Rekštytės-Matuliauskės nuotr.)

Rašiklis. Labai mėgstu ir stengiuosi kuo dažniau rašyti rašaliniais rašikliais. Šis – dovanotas mano buvusios žmonos.

(I. Rekštytės-Matuliauskės nuotr.)

Tado Kosčiuškos biustas. Lenkijos skulptoriaus darbą – bronzinį T. Kosčiuskos biustą – įsigijau, mat ši istorinė figūra man visuomet imponavo. T. Kosčiuška – atkaklus laisvės siekėjas, be kompromisų kovojęs su retrogradiškomis idėjomis. Visiems valstiečiams jis suteikė asmens laisvę, o tie, kurie dalyvavo 1794 m. patriotų sukilime prieš Rusiją, atleido nuo lažo ir kitų prievolių. Kai kas šį sprendimą vertina kaip jo politinę klaidą, mat tuomet sukilimo vadas prarado Bažnyčios ir didikų palaikymą. Tačiau manęs nepaliauja žavėti tai, jog T. Kosčiuška visuomet liko ištikimas savo idėjoms ir uoliai jų laikėsi.

(I. Rekštytės-Matuliauskės nuotr.)

Paveikslas. Tai tetos nutapytas kūrinys, padovanotas tėvams mano krikštynų proga. Jis ilgai kabojo mano tėvų namuose, bet neseniai jie perleido šį paveikslą man. Man visuomet patiko ir buvo svarbu, kad mūsų šeima turi stiprių meninių polinkių.

(I. Rekštytės-Matuliauskės nuotr.)

Smuikas. Smuiku griežiu nuo vaikystės. JAV esu grojęs keliuose orkestruose, o Lietuvoje neišsisuku nuo prašymų ką nors pagriežti įvairiuose draugų susibūrimuose. Vienas labiausiai mane įkvepiančių kūrinių – čekų kompozitoriaus Antonino Dvoržako simfonija „Iš Naujojo pasaulio“. Ji didinga, kupina vilties, joje net gali išgirsti ankstyvojo džiazo derinių. Šį kūrinį esu ne sykį griežęs orkestruose.

(I. Rekštytės-Matuliauskės nuotr.)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų