(Nadios Gric fotografija)

Dailininkės slėptuvė

Dailininkės slėptuvė

„Dirbtuvės – tai tarsi mano povandeninis laivas, kuriame pasislepiu nuo pasaulio“, – sako dailininkė Rūta Jusionytė. Septyniolika metų Paryžiaus Montreuil priemiestyje kurianti menininkė atveria duris į erdvę, kurioje gimsta meno kūriniai.

Montreuil – Paryžiaus rytuose įsikūręs priemiestis. Išlipu paskutinėje metro stotelėje ir pagrindine gatve kylu į kalną. Publika čia pati įvairiausia: nuo stilingos, darbiniais kostiumėliais pasipuošusios minios iki nacionalinių Afrikos kostiumų spalvomis mirguliuojančių vietinių gyventojų. Ne veltui Montreuil pusiau rimtai dar yra vadinamas antruoju didžiausiu Malio miestu po Bamako.

Su pašnekove susitinkame prie garažą primenančių metalinių durų – šalia jų stovinti šviesiaplaukė menininkė man staiga pasirodo labai trapi ir mažutė.

(Nadios Gric fotografija)

Rūta Prancūzijoje gyvena nuo 2001 m. Išvažiavo iškart po studijų Vilniaus dailės akademijoje, kai jai buvo 23-eji. Iš Klaipėdos dailininkų dinastijos kilusiai menininkei Paryžiuje viską teko pradėti nuo nulio. Iš pradžių buvo labai sunku, tačiau po kelerių metų atkaklumas ėmė duoti vaisių – ji pradėjo bendradarbiauti su galerijomis, dalyvauti meno mugėse, sulaukė palankios kritikos iš kultūrinės spaudos. Dabar menininkei atstovauja galerijos Paryžiuje, Lozanoje (Šveicarijoje), Vokietijoje. Jos kūryba pernai buvo įvertinta aukščiausiu Prancūzijos dailininkų apdovanojimu „Diplome de l’Academie des Beaux Arts“.

Šį 1930 m. statytą industrinį pastatą norima įrašyti į valstybinio paveldo sąrašus, nes tokių dirbtuvių Montreuil priemiestyje liko nedaug

Vesdama painiais 1 000 m² dydžio industrinio pastato koridoriais, Rūta pasakoja, kad Montreuil priemiestį kadaise pasirinko neatsitiktinai – tai buvo patraukliausia vieta kurti. Menininkai čia pradėjo plūsti daugiau kaip prieš dvidešimt metų: juos viliojo po bankrotų ištuštėję industriniai pastatai, milžiniškos sandėlių ir garažų erdvės. „Jau nenustembu gatvėje sutikusi garsų aktorių, skulptorių ar fotografą. Daugelis industrines erdves transformavo į stilingus loftus, – pasakoja Rūta. – Kainos mieste pradėjo sparčiai kilti. Pagerėjo mokyklų kokybė.“

Pašnekovė pabrėžia, jog Montreuil ypatingas tuo, kad čia sugyvena įvairios socialinės klasės, o tai ypač priimtina meno žmonėms. „Menininkai dažniausiai yra kairiųjų pažiūrų. Jie mėgsta pakovoti, pamanifestuoti, pasiginčyti, – sako Rūta. – Jiems priimtinas įvairus socialinis peizažas, jie pritaria imigracijai, kalba apie socialinę lygybę.“

Iš pradžių Rūta kūrė savo namuose įrengtose dirbtuvėse. Po skyrybų su dvylikametės dukros Gabios tėvu, prieš septynerius metus, moteris susirado dabartines dirbtuves. „Šį 1930 m. statytą industrinį pastatą norima įrašyti į valstybinio paveldo sąrašus, nes tokių dirbtuvių Montreuil priemiestyje liko nedaug. Daugelį nugriauna, ir į jų vietą pastato daugiabučių“, – pasakoja kūrėja.

(Nadios Gric fotografija)

Prieš porą metų Rūta kartu su sužadėtiniu Pierre’u Olivieriu Persinu, garsiu kino ir teatro specialiųjų efektų specialistu, netoliese įsigijo namą. Čia būtų galima įrengti ir dirbtuves, tačiau dirbti namuose menininkei būtų sudėtinga. Jai svarbu išeiti į gatvę, pakeliui užsukti į kepyklą, pasikalbėti su pardavėjais. Kontaktas su pasauliu įkvepia kurti. Namuose, dažniausiai rytais, Rūta tvarko administracinius reikalus. Kompiuterio į dirbtuves net nesineša – jis trukdo susikaupti.

Judame dulkėtais baltais koridoriais. Išgirstu grąžto keliamą triukšmą. Už vienų durų sklinda stiprus dažų kvapas. Kažkur tolumoje skamba muzika. Praeiname nedidelę virtuvėlę, kur mergina plauna salotas. „Seniau šiose patalpose dirbo trys dailinininkai, dabar likau viena, – sako Rūta. – Dirbtuvėse glaudžiasi įvairių profesijų atstovai: dekoratoriai, staliai, scenografai, baldininkai, yra muzikantų. Visada galiu paprašyti įvairios pagalbos, tarkime, – užsisakyti stovą paveikslui.“ Ar aplinkos triukšmas netrukdo susikaupti? „Kai uždarau duris, manęs niekas netrukdo, – purto galvą menininkė. – Šalia jaučiu gyvenimą, nesu viena.“

(Nadios Gric fotografija)

 

Koridoriaus lentynose pamatau Rūtos skulptūras. Meno kritikai įžvelgia, jog skulptorės kūryba užduoda klausimą apie santykį tarp žmogaus ir gyvūno. Skulptūros stiprios, saugančios, pažymėtos geismo ir meilės.

Pro medines dirbtuvių duris patenkame į šviesią aukštų lubų erdvę, iš karto pribloškiančią ryškiomis menininkės paveikslų spalvomis. Kambario gale pro praviras duris atsiveria vaizdas į sodą, kuriame rymo didelio formato skulptūros. Rūta sodina prie medinio stalo kambario viduryje. Pildama kavą ji prisimena, jog pirmą kartą atidariusi būsimų dirbtuvių duris buvo sužavėta nuo stogo sklindančios nepaprastos šviesos. „Stogas yra padarytas iš plastikinės permatomos plokštės, – paaiškina menininkė. – Dirbtuvėse galiu dirbti iki vėlumos, krentant natūraliai šviesai, ir man nereikia galvoti apie papildomą apšvietimą.“ Atsikėlusi į naują darbo erdvę, ji izoliavo sienas, įsidėjo naujas medines grindis, susikalė lentynas skulptūroms, pasistatė krosnį. „Man patinka medžio skleidžiama šiluma, – sako Rūta. – Ji tarsi sustiprina mano kuriamų skulptūrų šilumą.“

Atremti į sieną paveikslai, dvi keraminės krosnys, kuriose degami menininkės darbai, lentynos su skulptūromis, staliukas su kavos aparatu, molbertas su dažų palete, lentynos su knygomis apie meną: iš pirmo žvilgsnio apkrauta erdvė turi savo nematomą tvarką. Rūta pasakoja, kad vienoje vietoje ji lipdo, kitoje tapo, trečioje priešia, ketvirtoje šlifuoja. „Dirbtuvių atmosfera artimai susijusi su mano kūryba, – pasakoja menininkė. – Ji nenuglaistyta, nenulaižyta, tokia, kaip ir gyvenimas.“

(Nadios Gric fotografija)

Rūtos darbo grafikas labai įvairus. Kai nekeliauja ar nesiilsi po parodų, į dirbtuves ji ateina kasdien. Tą savaitę, kai dukra gyvena pas savo tėvą, menininkė užsisėdi net iki nakties. „Bet nelieku čia nakvoti. Nepamirštu, jog turiu šeimą. Manau, kad yra sveika nutraukti kūrybinį procesą ir išeiti“, – sako ji.

Kartais dirbtuvės durys atveriamos ir svečiams. Bet tik kartais. „Su galerijomis esu pasirašiusi susitarimą, kad mano darbai turi būti rodomi tik galerijose, kur yra tam tinkama erdvė ir geras apšvietimas“, – pasakoja dailininkė. Tačiau ji įsitikinusi, kad bendravimas savo dirbtuvėse, susitikimai su kolegomis ir filosofiniai pokalbiai menininkui yra būtini. Svarbiausia, sako Rūta, kad niekas išeidamas nepaliktų savo daiktų. „Negaliu susikaupti, jei mano dirbtuvėje yra svetimas daiktas, – prisipažįsta ji, – todėl kurdama svetimą žmogų įsileidžiu tik tada, kai man reikia pagalbos.“

Kalbamės prieš tarptautinę šiuolaikinio meno mugę „ArtVilnius“, kur menininkė ketina pristatyti kelis naujus skulptūros ir tapybos darbus. Jų atspirtis – Carlo Jungo teorijos apie anima ir animus. „Man įdomu atskleisti vyriškumo ir moteriškumo santykį: kaip jie atsveria vienas kitą, konfrontuoja, kokia jų judesio, energijos, įtampos jėga. Mano kūryboje atsirado ir naujų elementų: moteris-katė, žuvys ir omaras, undinė.“ Menininkė šiuo metu daug svarsto ir apie senovės graikų suformuluotą gero gyvenimo sąvoką. Ką reiškia geras gyvenimas? Gyventi dabar, šia diena? Ką tai reiškia šiuolaikinei moteriai? „Labiausiai šiuo atveju mane domina aistra: gyventi, kurti, būti, jausti“, – pokalbiui artėjant į pabaigą jausmingai sako menininkė. Žvelgiant į ją, visai nesunku tuo patikėti.

Už nugaros užsivėrus dulkėtų, bet jaukių dirbtuvių durims, jaučiuosi tarsi pabuvusi teatro užkulisiuose – kūrybos gimimo vieta išties pažymėta nenusakomos magijos. O išnirus į gatvę akis tuoj apžlibina tykios gatvelės banalybė.

(Nadios Gric fotografija)

 

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų