Kipro Kublicko fotografija

D. Vaitiekūno namų favoritai

D. Vaitiekūno namų favoritai

 

 

Scenos menų atlikėjas Dominykas Vaitiekūnas prisipažįsta, kad mėgstamiausi daiktai jo namuose primena skirtingus gyvenimo periodus. Nuo puodelio iki antikvarinio pianino – net menkiausia smulkmena menininko erdvėje turi savitą ir unikalią istoriją.

Puodelis

Agnės Vyšniauskaitės fotografija

Tai paauglystės draugės Agnės dovana, kurią gavau prieš 16–17 metų. Šį puodelį ji pirko mano gimtajame Panevėžyje, pigių niekų parduotuvėje. Jis man be galo vertingas. Visi puodeliai, kuriuos turėjau, anksčiau ar vėliau sudužo, išskyrus šį. O jis keliavo su manimi ir į gastroles, ir į stovyklas. Iki šiol kone kiekvieną rytą geriu iš Agnės puodelio kavą, o jis atrodo lyg nepaliestas – nei įbėžimų, nei įtrūkių! Tačiau ši istorija turi ir kitą pusę – jį dovanojusi draugė prieš keletą metų pasitraukė iš gyvenimo, o tai, kad laikas puodelio neliečia, man atrodo fatališka.

Senos palėpės durys

Agnės Vyšniauskaitės fotografija

Tai autentiškos durys iš Tilto gatvės 27-ojo namo, kuriame buvo mano pirmasis nuomojamas kambarys. Tas namas ypatingas – jau dešimtmetį jis yra šiuolaikinės Vilniaus jaunosios bohemos simbolis. Čia bent trumpai gyvenę daugelis Lietuvos aktorių, dailininkų, fotografų ir kitų menininkų. Vieną dieną palėpės duris namo šeimininkė Audra norėjo išmesti, bet tokio gražaus daikto atsikratyti negalima. Parsinešiau jas į savo kambarį, pritvirtinau šviestuvą, prismaigsčiau daugybę nuotraukų. Aplinkiniams mano elgesys kėlė nuostabą ir juoką, bet kraustydamasis duris tampiausi kartu, kol galiausiai įkomponavau į savo virtuvės interjerą.

Mėlyna kėdė

Agnės Vyšniauskaitės fotografija

Ši kėdė – dar vienas radinys Tilto gatvėje. Buto savininkai ją „nurašė“, o aš mielai priglaudžiau savo erdvėje. Kai kėdę parsinešiau namo, ji buvo pilka. Tačiau vieną dieną mėlynai dažydamas kambaryje esančią lentynėlę, pradėjau į šį baldą valyti teptuką. Nustebau, kaip estetiškai atrodo tie dažai ant seno klibančio daikto. Taip visa kėdė pasipuošė mėlynai. Kraustydamasis net neabejojau, kad ją pasiimsiu su savimi.

Antikvarinis pianinas

Agnės Vyšniauskaitės fotografija

Pianinas į mano namus atkeliavo visai netikėtai – kai gyvenau Tilto gatvėje, jis buvo mėnesiui atvežtas pasaugoti. Profesionalūs meistrai, atsižvelgdami į gamintoją ir vidaus mechaniką, nustatė, kad instrumentui – apie 120 metų. Prie šio pianino sukurta didžioji dalis mano dainų, o visai netrukus dienos šviesą turėtų išvysti ir solinis albumas. Vienai albumo dainai reikėjo seno pianino skambesio, ir šis instrumentas tam puikiai tiko.

Paveikslas

Paveikslą nutapė viena kinų dailininkė, ir jis yra pirmas mano pirktas meno kūrinys. Ateidavau pas ją į svečius, atsiguldavau ant kilimo, žiūrėdavau į kūrinį ir galvodavau apie meilę, nes tuo metu man buvo 23-eji ir buvau nelaimingai įsimylėjęs. Kai dailininkė susiruošė išsikraustyti, aš jį nusipirkau už keletą šimtų litų.

Riedlentė

Agnės Vyšniauskaitės fotografija

Prieš dvejus metus, vieną pavasario sekmadienio rytą, pabudau ir supratau, kad man reikia riedlentės. Užsimaniau, nusipirkau, išvažiavau į gatvę ir iki šiol nuo jos nenulipu. Šis daiktas su manimi keliauja net tada, kai važiuoju taksi. Šie metai džiugina geru oru, tad važinėju daug ir taip atsigriebiu už pernykštį gausų pavasario lietų. Be to, riedentė – puikus vaistas nuo nerimo. Jeigu tas jausmas aplanko, važinėju tol, kol jis apleidžia.

Mylimiausia knyga

Akselio Miuntės „Knyga apie San Mikelę“ – kol kas artimiausia kada nors skaityta knyga. Pirmą kartą ją perskaičiau prieš dešimt metų, kai buvau jaunas Muzikos ir teatro akademijos studentas. Dabar skaitau ją iš naujo – noriu pažiūrėti, kaip per tuos metus pasikeitė mano pasaulėžiūra.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų