Cituojant pievą arba „Ruperto žolyno“ idėja

Cituojant pievą arba „Ruperto žolyno“ idėja

Šiek tiek daugiau nei 40 m² ploto žolynas, atsiradęs greta kūrybinių industrijų centro „Pakrantė“, rodos, pratęsia Neries vingio pievą. Vis dėlto aukštaūgiai, tarsi savaime pasisėję augalai – kruopščiai apgalvoto architektės Onos Lozuraitytės projekto rezultatas.

(Onos Lozuraitytės nuotrauka)

Nuo ko pradėjo skleistis „Ruperto žolyno“ idėja?

Prieš ketverius metus, vasarą, menų inkubatorius „Rupert“ (dabar – kūrybinių industrijų centras „Pakrantė“) pakvietė kurti gėlynus neseniai Valakampių peizaže, Neries vingyje, pastatytam santūriam architekto Audrius Ambraso pastatui. Dialogas su šiuolaikinio meno institucija gėlyno sampratai suteikė naujų reikšmių. Geras tokio dialogo pavyzdys – menininko Roberto Irwino kūrinys „Dia:Beacon“ fondui Niujorke: šią instituciją supantis žaliasis plotas atsirado kaip vienas iš pristatomųjų kūrinių.

Ėmiau galvoti apie tokią gėlyno estetiką ir dizainą, kurie sustiprintų jį supančio peizažo savybes. Apželdinimo projektas ėmė ryškėti kaip žolinės aplinkos tipas – vienaaukštė forma, atkartojanti natūralias augalų gyvavimo sąlygas; tarsi didžiosios pievos, besidriekiančios prieš dabartinį Pakrantės kompleksą, fragmentas. Būtent todėl ir gėlyno sąvoką pakeitė žolynas. Fragmentui sustiprinti pasirinkau jį įrėminančią dažyto metalo juostą. Beveik laukinės prigimties plotą ji keliais centimetrais kilstelėja virš esamos dangos. Mulčio funkciją atlieka sugurinto betono sluoksnis, kuris atrodo tinkamas dėl brutalaus industrinio medžiagiškumo. Toks sprendimas „Ruperto žolyną“ sugretina su prancūzų sodininko ir filosofo Gilles Clémento „Trečiojo peizažo“ idėja, pagal kurią miesto aplinka perleidžiama gamtai.

Kokie augalai buvo parinkti šiam žolynui?

Parinktos žolės puikiai tarpsta skurdžioje šios vietos dirvoje – smėlingame priemolyje. Lendrūnai žolynui suteikia apimties, tiesiausiai stovintys melvenių kupstai savo žiedynų ir lapijos kontrastais – dinamikos. O įsimaišiusi rykštėtoji sora, artimiausia natūraliai žolei, juos jungia su vietine pieva. Piešinį kuria rausvojo kemero kekės ir balti bei bordiniai kraujalakių žiedai. Šiuos augalus turėjo papildyti bežiedlapės ežiuolės, tačiau jų galiausiai buvo atsisakyta: deja, dar nėra prisitaikiusios prie mūsų klimato ir žiemą dažnai nušąla.

Vienas iš estetinių augalų atrankos principų – jų vaizdas visais metų laikais. (Onos Lozuraitytės nuotrauka)

Kaip „Ruperto žolynas“ keičiasi pagal metų laikus? Ar apskritai sezoniškumas yra svarbus šio projekto estetiškumui?

Vienas iš estetinių augalų atrankos principų – jų vaizdas visais metų laikais: įvairūs žali atspalviai, neperkrauti vieno sezono žiedai, stagarų formos. Pavasarį – lapų linijų ir įvairiai žąlančių kuokštų plokštė. Vasarą – kintančio aukščio periodas ir sėklų branda. Rudenį – subrendę vaisiai ir rusvi intarpai. Žiemą – sudžiūvusių stagarų grafika.

Aukšti žolynai, smilgos, natūralios pievos pojūtis yra akivaizdi šių dienų kraštovaizdžio kūrimo tendencija. Kokia jos kilmė ir didžiausi privalumai? Ar tokie žolynai iš tiesų reikalauja mažiau priežiūros?

Tokie žolynai reikalauja nedaug priežiūros, jei augalai yra kruopščiai atrinkti ir dera tarpusavyje, auga tinkamoje dirvoje.

Botanikos požiūriu, viena iš šiai krypčiai didžiausią įtaką padariusių asmenybių yra vokiečių sodininkas, rašytojas ir filosofas Karlas Foersteris, dirbęs praėjusio amžiaus viduryje. Jis davė didelį impulsą natūralistiniam apželdinimui arba stepės stiliaus kraštovaizdžiui.

Kraštovaidžio architektūroje šis stilius ir judėjimas vadinamas „New Perennials“ (dar žinomas kaip „New Wave“ arba „Dutch Wave“). Pasauliniu lygiu jis išgarsėjo kartu su ambicingu apleistos krovininių traukinių infrastruktūros atgaivinimo projektu Niujorke – parku „High Line“. Jame imituojamas savaime atsiradęs peizažas davė pradžią šiandien vyraujančiam apželdinimo stiliui. Ir nors bėgių skaldoje traukinių, paukščių ir vėjų primėtytų sėklų mišinys tebuvo paranki metafora, ji puikiai pasitarnavo idėjos sklaidai. Iki tol tik privačiuose objektuose naudotas apželdinimo stilius imtas taikyti ir viešosiose erdvėse. O parko „High Line“ formuotojas Pietas Oudolfas, praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje įkūręs įmonę „Future Plants“, veisiančią naujas gajas daugiamečių augalų rūšis, įrašytas kaip pagrindinis „New Perennials“ judėjimo meistras, nukreipęs kraštovaizdžio architekto specialybę į naujus diskursus.

(Onos Lozuraitytės nuotrauka)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų