Leono Garbačausko fotografija

 Atgimusi dvarininkystės kultūra

 Atgimusi dvarininkystės kultūra

Daugiau nei prieš 500 metų pastatytas Ilzenbergo dvaras savo duris vėl atvėrė lankytojams ir pagal seną tradiciją virsta kultūros židiniu Rokiškio rajone. Sovietmečiu poilsio baze paverstas statinys šiandien vėl atgavęs ankstesnių laikų prabangą.

Ilzenbergo dvarą 1515 m. įkūrė Livonijos ordino vasalas Berndtas Kersenbrockas. Tuo metu jam priklausė 615 hektarų žemės ir dar 2 234 hektarai žemės su valstiečiais. Išlikę archyviniai duomenys rodo, kad jau tada čia buvo sėkmingai plėtojama ūkinė veikla. Vėliau, XIX a. viduryje, Ilzenbergo dvaro rūmai perstatyti vėlyvojo klasicizmo architektūriniu stiliumi. Sekant juo dvaras atkurtas ir šiandien.

Rekonstrukcija pagal archyvinę medžiagą

Dvaro atkūrimo darbai pradėti 2012 m. Pasak projekto vadovo, architektūros ir interjero dizaino studijos „Devyni architektai“ architekto Arūno Skrolio, iš rūmų buvo nedaug kas likę, ir jie paversti poilsio baze. „Viduje viskas buvo sovietiškai suplanuota, jokių interjero ir puošybos elementų neišliko. Atlikome įvairius tyrimus, nustatėme buvusias struktūras“, – darbų pradžią prisimena architektas.

Rokiškio rajone, pasienyje su Latvija, esančio Ilzenbergo dvaro rekonstrukcija ypatinga dar ir tuo, kad visą kompleksą numatyta įrengti kartu su natūralios žemdirbystės ūkiu. Būtent dėl to visa teritorija buvo suskaidyta į kelias zonas – reprezentacinę, augalininkystės, gyvulininkystės ir parką. Architektas A. Skrolis šypsodamasis priduria, kad visas projektas, pradėjus darbus, vis tobulintas. „Niekada nežinai, kuo prasidės ir kuo pasibaigs“, – pajuokauja jis. Nors dvaro rekonstrukcija baigta praėjusiais metais, vis dar randama ką patobulinti. Architektas džiaugiasi, kad visa tai kokybiškai atlikti padeda profesionali komanda.

Leono Garbačausko fotografija

Ilzenbergo dvaras atkurtas atsižvelgiant į šių dienų poreikius. A. Skrolis pasakoja, kad per šimtmečius jo struktūra stipriai keitėsi, netgi žiūrint archyvines nuotraukas sudėtinga nustatyti, kur buvo tam tikros funkcinės erdvės. Pavyzdžiui, kurioje vietoje turėtų būti įrengtas valgomasis, nes skirtingais laikotarpiais tam buvo skirtos vis kitos erdvės.

Nors atkuriant dvarą remtasi išlikusia archyvine medžiaga, tačiau, pasak A. Skrolio, būtų neteisinga sakyti, kad jis autentiškas – šiek tiek pakitusi paskirtis. Anksčiau čia gyveno viena šeima, nebuvo didžiulių apartamentų svečiams apgyvendinti. Trumpiau tariant, šiandien dvaras pritaikytas pobūviams, renginiams, o anksčiau – tiesiog gyventi, nors taip pat su erdvėmis susibūrimams, mene. A. Skrolis pastebi, kad pagrindinis skirtumas – šiandien atsiradusi trumpalaikio apgyvendinimo funkcija.

Esmė – detalėse

Atkurti dvaro interjerą buvo nemažas iššūkis, nes autentiškų elementų per dešimtmečius, kai tuo nesirūpinta, beveik neišliko. Interjero architektė Vidutė Poviliauskaitė sako, kad iki šių dienų nebuvo išsaugoti nei interjero elementai, nei planas, nei vidaus dekoras. Be to, šis dvaras gana kuklus, todėl, atliekant rekonstruoją, ji turėjo nemažai kūrybinės laisvės.

Leono Garbačausko fotografija

Rūmuose buvo išlikusios tik dvi saugotinos erdvės: viena – rūsyje, kita – pastogėje. Visa kita buvo galima įrengti atsižvelgiant į užsakovo pageidavimus. V. Poviliauskaitė sako, kad savininkas pageidavo ne šiuolaikiškos, bet ankstesnių laikų prabangos. „Dvariškumo įspūdis sukurtas pagal tą principą, kuris istoriškai buvo būdingas praeito amžiaus pradžiai–viduriui. Dekoras kuriamas naudojant iš anksto pagamintus fabrikinius elementus“, – paaiškina interjero architektė ir priduria, kad istorinis prieskonis atsiranda dėl architektų išmonės ir detalių komponavimo tvarkos.

V. Poviliauskaitė sako, kad kuriant dvaro interjerą buvo pasirinktos klasikinės medžiagos ir kompozicijos. „Užsakovas norėjo į šį kraštą sugrąžinti traukos objektą, sujudinti apylinkes, todėl ryžosi truputį pakelti medžiagų kartelę, bet, paprastai tariant, jos yra klasikinės, skirtos interjerui“, – pasakoja ji.

Leono Garbačausko fotografija

Ieškant interjero sprendimų daug patirties semtasi ir iš kitų šio laikotarpio Lietuvos dvarų, tačiau išskirtinumo bandyta ieškoti naudojant detales. Kadangi šiame dvare neplanuota eksponuoti meno kolekcijos (tai įpareigotų kurti mažiau puošnų interjerą), sienų dekorui ieškota įmantresnių elementų. Pavyzdžiui, sienos dekoruojamos lipdiniais. „Gerą daiktą tinkamoje vietoje padedi, ir viskas – galima jau Rembranto nekabinti“, – juokiasi V. Poviliauskaitė. Pasak jos, didžiąją dalį grožio lemia aukšta darbų kokybė.

Interjero architektė atkreipia dėmesį į dvaro rūmų grindis, kurioms pasirinktos kelios skirtingos dangos – marmuro mozaika ir parketai su intarsijos elementais. Pasak V. Poviliauskaitės, šeimininkas pageidavo, kad parketas būtų autentiškas.

Pakitęs dvaro vaidmuo

A. Skrolis patikina, kad atkurto Ilzenbergo dvaro vertė didelė. „Jis – tikras pavyzdys, kaip ne fabriką pastačius, o tradiciškai pažvelgus į visą regiono patirtį, iš užmirštos vietos, kuri galėjo nunykti ir apie ją niekas nebūtų sužinojęs, atgaivintas ūkis ir norintys žmonės gali ten dirbti“, – komentuoja architektas. Jis priduria, kad čia yra savininko nuopelnas, kuriam netrūko užsispyrimo baigti projektą, kuriuo aplinkiniai ne visada tikėjo. Dvaras tapo ne tik prabangia erdve, bet tradiciškai čia taip pat veikia natūrinis ūkis.

Nors įprastai senieji Lietuvos dvarai atgimsta kaip muziejai ar pobūvių salės, Ilzenberge yra kiek kitaip. Pasak A. Skrolio, nors čia taip pat organizuojamos šventės, tačiau siekiama kurti turizmo kompleksą primenančią aplinką, kur turistai atvyksta ir pajunta tikrąją dvaro dvasią, o ne tik to jausmo iliuziją.

Leono Garbačausko fotografija

Vis dėlto, nepaisant visų priimtų architektūrinių sprendimų, V. Poviliauskaitės nuomone, svarbiausia, kad tokie objektai kaip Ilzenbergo dvaras funkcionuotų ne tik tam tikromis progomis, kaip ir dauguma kitų dvarų. „Kadangi šeimininkas deklaruoja kultūrinę, švietėjišką ir edukacinę veiklą – tai labai puiku, jis įsigijo gerą antikvarinį instrumentą. Ten vyksta ir koncertai, ir susitikimai, ir parodos, planuojamos stovyklos, kad būtų proga įleisti ir jaunimą, neuždaryti dvaro tik vaikščioti su tapkutėmis“, – apie organizuojamas veiklas pasakoja interjero architektė V. Poviliauskaitė. Ji džiaugiasi, kad dvaras atviras visuomenei ir turi įtakos krašto atsigavimui.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų