(Vyčio Snarskio pieš.)

„Žvejo pirkia“

„Žvejo pirkia“

Perskaitęs reportažo pavadinimą skaitytojo vietoje kaipmat pasukčiau skonio vaizduotę į žalias ir svaiginančias marių upių pakrantes, kurių peizažas, vandenų vėjas, už horizonto tolių pustantis vasaros ilgesį, įveikia laiką ir gundo ramiai smaguriauti žuviene ar kokiu tradicinės lietuviškos virtuvės papuošalu – sūdyto žiobrio kąsneliu su marinuotais svogūnėliais ir paprasčiausiai virtomis bulvėmis. Kadaise vienoje Kintų užeigoje toks neišdildomas skonis įsirašė mano įnoringo gomurio atmintyje. Kas geresnio gali nutikti Lietuvoje?

Prisipažinsiu, kad būtent tokių gurmaniškų vaizdinių vedamas spaudžiau automobilio pedalą gražiausiu panemunės plentu. Nuo Kauno pro Raudondvarį, Vilkijos ir Seredžiaus link, beviltiškai tikėdamas, kad interneto tuštybės neatspindi pakrantės tikrovės. Svajojau apie mažą, bemaž pasislėpusią, nerecenzuotą, tačiau vietos kaimynų ir vasaros šurmulio vengiančių turistų aplankomą užeigėlę su vaizdu į Nemuno vingį. Tegul tik sezoniškai dirbančią. Ar kada pastebėjote pirmąją Vilkijos terasą, lyg tyčia gamtos, Dievo ir senųjų žmonių sukurtą tokiai svajonei išsipildyti? Keli ratuoti klajojančių olandų nameliai, elegantiškai pasviręs motociklas prie šlaite įsitvirtinusios karčiamos su medine tvora įrėminta terasa. Toks upės vingis net paprastą namų virtuvės kąsnį paverstų brangiai nuryjamu stebuklu. Ir be kainų skirtumo už alų prie baro ar terasoje su vaizdu. Štai kur veda nosis ir akys.

Sakysit, perkaitusios plikės sapnas? Begėdiškas rašalo eikvojimas aprašyti tai, ko tikrumoje nėra, ir nežinia, kada galėtų būti. Ir nesuklysite. Isteriškai skubančių ratuotų kasdienybės varovų pykčiui lėtai riedėjau žemyn pagrindine Vilkijos arterija, rydamas kartėlį dėl to, ko nėra, o juk galėtų būti.

Klausiu žemumoje ties senoviška perkėla, kurioje taip pat niekas nevaišina vietos fish & chips, ar yra kur sustoti ir gardžiai pavalgyti? Nuoširdi moteriškė pataria: nebent Seredžiaus degalinėje… Vairuoju toliau, dėliodamas mintyse reportažą apie restoranėlius, kurių nėra. Juk nesunku aprašyti tai, kas kiekvienam prieš akis. O štai kažkas, ko nėra, tačiau puikiausiai galėtų rastis gražiausioje, bet tuštėjančioje žemyno vietovėje, yra sunkiau apibūdinama.

Pasiekiau Seredžių, jaudindamas skilvį įsivaizdavimu, kad štai sename ir romantiškame pakelės sandėlyje tyliai duris atvėrė užeiga, kurioje uždrausti mobilieji telefonai, nėra interneto ir klykaujančių selfie gervių. Deja, net praktiškų būrų rojus degalinėje jau užsidarė. Suku atgal, kur akys veda, ir ieškau svaiginančio peizažo bei virtuvinio nuotykio. Tarp Dubysos žiočių ir Nevėžio išsibarsčiusiuose miesteliuose – nieko. Ariogaloje – jau kadaise aprašyta „Arka“. Tegu dievai ir diedai jai sėkmę atneša. It grybautojas tuščia pintine nešinas įriedu į Kėdainius. Senamiesčio prieigoje suku dešinėn. Ir štai – it ne savo krante tupintis senas gaigalas – jaukiai, lyg kokioje Upsaloje, sukrypęs namukas su medine tvora ryžtingai nuo gatvės atitvertu kiemu. „Žvejo pirkia“.

Užeiga it iš ankstyvojo posovietinio lietuvių kapitalizmo eros, bet žavu, jog išliko per visas didžiąsias turto ir pelno lenktynes. Keli mažučiai kambarėliai viduje. Padavėja prie baro ir iš virtuvės skaisčius skruostus kyštelėjusi virėja neabejotinai džiaugiasi lankytoju. Kalbamės. Vis geriau, nei klausytis žaidimų automatų spragsėjimo. Valgiai tradiciniai: sotūs išalkusiems, pigūs neturtingiems. Kainos – nuo 1,7 euro kainuojančios sriubos iki rūkytos ir virtos karkos už 4,5 euro. Ilgas, kaip ir mano romantiškų klajonių kelias, valgiaraštis, padalytas į tradicinius salotų, užkandžių, sriubų, žuvų ir mėsų (vien kiaulienos valgių aštuonetas) skyrius. Mažiausia to, kas su vandenimis sietųsi, ežerais ir upėmis dvelktų. Kita vertus, Lietuvoje dažnai kartoji: kokie žvejai, tokios ir pirkios. Čia ne Mozūrų paežerė, kad žuvimis džiaugtumeisi.

Sakau, kad noriu charčio. Tada vieno iš dviejų žuvų valgių. Arba žuvis (anoniminė šaldyta filė) su geltonuoju sūriu, daržovėmis ir ryžiais ar apkeptomis bulvėmis. Arba „Žvejo“ kepsnys su tuo pačiu sūriu, daržovėmis, ryžiais ar bulvėmis, bet dar su pievagrybiais. Reporterio godumas ir retas kankinančios virtuvinės vienatvės atvejis sugundė priimti neregėtą sprendimą, kuris nerekomenduotinas mažiau įgudusiems skrandžiams. Vietoj deserto (tokio skyrelio apskritai nebuvo meniu) paprašiau cepelino ir dar trijų čeburekų išsivežti. Dingtelėjo, kad antraip nesuprasiu, kaip visa tai gali derėti po vienu stogu.

Charčio – niekuo neišskirtinis atsitiktinis Kaukazo ir Baltijos santykis. It žodis dainoje – neišbrauksi. Iš kulinarinio muziejaus atplaukusi žuvis, užlieta fermentiniu sūriu. Net įtartinos pilnatvės akimirką dingtelėjo, kad būtų pravartu paragauti ir vištienos su ananasais. Pamenate tuos pirmuosius privačių restoranėlių bandymus, ištrūkus į laisvę? Teisingumo dėlei turiu pasakyti. „Žvejo pirkioje“ žanro taisyklės gerbiamos: labai sąžiningai atlikta, kruopščiai prižiūrėta. Žuvis patyrusi tik vieną atšildymą, cepelinas idealiai ataidi mielą namų tradiciją. O suvis skaniausi buvo čeburekai, kurie net po ilgų pietų dar nebuvo iškepti. Ar ne prašmatnus įrodymas, kad viskas čia šviežia, o ne iš šaldiklio? Vairavau persivalgęs ir kramsnojau – net geriausias valgis jau būna prėskas. Ir ką: puikūs čeburekai, kurių vėl gali tekti ilgai paieškoti. Ne tik vasaros paupyje, bet ir Vilniaus didmiestyje.

Dvi šakutės
„Žvejo pirkia“, S. Jaugelio Telegos g. 3, Kėdainiai

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų