Liutauras Degėsys

Zoologiškai sociologiniai apmąstymai

Zoologiškai sociologiniai apmąstymai

Kai prisimenu prabėgusią vasarą, niekaip negaliu pamiršti darbščiosios uodės, kuri atskrisdavo vakarais mano kraujo atsigerti. Suprantu, bet nepateisinu: ji misdavo mano geru savo būsimų vaikelių labui. Jai reikėdavo mano kraujo, kurį ji panaudodavo savo šeimos, palikuonių gerovei.

Kažkodėl ji man primena kaimynę, kuri oficialiai nedirba, verčiasi visokiais slaptais privačiais verslais, pati mokesčių nemoka, bet nuolat naudojasi įvairiausiomis pašalpomis, kurias gauna iš mano mokesčių, kuriuos sumoku iš savo kruvino ir, deja, mažai apmokamo darbo. Aišku, jeigu man mokėtų dosniau, kaimynė ir pašalpų gautų daugiau. Šiaip ar taip, tai solidarumo mokestis, nes ir aš, ir ta uodė, ir kaimynė esame beveik vieno kraujo. Visi Lietuvoj ir beveik visi lietuviai.

Prisipažinsiu, daug menkiau suprantu tą gražuolę musę, kuri atskrisdavo vasaros rytais, būtinai atsitūpdavo man ant veido ir imdavo praustis. Savo grakščiomis kojelėmis gražindavosi, puošdavosi, brūžindavo savo snukį, valydavosi ir zulindavo galvą, vis pasižiūrėdama į mane milžiniškomis facetinėmis akimis, kurios, žinia, sudarytos iš tūkstančio mažų akelių. Matyt, ruošdavosi kokiam būsimam darbui arba baliui. Aišku, prižadindavo mane penktą ryto, nors man aštuntą reikėdavo į darbą, ir aš jau daugiau nebeužmigdavau. Žinoma, kad prakeikdavau visą jos dvisparnę giminę, netgi slapta norėdavau ją nužudyti, bet arba nepasiekdavau, arba tingėdavau keltis, arba man neleisdavo mano įsitikinimai ir moralė. Niekada nesuprasdavau, kodėl ji negali praustis užsilipusi ant spintos arba virtuvėje ant stalo, arba kaip visi žmonės – vonioje.

Deja, bet ta musė arba musinas vis primena vieną kaimyną, kuris, kai dar gyvenau daugiaaukštyje, kiekvieną rytą užsivesdavo savo dyzelinį stebuklą – visų daržininkų svajonę – folksvagen pasatą ir birbindavo jį tiesiai man po langais, atseit šildydavo, kad jo varikliui būtų sveikiau. O kad mums, visiems dviem šimtams dvylikaaukščio gyventojų, nuo jo dūmų smarvės būdavo ne visai sveika, jam nė kiek nerūpėjo. Dar jis plaudavo savo automobilį ir blizgindavo mūsų kiemo saulėje, o ant asfalto palikdavo savo mašinos srutas, benzino nuoplovas ir tepalų vaivorykštes. Jis norėjo, kad žmoguje viskas būtų gražu – ir jis pats, ir jo automobilis.

Gyvendamas daugiaaukštyje turėdavau tarakonų. Ar tai jie turėdavo mane – kaip sugyventinį ir maitintoją. Ak, visada galvojau, kad tie tarakonai galėtų nebūti tokie visuomeniški, tokie kolektyviniai gyvūnai. Po vieną juos būtų galima kentėti. Dažniausiai jų yra tiesiog per daug. Kiekvienas atskirai netgi simpatiškas. Vieną būtų galima net laikyti vietoj šuns arba katės. Nupenėti, išpuoselėti, nublizginti ir rodyti svečiams. Koks jis protingas, kaip greitai ir linksmai moka lakstyti ir žaisti. Kaip smagu prie jo prisiglausti ir miegoti vienoje lovoje. Kaip gražiai jis valgo ir protingai krutina ūselius. Tik kalbėti nemoka.

Ir tada vienabučių namų kvartale šiuolaikinė statybų įmonė energingai pradeda sutankinimo procesą. Ima statyti dar ne devynaukščius, bet vadinamuosius kotedžus, tebūnie jie prakeikti. Kur į vietą, skirtą vienam namui ir vienai šeimai, sugrūdami trys kotedžai, kuriuose kiekviename apsigyvena trys šeimos, kuriuose po šešis suaugusiuosius, po tris mažus vaikus, po keturis automobilius, po du šunis ir po tris katinus. Teisingai: 3 × 6 + 3 × 3 + 3 × 4 + 3 × 2 + 3 × 3 = 54.

Ak, kaip gerai būna, kad kaimynai nesipyksta, nerėkauja naktimis, neįjunginėja signalizacijų, neremontuoja baldų, jų šunys nekaukia ištisai, o tik kartais, kas pusvalandį, suloja. Vieną kaimyną, žinia, turėti tiesiog nuostabu. Lieka guostis, kad naujuose rajonuose, kai vykdomas sutankinimas, į tarpus tarp devynaukščių prismaigsto dvylikaaukščių, o kiemuose, kad būtų jaukiau, primėto penkiaaukščių dėžučių. Ir visuose juose pilna žmonių. Kurie nori per tą sutankinimo procesą pervažiuoti tankais.

Ir kodėl net bankininkai, kai kalba apie gyvulių ūkį, įsivaizduoja peniukšlius arba stambiuosius raguočius. Man atrodo, kad gyvulininkystė prasideda nuo visai smulkių gyvūnų

Liutauras Degėsys yra filosofas, rašytojas

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų