(Scanpix nuotr.)

Žmonių popiežius: ar Pranciškus tikrai yra revoliucionierius?

Žmonių popiežius: ar Pranciškus tikrai yra revoliucionierius?

Pranciškus skleidžia meilę ir kviečia semtis jos visus. Tik ar seniai nuo ganytojo atitrūkę avinėliai žino, ką tai iš tiesų reiškia?

„Kas aš toks, kad teisčiau“, – tokia popiežiaus Pranciškaus žinutė nuvilnijo per pasaulį, iškeldama Bažnyčią į nelaukto populiarumo aukštumas. Kuklus, žmogiškai šiltas ir atviras argentinietis Jorge Mario Bergoglio, tapęs vyriausiuoju ganytoju, viską apvertė aukštyn kojomis: pamažu slopstančios reikšmės institucija, kurios vertybės visuomenėse tebuvo aktualios tiek, kiek dešinieji veikėjai turėjo noro jas išnaudoti politinėje kovoje, staiga tapo pasaulietinės žiniasklaidos susižavėjimo objektu ir Bažnyčios pakraščiuose balansavusių grupių viltimi.

„Šiandieną daugelyje kraštų, ypač Vakaruose, jaučiamas tam tikras kultūrinis išsikvėpimas, – kalbėjo Telšių vyskupas ordinaras Kęstutis Kėvalas. – Krikščionybės žinia jau yra išbandyta, ji įkvėpė žmones įvairiais laikais, kai vyko Vakarų civilizacijos statyba. Šiuo laiku reikia naujai atrasti galingą vilties potencialą, todėl popiežius skiria jai tiek daug dėmesio.“ Apie viltį jis kalbėjo visus praėjusius metus kiekvieną savaitę į Vatikaną atvykstantiems piligrimams.

Tačiau nuo pirmųjų popiežystės mėnesių Pranciškus tapo viltimi ne vien tikintiesiems, bet ir visam pasauliui, o ypač – maniusiems, kad religijos yra pasmerkti. Netikėtai teigiami pontifiko pareiškimai gėjų atžvilgiu sukėlė tiek jaudulio, kad amerikietiškas LGBT žurnalas „The Advocate“ 2013-aisiais jį paskelbė metų žmogumi.

Tais pačiais metais už tarnystę gydančiajai Bažnyčios misijai, iškeltą aukščiau doktrininės policijos darbo, jį šiuo apdovanojimu vainikavo ir „Time“. Palaikydamas moterų veiklą Bažnyčioje, jis leido kiek atsikvėpti katalikėms feministėms, tarp jų – ir JAV vienuoles vienijančiai organizacijai, prieš kurią Benedikto XVI laikais pradėtas tyrimas dėl „sekuliaraus mentaliteto, o gal net feministinės dvasios“ buvo nelauktai nutrauktas.

Dar daugiau, išrišimo ėmė tikėtis vieną svarbiausių katalikybės socialinio mokymo tiesų pažeidę asmenys – išsiskyrę sutuoktiniai. Pranciškaus išleistas apaštalinis paraginimas „Amoris Laetitia“ skatina dvasininkus tokius asmenis priimti į Bažnyčią, o atsižvelgiant į individualius atvejus, kartais net leisti prieiti sakramentus, taigi ir priimti nuodėmių išrišimą reiškiančią komuniją.

Bažnyčios Obama

Pagrindinės naujojo popiežiaus žinutės plaukė kaip padiktuotos iš pasaulietinės politikos pamažu besitraukiančių liberalų darbotvarkės. Juk tai Pranciškus paskyrė visą encikliką, popiežiškąjį kreipimąsi į katalikus, aplinkos apsaugos problemoms, kviesdamas „greitam ir vieningam globaliam veiksmui“. Tai Pranciškus, kuris pasakė, kad kiekvienas žmogus yra Dievo vaikas, ir stojo pabėgėlių bei migrantų pusėn, skatindamas kiekvieną kleboną savo parapijon priimti po pabėgėlių šeimą, o JAV prezidento Donaldo Trumpo garsiosios sienos projektą demaskavęs kaip nekrikščionišką. Tai jis, kuris atsigręžė į neturtinguosius ir kenčiančiuosius, ir ne tik iš sakyklos: „O, Viešpatie, mokyk mus perlipti save, mokyk mus išeiti į gatvę ir reikšti savo meilę“, – skelbė pontifikas savo tviterio paskyroje, ir nedelsdamas šiuos žodžius vertė kūnu: pasaulis tiesiog tirpo stebėdamas Bažnyčios tėvą parklupusį plauti kojų pabėgėliams, vyrams ir moterims, tarp jų ir musulmonams, ar prie savęs glaudžiantį stipriai ligos sudarkytą, pūslėmis nusėtą žmogaus veidą.

Seniausias gėjų teisių žurnalas JAV 2013 m. pavaizdavo Pranciškų kaip reformatorių.

Vakarams išgyvenant nusivylimą liberaliomis vertybėmis, kai atrodė, kad palaikant ne kam kitam, bet konservatyviems krikščionims, baigsis socialiai jautriai globalizacijos iššūkius pasitinkančios politikos laikai, naujasis popiežius pakeitė krikščionybę iš tradicijos sergėtojos į silpnųjų gynybos bastioną. Popiežius tapo Bažnyčios Obama.

Tačiau konservatyvusis Bažnyčios flangas tokiai krypčiai priešinosi. D. Trumpo mėgstamų „Fox News“ komentatorių lūpomis popiežius buvo kaltinamas marksizmu ar leftizmu, o štai kontroversiškos „Amoris Laetitia“ nuostatos tapo proga maištauti dvasininkams: keturi kardinolai reikalavo Pranciškų pasiaiškinti atsakant į griežtus „taip arba ne“ tipo klausimus, vėliau, nesulaukus atsakymo, 62 tikintieji, tarp kurių – ekskomunikuotas kunigas, buvęs Vatikano banko prezidentas ir Oksfordo profesorius, išviešino laišką, kuriuo minėtas nuostatas įvardija kaip ereziją.

Skelbiama, kad šis popiežius pirmą kartą istorijoje tarp tikinčiųjų brėžia politinio pasidalijimo ribą. 2018 m. pavasario duomenimis, JAV tarp katalikų demokratų šis popiežius 10 proc. punktų populiaresnis nei tarp respublikonų, ir daugiau nei pusė respublikonų katalikų jį vertina kaip pernelyg liberalų.

Atrodytų, tai tik patvirtina faktą, esą Pranciškus daro revoliuciją. Liberalai alsuoja viltimi, kad Bažnyčia pagaliau susitaikys su šiuolaikiniu pasauliu, priims visus savo vaikus ir pagaliau vėl taps žmogaus teisių gynėja.

Vis dėlto – vargu. „Kiekvieno popiežiaus, tradiciškai vadinamo Kristaus vietininku, pareiga yra Bažnyčios mokymą sergėti“, – perspėjo Vilniaus universiteto profesorius, filosofas, buvęs Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo sosto ir Maltos ordinui Vytautas Ališauskas.

Pasaulis tiesiog tirpo stebėdamas Bažnyčios tėvą, parklupusį plauti kojų pabėgėliams, tarp jų ir musulmonams.

Žmogų Bažnyčia laiko sukurtą vaisingai vyro ir moters santuokai – tai prigimtinis dorovės įstatymas, įsteigtas Kūrėjo ir įtvirtintas Apreiškime. „Jokia ideologija negali iš žmogaus dvasios atimti tikrumo, jog santuoka būna tik tarp dviejų skirtingos lyties asmenų“, – teigiama Tikėjimo mokslo kongregacijos, kuri užsiima katalikiškos doktrinos gynyba, 2003 m. išleistame dokumente „Pastabos dėl homoseksualių asmenų sąjungų teisinio pripažinimo projektų“. Vyskupams, katalikų politikams bei „visiems žmonėms, įsipareigojusiems skatinti bei ginti visuomenės bendrąjį gėrį“ skirtame dokumente juodu ant balto rašoma: „Homoseksualiųjų sąjungų teisiniam pripažinimui ar jų teisiniam sulyginimui su santuoka, kai joms suteikiamos santuokai būdingos teisės, privalu aiškiai ir griežtai prieštarauti.“

Ženklų, kad mokymas būtų keičiamas, nėra. Priešingai – pontifikas iš tiesų skrupulingai juo seka. V. Ališausko teigimu, pavieniai pasisakymai visuomenei atrodo sensacingi tik dėl menko Bažnyčios mokymo išmanymo.

Dvigubo dugno žinutė

Pažįstantieji katalikišką mokymą žino auksinę taisyklę: nuodėmingojo neatstumti, bet jo nuodėmės netoleruoti. „Aš tiesiog atkartojau Katalikų bažnyčios katekizmą, kuris sako, kad šie žmonės neturi būti atstumiami“, – po dvejų metų nuo popiežių gėjų numylėtiniu pavertusio pasisakymo lėktuve iš Rio de Žaneiro teisinosi Pranciškus.

„Jei kažkas yra gėjus ir ieško Dievo, turėdamas gerą valią, kas aš toks, kad teisčiau?“, – taip tiksliai skambėjo žymioji popiežiaus frazė. Toliau jis rėmėsi Katekizmu, kuris sako, jog žmonės negali būti marginalizuojami. „Problema yra ne šios tendencijos turėjimas, ne, mes turime kiekvieną priimti kaip brolį ir sesę“, – kalbėjo jis toliau, atsakydamas į žurnalisto klausimą apie tariamai egzistuojančią gėjų interesų grupę (angl. gay lobby) Bažnyčioje. – Problema yra interesų grupės formavimas pagal šią tendenciją.“

Popiežius bučiuoja vaiką pabėgėlių sulaikymo centre Lesbo saloje, Graikijoje. (Scanpix nuotr.)

Polinkis – dar ne nuodėmė. Užtat veiksmai, pasak Bažnyčios mokymo, įpareigoja. Ir būtent Dievo ieškojimas, kurį paminėjo popiežius garsiajame interviu, čia galėtų būti traktuojamas kaip siekimas savo tikrosios prigimties, taigi, kovojimas prieš polinkius į homoseksualumą. „Santuoka yra tarp vyro ir moters, ir mes to negalime pakeisti“, – tai irgi Pranciškaus žodžiai.

Pasigilinus tampa aišku, kad jis ne sykį užtvirtino tiesas, kurių atžvilgiu progresyvumo iš dvasininkų laukiantys pasaulio gyventojai tikėtųsi bent jau taikios tylos: abortus sulygino su Holokaustu, lytiškumo atžvilgiu ne sykį kvietė priimti gamtos duotąją lytį ir nesudaryti įspūdžio, kad ji pasirenkama, o moterų kunigių klausimą, nors ir garsėja kaip lygybės principo rėmėjas, nukirto: „Bažnyčios pozicija šiuo klausimu aiški.“ Išskyrus „Amoris Laetitia“, Pranciškus iš tiesų nesiima jokių reformų, tačiau verta pastebėti, kad ir šis dokumentas nieko privalomo nenurodo.

Pasauliečių iniciatyvos „Kataliko balsas“ vadovė, dalyvaujanti Lietuvos vyskupų konferencijos pasiruošimo popiežiaus vizitui Lietuvoje darbuose, Toma Bružaitė įsitikinusi, kad pokyčiai, kuriems popiežius Pranciškus kviečia, nėra Bažnyčios mokymo pakeitimas. Liberaliu jį laikome klaidingai.

Talentinga strategija?

Kodėl Pranciškus pusiau nutyli tikrąją tiesą, maitindamas pasaulį iliuzija, esą Bažnyčia pasirengusi nutolti nuo savo fundamentalių tiesų?

Žinoma, būtų galima kaltinti paviršutiniškai selektyvią žiniasklaidą. Tačiau konservatyvesni dvasininkai patylomis kraipo galvas: juk turėdamas visą komunikacijos specialistų ir institucijų komandą Bažnyčios vadovas turėtų nusimanyti, kad norint būti išgirstam teisingai, reikia pasistengti kalbėti nuosekliai.

„Galime sakyti, toks yra jo stilius – paskatinti diskusijas, kad patys atrastume atsakymus“, – užsiminė T. Bružaitė. Pagal jos interpretaciją, taip paliekama erdvė atrasti ir pažinti tikėjimą, įsitraukti į Bažnyčios bendruomenę.

Vis dėlto politiškai tai – sumani strategija. Kol kairieji džiaugiasi išoriškai besikeičiančia Bažnyčios laikysena, dešinieji negali rimtai sukilti, nes pats mokymas lieka nejudinamas: pirmuosius džiuginanti pozicija išsakoma lėktuvuose, viešuose interviu ar privačiuose Pranciškaus susitikimuose, kurių Vatikanas oficialiai nekomentuoja.

Kalbėdamas su gėjumi, Pranciškus sau leidžia pasakyti, kad „Dievas tave tokį sutvėrė ir tokį tave myli“, o apsisukęs kitur jau gina klasikinę Bažnyčios poziciją šeimos atžvilgiu.

Bažnyčios tėvo gebėjimas diferencijuoti žinutės turinį ir tuo pat metu išvengti raudonosios linijos peržengimo išties fenomenalus. Kalbėdamas su gėjumi, jei tikėsime su juo privačiai susitikusiu Juanu Carlosu Cruzu, patyrusiu dvasininkų seksualinį priekabiavimą, Pranciškus sau leidžia pasakyti, kad „Dievas tave tokį sutvėrė ir tokį tave myli“, o kitame kontekste jau gina klasikinę Bažnyčios poziciją šeimos ir lytiškumo atžvilgiu.

„Turime būti atsargūs, kad neįšvirkštume jaunajai kartai pasidygėjimo tikėjimu vakcinos“, – ši, 2013 m. kreipiantis į katalikų hierarchus, Pranciškaus išsakyta pozicija tarsi patvirtina, kad jo priėjimas yra gerai apgalvotas ir skirtas vienam tikslui – į Bažnyčią parsivesti kuo daugiau avelių. „Žmonės turi būti lydimi“, – arba, galima suprasti, įtraukiami, kol nenuklydo į kitą bandą.

Dabartinio ganytojo siekis atlaisvinti ir decentralizuoti mokymo interpretaciją taip pat gali būti ne kas kita kaip konkurencijos su kitomis religijomis ar evangeliją skelbiančiomis grupėmis išdava. Kai kurie net ir popiežiaus pomėgyje akcentuoti skirtingų krikščionybės šakų vienį įžvelgia katalikybės populiarinimo strategiją, skirtą patraukti liberalių pažiūrų asmenis.

Tikėjimas yra apie Tiesą

Kita vertus, negalima pamiršti, kad tikėjimas – antgamtiškas dalykas. Ne hierarchas ir jo nuomonė, bet Tiesa, kurią jis, pasitikima, tačiau ne besąlygiškai, perpranta ir skelbia, yra kelrodis visiems tikintiesiems. „Bažnyčios mokymas keičiasi, bet keičiasi ne paneigiant, kas buvo anksčiau pasakyta, o giliau paaiškinant tikrovę, kurią jis skelbia“, – teigė T. Bružaitė.

Yra pavyzdžių, kai mokymas keitėsi. V. Ališauskas tokiu įvardija požiūrio į mirties bausmę klausimą: nors pagal Bažnyčios doktriną tai – teisėta visuomenės savigynos forma, pakitus požiūriui į nusikaltėlį, atsiradus naujoms galimybėms, kaip įkalinimo iki gyvos galvos užtikrinimui, Bažnyčia ėmė raginti atsisakyti šios praktikos.

„Religija nėra statiška, ji kinta, priklausomai nuo laiko, vietos ir galios – ji veikia visuomenę, bet ir visuomenė veikia ją“, – teigė Vytauto Didžiojo universiteto sociologijos profesorė Milda Ališauskienė, vardydama religijos skirtingumus vietos ir laiko atžvilgiu: galime kalbėti apie lietuviškąją, lenkiškąją ar ispaniškąją katalikybes, nepaisant to fakto, jog tai yra ta pati globali ir teoriškai centralizuota religija.

Nuoširdus betarpiškumas ar komunikacijos strategija? (Scanpix nuotr.)

Tačiau šiuo metu kontroversiškiausi klausimai susiję su katalikybės fundamentais. Dvasininkai, klausiami, ar įmanomas pokytis žmogiškųjų santykių įvairovės ir pobūdžio klausimais, purtosi progresyvumo termino: tikrasis progresas, jei jau vartotume šią sąvoką, būtų Biblijoje įvardyto idealo siekimas. O tai visų pirma yra vyro ir moters sąjunga, skirta taip „bendradarbiauti su Dievu gimdant ir ugdant naują gyvybę“. Tiek dėl kilmės šaltinio, tiek dėl gilios Bažnyčios tradicijos, atrodo, kad tai interpretacija, kuri yra nepaneigiama.

Galiausiai, M. Ališauskienė siūlo daug realesnį paaiškinimą, kodėl doktrina keistis negali – tam paprasčiausiai nėra pakankamos paramos iš Bažnyčios vidaus: „Žinant, kad didžioji pasaulio dalis vis dar remia konservatyvias pasaulėžiūras, savitai supranta žmogaus teises, tarp jų moterų ir LGBT asmenų teises, nemanau, kad artimiausiu metu galima būtų tikėtis ir esminių pokyčių Katalikų bažnyčios doktrinoje.“

Karo lauko ligoninė

Tokiame kontekste pietietiškai šiltam ir žmogų vertinančiam Pranciškui belieka akcentuoti priėmimą ir atjautą. „Pranciškus sureikšmina ne formalius principus, bet ieško, kokiu būdu naujose situacijose atsigręžti į konkrečius žmones. Dievo meilė ir gailestingumas yra visų principų interpretacija, ir aiškindamas doktriną jis kviečia pirmiausia atsižvelgti į tai“, – teigė V. Ališauskas, dabartinį popiežių ragindamas matyti kaip jautrų šiuolaikinei realybei. Nors nesiruošia keisti doktrinos, popiežius susimąsto, kaip žmonės, kuriems rūpi, tačiau nėra prieinamos visapusiškai praktikuoti katalikiškos vertybės, gali būti priimti į katalikų bendruomenę.

Dabar žmonės labai skirtingai patiria gyvenimą, ir reikia kitokio priėjimo: Bažnyčia čia turi būti kaip karo lauko ligoninė.

Pasak filosofo, toks poreikis kyla iš šiandienos pasaulio: „Anksčiau viskas buvo daug aiškiau, paimkime kad ir kaimo bendruomenę – vyravo nustatytas gyvenimo modelis, papročiai ir vertybės. Dabar žmonės nepaprastai atomizuoti, labai skirtingai patiria gyvenimą, ir reikia kitokio priėjimo. Pranciškaus mėgstamas pasakymas, kad Bažnyčia čia turi būti kaip karo lauko ligoninė.“

T. Bružaitė antrina, kad vienas pagrindinių popiežiaus uždavinių – įteigti, jog negalime automatiškai taikyti vienodų taisyklių visiems: „Turime žvelgti į konkrečią situaciją, ją tirti, eiti kartu su žmogumi, padedant jam atrasti Bažnyčios mokymą ir tai, kaip tuo mokymu jis gali gyventi savo kasdienybėje.“

Visos avys lygios

Pranciškaus popiežystė neretai apibūdinama kaip pastoracinė arba akcentuojanti kunigišką praktinės veiklos pavyzdį. Tuo jis skiriasi nuo savo pirmtakų, daugiau dėmesio skyrusių doktrinai gryninti ir ginti. Benediktas XVI 2006 m. sugebėjo įplieksti pasaulio musulmonų protestus kalba apie islamo ir krikščionybės galimą konfliktiškumą, kurioje citavo XIV a. Bizantijos imperatoriaus mintį, esą islamas į pasaulį atnešė „vien blogį“, o Pranciškus kvietė juos priimti ir pats musulmonams plovė kojas.

Plojimai už gerą darbą? (Scanpix nuotr.)

Trykšdamas pietietišku atvirumu, Pranciškus išskirtinai eina į žmones, o vertybiškai pabrėžia, kad neturime teisės jų skirstyti. „Šis popiežius moko, kad pasaulyje nėra svetimų žmonių, esame šeima, turime ugdytis bendruomeniškumo įgūdžius, nes nuo to priklauso ne tik pasaulio ateitis, bet ir mano asmeninė laimė: ir čia, ir amžinybėje“, – sakė vyskupas K. Kėvalas. Ypač popiežiaus mėgstama tema, vyskupo teigimu, bendrystė su vargšais, žmonėmis, kurie yra pažeidžiami bei įvairiais būdais esantys visuomenės paribiuose.

„Iškeliaujanti Bažnyčia“, tokia, kuri eina į pakraščius ir pasilenkia prie visų, ypač labiausiai kenčiančių, yra šio popiežiaus tikslas, pabrėžė T. Bružaitė, cituodama Pranciškaus apaštališkąjį paraginimą „Evangelii Gaudium“. Iš to natūraliai kyla ir dėmesys ekonominei nelygybei, aplinkosaugai, taikai. „Pranciškus ieško dialogo galimybių su visais žmonėmis, – aiškina T. Bružaitė. – Jo žinia yra labai paprasta – mes turime rasti būdų susikalbėti, kad sukurtume visiems palankią visuomenę, saugius bendrus namus.“

Gal kiek jėzuitiška, gal pietietiškai impulsyvu, o gal – viso labo strateginio išskaičiavimo nulemta, kad šis popiežius perlipo rūsčios moralės policijos įvaizdį ir įdarbino katalikišką žinutę visuomenės gerovei kurti. Ir nors ne visiems žada išganymą anapus, verta pripažinti – Pranciškus atsigręžia į kiekvieną, taip šiame pasaulyje daugindamas meilės ir savitarpio supratimo. O tai, net jeigu nekeičia katalikiško mokymo skelbiamo teisingo gyvenimo idealo, kiekvienam katalikui primena, kokia yra pagrindinė Kristaus žinia.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų