D. Pocius: „Mūsų pagrindinis tikslas buvo įdomi knyga.“ (D. Markūno nuotr.)

Žinoti ar nežinoti

Žinoti ar nežinoti

Lietuviškos garsių žmonių šaknys – įprastai daug dėmesio sulaukianti tema, net jei tų šaknų tenka ieškoti beveik fikcija virtusioje tikrovėje. Donatas Pocius, projekto „Šiandien sužinojau“ autorius, su kolegomis šią patrauklios temos formulę pavertė į knygą „Pasaulio lietuviai: šlovė ir gėda“. Su leidinio bendraautoriumi kalbėjosi Viktorija Vitkauskaitė.

– Su knygos apie pasaulio lietuvius viršelyje nurodytos ne autorių pavardės, bet projekto „Šiandien sužinojau“ pavadinimas. Ar jį pradėdami feisbuke jau galvojote ir apie knygą?

– Ne. „Šiandien sužinojau“ prasidėjo prieš porą metų. Feisbuke matėme keletą panašių projektų, bet nusprendėme padaryti savo. Iš pradžių aš „Šiandien sužinojau“ nedalyvavau, draugai mane pakvietė prisijungti gal po poros mėnesių. Stūmėmės į priekį, rinkome laikus, vėliau suorganizavome pirmą komandos susirinkimą ir galvojome, ką daryti toliau. Surengėme keletą protmūšių, svarstėme ir apie tinklalapį, kur rašytume įdomius straipsnius. Bet supratome, kad tai reikalautų daug laiko ir išteklių, o grąža – tiek pasiekiamumo, tiek finansinė – nebūtų didelė.

Praėjusių metų vasarį ar kovą man šovė mintis, kad galime išleisti knygą. Susisiekėme gal su penkiomis leidyklomis, trys iš jų susidomėjo. Pasirinkome didžiausią – „Alma litterą“, nes ieškojome tokios, kuri geriausiai galėtų pasirūpinti informacijos apie knygą sklaida.

D. Pocius: „Mūsų pagrindinis tikslas buvo įdomi knyga.“ (D. Markūno nuotr.)

– Kalbėdamas apie „Šiandien sužinojau“ ir knygos „Pasaulio lietuviai: šlovė ir gėda“ autorius sakote „mes“. Kas slypi po šiuo žodžiu?

– Iš esmės tai – pažįstamų žmonių ratas. Projektą feisbuke įkūrė du bendrakursiai Ugnius Antanavičius ir Vytenis Škarnulis. Su Ugniumi studijų laikais gyvenome bendrabutyje. Prisijungė bendradarbiai, šiaip pažįstamų žmonių. Kažkada paskelbėme, kad projektui ieškome žmonių, ir paprašėme atsiųsti trumpas motyvacines žinutes. Taip prie mūsų prisijungė Marius Rutkauskas. Visiems komandos nariams tai – tik laisvalaikio veikla. Tarp mūsų yra žurnalistų, diplomatas, Seimo narės patarėja, aš užsiimu viešosios politikos tyrimais. Daugumą mūsų sieja tai, kad esame baigę Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą (TSPMI).

– Kas jus motyvuoja įgyvendinant šį projektą?

– Misijų ir motyvų galima prigalvoti įvairių, bet man atrodo, kad dažnai motyvuoja matomumas. Kai sulauki komentarų, daug laikų feisbuke, visada smagu. Tas pats su knyga: smagu, jog kažkam tai įdomu. Ypač kai tie faktai mums patiems atrodo įspūdingi ir verti, kad apie juos žinotų daugiau žmonių.

– Ar esate apsibrėžę savo tikslinę auditoriją?

– Iš tikrųjų ne. Buvome surengę vertybių sesiją, bet aptarėme savąsias, pradedant mūsų santykiu su LGBT, baigiant požiūriu į įvairius politikus. Priimame visus susidomėjusius ir juos mėgstame. Galbūt mūsų konkurentai turi daugiau sekėjų, tačiau bandome pateikti truputį intelektualesnius faktus, kurie turi didesnę įtaką.

– Reklamų kūrėjas Tomas Ramanauskas, feisbuke apibendrindamas savo 2016-uosius, rašė: „Auditorijose, kurioms vedėme kūrybingumo paskaitas, Fellini žino retas.“ Kaip jūs identifikuojate, ko žmonės iš begalinio informacijos srauto nežino, ką jiems verta pranešti arba priminti?

– Iš tiesų tai, kad esame baigę TSPMI, reiškia, jog tam tikromis temomis domimės visą gyvenimą. Daug skaitome, sekame naujienas, stebime BBC, „The New York Times“ ir kitus šaltinius. Atrenkant, ką verta paskelbti, visada svarbus netikėtumo veiksnys. Taip pat galimybė skaitytojui susitapatinti su žmogumi, apie kurį pasakojama.

Rašydami „Šlovę ir gėdą“ taip pat rėmėmės daugiausia internetiniais šaltiniais. Informacijos juose daug, tik ji labai nesisteminga. Kartais šį tą atkapstydavome ir aprašomų žmonių asmeniniuose puslapiuose. Į archyvus nevaikščiojome, tiesa, lankėmės ir ten, tačiau ieškojome nuotraukų, o ne istorijų. Mums pakako rastų šaltinių, nes nesistengėme aprašyti visos kiekvieno žmogaus gyvenimo istorijos, siekėme pateikti tik įdomiausius faktus.

– Knygos įžangoje apibrėžiate, ką laikote pasaulio lietuviais. Vis dėlto tarp herojų yra ir tokių, kurių vienintelės sąsajos su Lietuva – litvakai seneliai. Kaip manote, ar bent keli herojai nenustebtų atradę save knygoje apie pasaulio lietuvius?

– Iš tiesų su leidykla buvo diskusijų. Atvirai kalbant, aš buvau už kiek kitokį knygos pavadinimą. Manau, kad „Žmonės iš Lietuvos“ šiek tiek plačiau apibrėžtų, kas yra knygos herojai. Kitas klausimas – kaip apskritai suvokiame lietuvių tautą. Interpretacijų yra visokių. Pavyzdžiui, buvo kilusi diskusija, Lietuvos žydai laikytini lietuviais ar ne. Kai kalbame, kad lietuviai prisidėjo prie Holokausto, tai reiškia, kad iš tikrųjų Lietuvos piliečiai žudė Lietuvos piliečius. Pritariame požiūriui, jog žydai buvo visiškai integrali Lietuvos visuomenės dalis.

Pavyzdžiui, Jonas Ramanauskas – Johnny Ramensky – buvo seifų plėšikas. Bet per Antrąjį pasaulinį karą jis, tarnaudamas britų kariuomenėje, šiuos savo įgūdžius pritaikė seifams su svarbia nacių informacija ištuštinti.

– Knygos herojais rinkotės ne tik daug pasiekusius, nusipelniusius žmones, bet ir nusikaltėlius, pornografijos žvaigždes, kitus prieštaringos reputacijos asmenis. Kodėl?

– Mūsų pagrindinis tikslas buvo įdomi knyga. Ar ji būtų įdomi vien dėl teigiamų herojų? Nebūtinai. Jei galvojome, kad žmogus savo veikla turėjo kokios nors įtakos pasauliui, jį ir įtraukėme. Be to, tie blogiečiai buvo ne vien blogiečiai. Pavyzdžiui, Jonas Ramanauskas – Johnny Ramensky – buvo seifų plėšikas. Bet per Antrąjį pasaulinį karą jis, tarnaudamas britų kariuomenėje, šiuos savo įgūdžius pritaikė seifams su svarbia nacių informacija ištuštinti.

– Egzistuoja nuomonė, kad intensyvus garsių žmonių sąsajų su lietuviškomis šaknimis ieškojimas viso labo yra mažos šalies kompleksas. Ką apie tai manote?

– Su tuo sutikčiau, bet čia nėra nieko blogo. Galbūt į tai galime pažvelgti kaip į skatinimą peržengti kompleksą. Kiekvienas žmogus yra savo gyvenimo kūrėjas ir gali šį tą pasiekti, nesvarbu, iš kurio krašto jis kilęs.

– Kalbėdami apie šiandien svetur gyvenančius lietuvius dažniausiai vartojame „emigranto“ sąvoką. Ar matote skirtumą tarp „emigranto“ ir „pasaulio lietuvio“ sąvokų?

– Kodėl turėčiau matyti kokį nors skirtumą? Galbūt vieni tiesiog išlaiko didesnį ryšį su Lietuva, kiti – mažesnį. Vieni gal tikisi grįžti į tėvynę, kiti – nebe. Tačiau manau, kad neabejotinai visus galima laikyti to paties sociumo nariais.

– Minėjote, kad jau yra minčių „Šiandien sužinojau“ rengti kitas knygas. Ar tęsite pasaulio lietuvių temą?

– Manau, kad ne, nes ta pačia tema parengti antrą knygą būtų didelis iššūkis. Su leidyklomis apie antrą knygą dar nekalbėjome, matysime, kaip seksis pirmajai. Labai gerai, kad feisbuke galime lengvai identifikuoti, kurios temos labai populiarios. Be pasaulio lietuvių, didelio dėmesio sulaukia įdomios nuotraukos. Tad galbūt ką nors galvosime šia tema.

– „Šiandien sužinojau“ seka daugiau kaip 35 tūkst. žmonių. Tai – lyg ir priešnuodis prieš nihilistinę nuomonę, kad šiandien žmonės gyvena pernelyg greitai ir neturi nei noro, nei įpročio, nei jėgų kuo nors domėtis?

– Keli mūsų komandos žmonės dirba ir prie alternatyvaus projekto feisbuke „Niekam neįdomūs faktai“. Jis yra būtent nihilistinis, skelbiantis atitinkamą informaciją, kurioje kritikuojami visuomenės reiškiniai. Man atrodo, kad šio projekto potencialas yra didesnis nei „Šiandien sužinojau“. Apskritai tiek mūsų, tiek kitų analogiškų projektų sėkmė ir yra tai, kad žmonėms vis dėlto įdomu. Kita vertus, jei „Šiandien sužinojau“ paskatins juos pasidomėti išsamiau, paskaityti papildomai, tai bus labai gerai. Bet, kad taip įvyks, daug vilčių nedėčiau.

———-

D. Pocius

2008 m. Vilniaus universitete baigė politikos mokslų bakalauro, 2010 m. – sociologijos mokslų magistro studijas.

Nuo 2008 m. dirba Viešosios politikos ir vadybos institute, yra tyrimų vadovas.

Knygos viršelis.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų