Ir kas taip valdo šią šalį? (Edvardo Blaževičiaus nuotr.)

Žarijų žarstymas svetimomis rankomis

Žarijų žarstymas svetimomis rankomis

Vieni juos vadina užpakalinės sėdynės vairuotojais, kiti – de facto politiniais lyderiais. Kol jie svaiginasi galia vadovauti lėlių teatrui, pačių sukurtos marionetės atlieka techninius veiksmus.

Kai 2008 m. tuometinis Rusijos ministras pirmininkas Dmitrijus Medvedevas pakeitė prezidentą Vladimirą Putiną, beveik niekas neabejojo: po ketverių metų caro karūna bus grąžinta į jai priklausančias rankas nesutepta ir be jokio pasipriešinimo. Taip ir atsitiko.

Nepaisant kelių iš anksto nesužiūrėtų scenų, D. Medvedevas puikiai atliko savo vaidmenį ir, tikėtina, toliau vadovaus Rusijos ministrų kabinetui kaip lojaliausias V. Putino patikėtinis.

Prie tokių iš anksto surežisuotų politikos spektaklių Rusijoje esame pratę. Vis dėlto panašaus žanro scenarijai vienas po kito kartojami ir Rytų bei Vidurio Europos valstybėse, taip pat ir Lietuvoje.

To paties kurpaliaus

V. Putinas iš pirmo politikos plano pasitraukti buvo priverstas dėl konstitucinių ribojimų, o Rumunijos valdančiosios Socialdemokratų partijos pirmininką Liviu Dragnea žaisti iš užkulisių verčia teismas. Politikui uždrausta eiti renkamas pareigas dėl balsų klastojimo ir įgaliojimų viršijimo. Nepaisant to, jis laikomas faktiniu šalies vadovu, kontroliuojančiu vyriausybę. Nors ir neturi oficialių įgaliojimų skirti ar atleisti ministrus, jis nesibodi to daryti – per pastaruosius dvejus metus Rumunija turi jau penktą ministrą pirmininką, o L. Dragnea savo kišimosi net nevengia slėpti: priėmęs du blogus sprendimus dėl premjerų tikina, kad daugiau tokių klaidų nebus.

Čekiją šiandien taip pat valdo vieno žmogaus partija ir jos sudaryta mažumos vyriausybė. Čekiškuoju Donaldu Trumpu pravardžiuojamas Andrejus Babišas – šalies ministras pirmininkas ir antras turtingiausias žmogus šalyje, 2017 m. dėl politinės veiklos priverstas pasitraukti iš savo verslo žemės ūkyje, 230 įmonių visoje šalyje valdančios bendrovės „Agrofert“. Tiesa, jis turėjo rinktis: įmonės akcijos ar teisinis imunitetas. Šis politikas kaltinamas neteisėtais būdais pasisavinęs 2 mln. eurų ES fondų paramos viešbučio ir konferencijų centro Bohemijoje projektui.

Kovo mėnesio pradžioje Italijoje vykusiuose rinkimuose ketvirtadalį balsų gavo dešiniojo sparno koalicija, kuriai priklauso ir buvusio šalies premjero Silvio Berlusconio „Pirmyn, Italija!“ Pastarasis dėl teistumo iki kitų metų negali eiti jokių oficialių valstybės pareigų, todėl savo įtakai išlaikyti naudosis adjutantų paslaugomis. Garsiausias jų – vienas „Pirmyn, Italija!“ įkūrėjų, buvęs S. Berlusconio atstovas spaudai, dabartinis Europos Parlamento pirmininkas Antonio Tajani.

Tokie faktiniai vadovai iškyla valstybėse, kuriose partijos neturi tvirtos atramos visuomenėje, o viduje yra gana susiskaldžiusios.

Šalių, kuriose susiduriama su de facto politinio lyderio įtaka, pavyzdžiai rodo, kad esminės to priežastys susijusios su silpnomis demokratinėmis institucijomis, menkai suvokiamu valdžių atskyrimu, blankia riba tarp politikos ir verslo. Įvardijama ir kita priežastis: tokie faktiniai vadovai iškyla valstybėse, kuriose partijos neturi tvirtos atramos visuomenėje, o viduje yra gana susiskaldžiusios arba jungiančios ypač skirtingas visuomenės grupes. Tai sudaro sąlygas iškilti autoritetingai politinei figūrai, dėl savo asmeninių, verslo ar darbo santykių galinčiai kontroliuoti organizacijos narius ar netgi tiesiogiai su ja nesusisaisčiusius asmenis. Paprastai jie jau turi ilgametę patirtį politikoje ar versle, užėmę aukštas pozicijas ir postus, kartkartėmis nevengiantys pasirodyti viešumoje kaip visuomenės lyderiai ar nuomonės formuotojai.

Prisėdę šalia

Jei Lietuvos ministro pirmininko Sauliaus Skvernelio žodžius imtume už gryną pinigą, galėtume drąsiai sakyti, kad minėtose šalyse egzistuojančių problemų, kai formalios politikų pozicijos nedera su turima įtaka priimamiems sprendimams, mūsų šalyje su žiburiu nerasi. „Yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė, Seimas, Seimo dauguma, kuri priima svarbiausius sprendimus, ir niekas kitas sėdėdamas ant užpakalinės sėdynės netampo nei Vyriausybės, nei Seimo daugumos“, – laidoje „LRT forumas“ sakė politikas. Būtų keista, jei ministras pirmininkas kalbėtų kitaip.

Lietuvos visuomenė ir toliau menkai pasitiki Seimu, Vyriausybe ir kitomis valdžios institucijomis. Korupcijos skandalai, nuolat painiojami interesai verčia abejoti verslo ir politikos skirtimi, o šalies rinkėjai nuolat gręžiasi į nepartines charizmatiškas asmenybes, desperatiškai ilgėdamiesi tvirtos rankos. Visi šie veiksniai sudaro palankią terpę vairuotojui prisėsti „ant užpakalinės sėdynės“ ir įtvirtinti savo įtaką.

Pavyzdžių, kai svarbių postų valstybės institucijose neužimantys partijų vadovai vaidina svarbų politinį vaidmenį, Lietuvoje būta ir praeityje. 2004 m. nuo prezidento posto nušalintas Rolandas Paksas neteko galimybės Lietuvoje užimti jokių renkamų pareigų. Jam išvykus į Europos Parlamentą, partijos „Tvarka ir teisingumas“ vadovu tapo Valentinas Mazuronis. Nepaisant to, buvo galima pastebėti, kad buvusio pirmininko įtaka liko reikšminga.

„Tokia pati situacija buvo ir Darbo partijoje. Nors jos lyderis Viktoras Uspaskichas, vienu metu rezidavęs Rusijoje, vėliau – Briuselyje, Lietuvoje neužėmė jokio svarbaus posto, vis besikeičiantys partijos ar Seimo pirmininkai tardavosi su buvusiu lyderiu“, – teigė Vytauto Didžiojo universiteto Politologijos katedros prodekanė Ingrida Unikaitė-Jakuntavičienė. Esą be jo nebuvo priimami jokie sprendimai. Vis dėlto jų vaidmuo apsiribojo konkrečios partijos ir jos atstovų institucijose kontrole – galimybes brėžti visuomenės ir valstybės strategiją ribojo kitų politinių jėgų vaidmuo ar vidinės partijų silpnybės.

Apžvalgininkai pastebi: prielaidų matyti ypatingą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) pirmininko Ramūno Karbauskio vaidmenį šiandienos politikoje daugiau, nei norėtųsi. Nepaisant to, kad jo užimamas Seimo Kultūros komiteto pirmininko postas tikrai nėra svarbiausias, matyti, kaip jis daro įtaką tiek Vyriausybės, tiek Seimo darbui.

Įtakingiausias ūkininkas

Savo politinę karjerą R. Karbauskis pradėjo prieš du dešimtmečius, kai buvo pirmą kartą išrinktas Seimo nariu. Per tą laiką jam teko būti ne tik tris kartus pavadinimą pakeitusios dabartinės LVŽS pirmininku, bet ir dirbti Kaimo reikalų, Biudžeto ir Finansų komitetuose, Jaunimo ir sporto reikalų komisijoje. Vis dėlto svarbiausia jo veikla, prie kurios visai nedera oficiali ūkininko profesija, buvo iš karto po nepriklausomybės įsteigtoje žemės ūkio bendrovėje „Agrokoncernas“. Iš nedidelės konsultacijų ir prekybos įmonės 1990-aisiais ji virto vienu didžiausių šalies verslų.

R. Karbauskio įsitvirtinimas valdžioje panašus į gerai suplanuotą kelią, įvertinus laiko ir pajamų sąnaudas. Žiniasklaidos tyrimai vienas po kito pamažu atskleidžia Kultūros komiteto pirmininko įtakos elementus, tačiau kiekvienas pareiškimas apie nedeklaruotą turtą ar santykius su trečiosiomis šalimis nuo politiko nubėga kaip nuo žąsies vanduo.

18-ojo ministrų kabineto nariai: politikai, profesionalai ar vykdytojai? (Roberto Dačkaus nuotr.)

Kaip frakcijos lyderis, jis atsakingas už partijos konsolidaciją, parlamentinę jos kontrolę, įvaizdį ir sėkmę rinkimuose, kaip Kultūros komiteto pirmininkas – už jo priimamus sprendimus ir atstovavimą frakcijos pozicijai. Ir vis dėlto jis vienas dažniausiai matomų ir viešojoje erdvėje cituojamų politikų. Jo balsas neretai nustelbia Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio ar premjero S. Skvernelio kalbas, jis komentuoja prezidentės mintis, kritikuoja ar pašiepia opozicijos narius. Tad oficialios frakcijos vadovo ir komiteto pirmininko pozicijos, priešingai nei manyta anksčiau, savo rankose jam leidžia sutelkti labai didelę galią.

2016 m. Seimo rinkimus laimėjusi LVŽS žadėjo skaidriai ir efektyviai įgyvendinamas reformas, socialinį teisingumą ir profesionalų valdymą. Vis dėlto skaidrumo daugiau neatsirado, tikrų reformų nematyti, o dažniausiai per rinkimų kampaniją skambėję šūkiai apie profesionalus politikoje, atrodo, įgyvendinti paprastuoju būdu – sudarius „profesionalų“ vyriausybę. Tai paskatino kalbėti ne tik apie poreikį į svarbius postus sugrąžinti profesionalius politikus, bet ir apie didėjantį užkulisinių lyderių vaidmenį.

Pastarieji, I. Unikaitės-Jakuntavičienės teigimu, gali įsigalėti ir tada, kai ministrų kabineto nariais tampa silpnesni vadovai, dažnai už postą turintys būti dėkingi juos delegavusių partijų lyderiams ar svarbiems asmenims. Faktinių vadovų įtaka šiuo atveju priklauso ir nuo asmenybių, ir nuo aplinkybių, tačiau dažniausiai tam tikri asmenys skiriami į specifines pareigas, kai siūlomos įstatymų pataisos, priimami svarbūs sprendimai ar reformos. „Natūralu, kad turėdami statytinių postuose realieji vadovai diktuoja darbotvarkę, valstybės valdymą gali pakreipti sau naudinga kryptimi, inicijuoti sau ar aplinkai palankius sprendimus, – kalbėjo I. Unikaitė-Jakuntavičienė. – Kai partijoms reikia turėti viešai nesusitepusių, niekam nekliūvančių atstovų, retai kuris tokių, dažnai mažai žinomų politikų ar pareigas gavusių profesionalų, būna savarankiškas ir nepriklausomas.“

Vis dėlto aktualus klausimas, kodėl R. Karbauskis renkasi likti šešėlyje. Politiniais faktiniais vadovais, politologės teigimu, asmenys tampa tada, kai dėl tam tikrų, neretai jiems vieniems žinomų aplinkybių negali ar nenori užimti svarbių pareigų. Dažniausiai tai žmonės, kurie nesiekia būti politikos įgyvendintojais, nemėgsta atsirasti dėmesio centre arba turi silpnų vietų, kurias geriau slėpti. „Žinoma, galima situacija, kai siekiama įtikti didesnei daliai visuomenės, o vadovas vertinamas neigiamai, – sakė VDU docentė. – Tada jam palankiau nusišalinti ir įtaką politiniams procesams daryti netiesiogiai, per kitus asmenis.“

Žaibolaidžiais tokiu atveju tampa užimantys svarbias pareigas: premjerui ir ministrų kabineto nariams tenka atlaikyti kritiką dėl alkoholio vartojimo ir prieinamumo mažinimo įstatymų, aiškintis, kodėl plėšomi žurnalai ar dėl kokių priežasčių ministerija leidžia sau tyčiotis iš vaikų natūraliai susilaukti negalinčių šeimų, arba kokių pasekmių turės visuomeninio transliuotojo veiklai tirti sudaryta parlamentinė komisija. Tokia praktika, politologų teigimu, reta ir sunkiai suvokiama Vakarų demokratijos logikos kontekste. Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Regionistikos katedros profesorius Mindaugas Jurkynas teigė, kad tradiciškai demokratinėse valstybėse parlamento rinkimus laimėjusios ir didžiausią rinkėjų pasitikėjimą gavusios partijos vadžias ima į savo rankas ir vadelioja viešai.

R. Karbauskis dalyvauja priimant sprendimus, daro viską, kad jo nuomonė būtų išgirsta ir svarbi, tačiau vengia prisiimti atsakomybę.

„Tai panašiausia į žarijų žarstymą svetimomis rankomis, – apibendrino M. Jurkynas. Jo nuomone, tai pirmiausia susiję su siekiu išvengti politinės atsakomybės ir kritikos. – R. Karbauskis dalyvauja priimant sprendimus, daro viską, kad jo nuomonė būtų išgirsta ir svarbi, tačiau vengia prisiimti atsakomybę.“ Kol nuo realios įtakos atriboti trylika šalies ministrų atlieka technines funkcijas, de facto vadovas kartu su idėjiniais partneriais formuoja ideologinę partijos ir šalies poziciją.

Imti vadžias į savo rankas

Teoriškai atsakingas tik už vieną sraigtelį, R. Karbauskis gali valdyti visą mechanizmą. Tai, kad jis neturi Seimo pirmininko, dažnai atliekančio derybininko vaidmenį, ir ministro pirmininko, susirenkančio visas visuomenės kritikos strėles, pozicijos, leidžia jam tvarkyti savo reikalus ir nesivaikyti populiarumo. Pakeisti vieną ar kitą Vyriausybės narį, Seimo pirmininką ar valstybės institucijos atstovą jis gali spragtelėjęs pirštais, o jei kam nors tai nepatiks, oficialius postus užimantys pareigūnai šiaip ar taip turės sugerti visą visuomenės ar žiniasklaidos kritiką.

Vis dėlto rinkimuose piliečių parodyta parama – ne tik pergalės prieš oponentus trofėjus. Tai svarbiausias rinkėjų pasitikėjimas, mainais reikalaujantis prisiimti atsakomybę už sprendimus. Galbūt jie taip plačiai nežvelgia, bet nepamiršta ir pasišaipyti.

Jaroslawas Kaczynskis (Scanpix nuotr.)

Jėgoholikas

Oficialiai Jarosławas Kaczyńskis – tik vienas iš 460 Lenkijos parlamento narių. Nepaisant to, kad jo vadovaujama „Teisė ir teisingumas“ šiuo metu didžiausia parlamentinė partija, valdanti daugiau nei pusę vietų aukštuosiuose ir žemuosiuose parlamento rūmuose,

J. Kaczyńskį dažniau pastebėtume nuošaliame, prie japonų restorano įsikūrusiame biure niekuo neišsiskiriančiame Varšuvos rajone nei nacionalinio televizijos kanalo laidose, sutinkant oficialius šalies svečius ar priimant svarbiausius sprendimus. Kalbama, kad to daryti jam nereikia. Valstybės ministrai, institucijų atstovai patys ateina į jo biurą ir išsirikiavę eilėje kantriai laukia priėmimo. Klausimus jis išklauso tyliai ir priima sprendimą – galutinį ir neskundžiamą.

„Jis visiškai nesidomi pinigais ir moterimis, – interviu žurnalui „Politico“ sakė buvęs dešiniojo sparno partijų koalicijos kolega Romanas Giertychas. – Jį tikrai domina tik vienas dalykas, ir tai galia. Vieni būna priklausomi nuo sekso, kiti – nuo alkoholio, o jis yra jėgoholikas.
Savo galia jis esą naudojasi įvairiais būdais: tiek viešai gėdindamas politikus ar visuomenės veikėjus, tiek demonstruodamas visišką valdančiosios partijos kontrolę. Jo liepimu šalies institucijose, ambasadose, žiniasklaidos ir valstybės valdomose įstaigose šimtai darbuotojų atleidžiami ir keičiami partijos šalininkais ir statytiniais, jis pats renkasi „Teisės ir teisingumo“ kandidatus užimti vietas nacionaliniame ir Europos parlamentuose. Kaip cituoja dienraštis „The Financial Times“, 2016 m. atlikta Lenkijos gyventojų apklausa parodė: 55 proc. jų mano, kad šalį valdo J. Kaczyńskis, ir tik kas dešimtas – kad premjerė Beata Szydło.

Daugiausia bėdų tai kelia Lenkijos partneriams ir sąjungininkams užsienyje: prie derybų stalo jie turi sėsti su oficialiais valstybės pareigūnais, kaip žinia, nepriimantiems savarankiškų sprendimų nei dėl ES reikalų, nei dėl santykių su NATO Rusijos grėsmės akivaizdoje. Užsienio valstybių lyderiai žino: situacijos nepakeis net ir pernai gruodį ministru pirmininku paskirtas Mateuszas Morawieckis. ES formatuose geriau žinomam ir anglų kalbą mokančiam buvusiam finansų ministrui duota aiški užduotis – apginti Lenkijos pozicijas Bendrijoje, ypač svarstant ES biudžeto klausimus.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų