Žaidžiame litvakus

Žaidžiame litvakus

Žydą iš Lietuvos vadinti litvaku, griežtai vertinant, yra šioks toks nesusipratimas. Bet vadiname ir vadinkime.

„Litvakas“, jei paklaustume akademikų, pirmiausia nurodo į istorinę etnokultūrinę tapatybę – buvusios LDK teritorijos žydą, kalbantį vadinamuoju lietuviškuoju jidiš dialektu.

Prie etnokultūrinės tapatybės prisidėjo ir religinė. Lenkijoje XVIII a. atsiranda ir pradeda plisti hasidizmas – liaudiškas religinis judėjimas, kuris atmeta Toros ir Talmudo studijomis grįstą judaizmą ir pabrėžia tiesioginį ryšį su Dievu. Jame gajus misticizmas, religinėje praktikoje pasitaikydavo net tokių, ortodoksų akimis, ekscesų, kaip meldimasis miške ar ekstaziniai šokiai. Vilnius su Gaonu priešaky tampa ortodoksinio pasipriešinimo „eretikams“ centru – mitnagedų („prieštaraujančiųjų“) citadele. Lietuvos žydų mentalitetas aprašomas pabrėžiant religinių imperatyvų ir racionalumo sintezę, o liaudiški stereotipai bylojo, kad žydas iš Lietuvos yra niūrus, itin racionalus, niekada nesijuokia ir net valgo ne taip skaniai kaip atlapaširdis hasidas.

Mitnagedai ilgainiui sudarė didžiąją dalį LDK žydų, taigi, „litvako“ ir „mitnagedo“ sąvokos imtos tapatinti. Tačiau LDK teritorijoje gyveno ir nemažai hasidų, todėl dalis akademikų kalbėdami apie Lietuvos arba LDK žydus vengia apibendrinamojo termino „litvakai“. Be to, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje religinių tapatybių svarba mažėja, nes ima rastis naujos modernios politinės – kartu su sionizmo, socialistiško bundizmo, centro dešinės folkizmo ir kitais judėjimais. Šiandien litvakų (mitnagedų) ir hasidų priešprieša faktiškai prarado aktualumą.

Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė neseniai pakeitė pavadinimą – pridėjo tą žodį skliausteliuose. Tik marmurinė iškaba prie įėjimo į pastatą Pylimo gatvėje dar liko sena. Bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky pripažįsta šios sąvokos sąlyginumą, bet „litvakas“ jai yra malonus tapatybės žaidimas, nuoroda į garbingą kilmę, sąsaja su turtinga Vilniaus Gaono tradicija, galiausiai ir fonetiškai skamba gražiau nei „žydas“. Tačiau tai sukelia ir prieštaravimų, nes nemaža dalis bendruomenės atsikraustė iš Sovietų Sąjungos ir kultūrinių LDK šaknų neturi.

Lietuvos valstybei šis terminas parankus politiškai – pasaulyje išsibarsčiusiems lietuvių kilmės žydams aiškiai primena apie Lietuvą ir padeda jų pritraukti. Kai kurie lietuviškos kilmės žydai didžiuojasi savo litvakiškumu. Kiti apie save niekada taip nėra pagalvoję ir pašaukti litvaku gali likti nustebinti. Kas žino, galbūt maloniai.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų