(Vyčio Snarskio pieš.)

Žaidžiame klases: kas iš tiesų yra vidurinioji klasė Lietuvoje?

Žaidžiame klases: kas iš tiesų yra vidurinioji klasė Lietuvoje?

Apie vidurinę klasę iki šiol diskutuota daug, tačiau kartais atrodo, kad Lietuvoje ši sąvoka tampa turtingesne žymiojo „paprasto žmogaus“ versija

Sakyti, kad „vidurinė klasė“ yra abstrakti sąvoka, nebūtų teisinga. Tiek pasaulio, tiek Lietuvos sociologai mėgina visuomenę suklasifikuoti, ir nors jų modeliai bei metodika skiriasi, vidurinės klasės ekvivalentui vietos atsiranda visuose.

Visgi viešojoje erdvėje vidurinė klasė dažniausiai matoma kaip tarpinė grandis tarp turtingų ir neturtingų. Tačiau pinigai yra per paprasta kategorija, norint nupiešti visą klasinio susiskirstymo paveikslą.

2011–2013 m. Didžiojoje Britanijoje atliktas didžiulis visuomenės tyrimas, kuriame įvesti du nauji dėmenys – socialinis ir kultūrinis kapitalas, praplėstas ekonominis dėmuo. Tai leido išskirti septynias britų visuomenės klases. Ekonominis kapitalas apėmė pajamas, santaupas, nekilnojamąjį turtą. Socialinis kapitalas – statusą ir santykius, įsitraukimą į bendruomenę. Kultūrinis kapitalas buvo matuojamas pagal domėjimosi kultūros reiškiniais mastą ir jų rūšį.

Septyniomis naujomis klasėmis tapo elitas, įsitvirtinusi vidurinė klasė, techninė vidurinė klasė, naujai praturtėję darbininkai, tradicinė darbininkų klasė, iškilę paslaugų darbuotojai ir prekariatas. Prie pastarosios sąvokos dar sugrįšime. Taigi, tradicinė vidurinė klasė buvo išskaidyta bent jau į tris atskiras.

Nors tai britų visuomenės stratifikacijos tyrimas, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekanas, profesorius Algis Krupavičius mano, kad jį įmanoma pritaikyti ir mums, juolab kad nauja metodika papildė klasinius tyrimus. „Kaip teorinė konstrukcija tyrimas yra visiškai pritaikomas Lietuvai, tik skirtųsi proporcijos ir kiekvienos grupės turinys. Visų kylančių skirtumų ašis būtų ekonominis kapitalas. Turtas ir pajamos yra svarbu, nes tai vidurinei klasei suteikia pasirinkimo ir saviraiškos laisvę, galimybę būti nepriklausomai. Lietuvoje ekonominis kapitalas yra menkas, ir vien pagal šį požymį vidurinė klasė yra neišsivysčiusi“, – sakė jis.

Neakademiniame lauke apie lietuvišką vidurinę klasę daugiausia kalbama pajamų kontekste. Egzistuoja gana elementarus Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) naudojamas kriterijus – vidurinei klasei priklauso asmenys, kurie gauna nuo 75 iki 200 proc. vidutinių šalies namų ūkio pajamų. Banko „Swedbank“ skaičiavimais, šiandien į šią kategoriją tilptų nuo 760 iki 2028 eurų iki mokesčių gaunantys piliečiai, vadinasi, Lietuvos vidurinei klasei techniškai galima priskirti apie 59 proc. Lietuvos gyventojų.

Šiais metais „Swedbank“ pristatė ir visuomenės apklausą, kurioje aiškintasi, kiek žmonių kuriai klasei save priskiria. Šis skaičius siekė 58 proc. Europoje vidurinės klasės atstovais save laiko 55–58 proc. asmenų. Atrodo, kad viskas susieina – tiek žmonės, tiek skaičiai rodo, kad pasiekėme vidurinės klasės brandą, tačiau yra daugybė „bet“.

Asmens prisiskyrimas vidurinei klasei labai priklauso nuo aplinkos. Pavyzdžiui, „vidutinis“ gyvenimas mažame miestelyje nebūtinai bus priimtinas didmiestyje. Kone identiškos kvalifikacijos darbuotojai privačiame ir viešajame sektoriuje gali uždirbti kelis kartus daugiau, nors pagal kitus požymius beveik nesiskiria.

Dar 2011 m. Lietuvos laisvosios rinkos instituto užsakymu atliktoje apklausoje vidurinei klasei save priskyrė 62 proc. šalies gyventojų, o 2015 m. žurnalo „Veidas“ užsakymu atliktos „Vilmorus“ apklausos duomenimis, vidurine klase save laikė 53,6 proc. respondentų.

Ne viskas auksas

Vidurinės klasės matavimas grynai pagal gaunamas pajamas dažnai sulaukia kritikos. Kur kas plačiau priimtas požiūris, kad tikras vidurinės klasės atstovas savo finansus tvarko atsakingai: gyvenimas nuo algos iki algos turėtų būti svetimas, po būtinųjų išlaidų jam lieka maždaug trečdalis pajamų pramogoms ir kitiems nebūtiniausiems poreikiams. Idealus namų ūkis santaupų turėtų turėti bent 4–6 mėnesiams.

Vis dėlto daug „vidurinės klasės“ lietuvių šiuo atžvilgiu vaikšto ant plono ledo. Tautiečiams niekaip nesiseka sutaupyti. Pavyzdžiui, 2016 m. mūsų šalis vienintelė ES turėjo neigiamą namų ūkių taupymo normos rodiklį. Lietuvos banko duomenimis, kas trečias asmuo šalyje iš santaupų neišgyventų daugiau nei 30 dienų, o rekomenduojamą šešių mėnesių rezervą sukaupęs tik kas penktas.

Eurostato duomenimis, lietuvių išlaidos maistui ir gėrimams siekia beveik 22 proc., transportui – 16 proc., komunalinėms paslaugoms ir šildymui – beveik 15 proc. Taigi, daugiau nei pusę pajamų lietuvis iš esmės išleidžia būtinosioms sąskaitoms apmokėti. Tai tarsi rodytų, kad „mažiau būtinoms“ išlaidoms, tokioms kaip drabužiai, būstas, sveikatos išlaidos, jam dar lieka.

Tvirta vidurinė klasė (Fotobankas)

Tačiau vidutinio ES gyventojo išlaidų pjūvis skiriasi. Maistui europiečiai išleidžia tik apie 12 proc., nors daugiau nei lietuviai skiria būstui ir komunalinėms paslaugoms. Tad Lietuvos vidurinės klasės dinamika teoriškai gali priklausyti ir nuo maisto kainų – ar jos kils sparčiau nei atlyginimai. Vidurinė klasė, žinoma, neliks nepavalgiusi, tačiau tokiu atveju tektų apriboti kitas reikmes.

Vidutinio lietuvio laisvalaikio leidimo būdas irgi ne visai tinka „idealiai“ vidurinei klasei. Remiantis šiais metais paviešintais Eurostato duomenimis, atostogauti užsienyje apskritai negalėjo sau leisti beveik 41 proc. gyventojų, o pernykščiame Turizmo departamento pirmajame vietos turizmo tyrime nurodoma, kad net 70 proc. šalies gyventojų per pagrindines atostogas ilsisi Lietuvoje.

Modelį vertinti klases pagal mėnesines pajamas kritikuojantis „Luminor“ ekonomistas Žygimantas Mauricas teigė, kad ta vidurinė klasė, apie kurią mes svajojame, pirmiausia yra ne šalies vidurkis, o Vakarų pasaulio vidutinio namų ūkio atitikmuo.

„Jeigu gaunamų pajamų metodiką pritaikytume, pavyzdžiui, Egiptui, ten vidutines pajamas gaunantys asmenys tikrai negalėtų vadintis vidurine klase, nes dažniausiai vos galą su galu suduria. Geriau mūsų pajamas lyginti su EBPO šalių vidurkiu, Vakarų valstybių vidurkiu arba ES vidurkiu ir palyginti pagal perkamosios galios paritetą“, – sakė jis.

Perskaičiavus pagal šį modelį, priklausymą vakarietiškai vidurinei klasei lemtų vienam šeimos nariui į rankas gaunami 700–1900 eurų. Tokiu atveju optimizmas dėl išaugusios vidurinės klasės prisloptų – su vakarietiška vidurine klase galinčių lygintis asmenų šiandien būtų apie 35 proc. Tiesa, Ž. Mauricas nemano, kad tai yra blogai, ir džiaugiasi jos didėjimu – 2011 m. tokių asmenų buvo 15 proc., o 2005 m. – vos 8 proc.

Vidurinės klasės matavimas tik pagal pajamas keistokai atrodo ir dėl didelės finansiškai apribotos gyventojų dalies. Štai įvairių rūšių senatvės pensijas gaunančių asmenų Lietuvoje 2018 m. pabaigoje buvo apie 670 tūkst. Pensininkai Lietuvoje gauna apie 41 proc. buvusių pajamų, nors siektinas vidurkis turėtų būti 70–80 proc. Tai tik vienas pavyzdžių, kaip darbo rinkoje esantys asmenys gali atsidurti žemesnėje socialinėje klasėje, vos jų pajamų srautas nutrūksta ar dramatiškai sumažėja.

Vidutinė pensija turint stažą šiandien siekia 365 eurus, tad didžiausias į pensiją išėjusio žmogaus materialinis turtas dažnai būna ne mėnesinės pajamos, o nekilnojamasis turtas ar santaupos. Tad turto klausimas vertinant klasę irgi neturėtų būti ignoruojamas.

Tačiau ir čia kyla rimtų problemų. Ž. Maurico manymu, turtinė nelygybė Lietuvoje yra didesnė nei pajamų, nes atkūrus nepriklausomybę nemažai asmenų įgijo daug nekilnojamojo turto, kurio vertė smarkiai išaugo. Solidesnį turtą Vakarų šalyse asmuo sukaupia sulaukęs 50–55 metų, tačiau, ekonomisto teigimu, Lietuvoje penkiasdešimtmečiai ir jaunesni asmenys turto turi mažiau nei vakariečiai. Pavyzdžiui, per 30 metų pajamų skirtumą nuo Italijos gerokai sumažinome ir atsiliekame jau tik 2,5 karto, bet pagal turtą jie mus lenkia net 7 kartus.

„Nemaža dalis vidurinės klasės atstovų turi finansinių įsipareigojimų, todėl net ir gaudami gana solidžias pajamas jaučiasi nesaugiai. Didmiesčiuose NT yra brangus, o įperkamumas – žemas. Daugelis nepaveldės vertingo turto iš tėvų, nes neretai jis yra mažuose miesteliuose. Vakaruose situacija kitokia, ten svarbiau turtą išlaikyti, o ne jį auginti“, – sakė ekonomistas.

Visgi padėtis Vakaruose irgi kinta ne į pozityvią pusę – gyventi pagal tradicinius klasinius apibrėžimus šiandien gali ir nebepavykti. Štai tipinė amerikietiška vidurinės klasės fantazija visuomet atrodė taip: nuosavas namas, automobilis, vaikų mokslai universitete, užsitikrinta sveikatos priežiūra ir saugi pensija, galimybė retkarčiais su šeima išvažiuoti atostogų. Tačiau šiandien pasiekti šiuos tikslus amerikiečiams yra sunkiau nei ankstesniais dešimtmečiais, nes sveikatos paslaugų, aukštojo mokslo ir nekilnojamojo turto kainos kyla greičiau nei atlyginimai.

Laisvas ir nuo jo niekas nepriklauso (Pixabay nuotr.)

JAV visuomenės vidurinę klasę sudaro apie 50 proc. suaugusių žmonių, nors 1961-aisiais ši grupė siekė 61 proc. Panašios tendencijos stebimos visose išsivysčiusiose šalyse. Taip iš principo nutiko dėl to, kad pastaruoju metu ribinės klasės – tiek pasiturinti, tiek pati vargingiausia – stipriai išsiplėtė ir sumažino vidurinę klasę, kaip teigė sociologė, VDU Sociologijos katedros doktorantė Ieva Dryžaitė. „Problemiška tai, kad nepasiturinčioji grupė kiekybiškai išsiplėtė kur kas didesniu masteliu nei pasiturinčioji. Taip susidaro situacija, kai pasiturinčiosios žmonių grupės sukaupia daugiau pajamų nei visos kitos grupės kartu sudėjus. Atitinkamai tos žmonių grupės, kurios įprastai buvo priskiriamos vidurinei klasei, tampa vis labiau materialiai ir socialiai pažeidžiamos“, – sakė ji.

Statybininkas, cituojantis Rimbaud

Kaip ir minėta, finansinis veiksnys nėra nei vienintelis, nei būtinai svarbiausias. Sociologo Zenono Norkaus teigimu, tyrėjai, kurie pokomunistinėse šalyse vidurinės klasės atstovų randa „per mažai“, nėra teisūs. Jis su kolega sociologu Vaidu Morkevičiumi Lietuvos vidurinę klasę tyrinėjo naudodami profesinio suskirstymo į klases modelį, pasiūlytą Roberto Eriksono ir Johno Goldthorpe’o. Jie išskiria nuo 3 iki 11 klasinių sluoksnių. Šiame modelyje klasės skirstomos pagal profesiją ir padėtį darbo rinkoje.

Istorinis kontekstas čia irgi svarbus. Nors tarpukariu Lietuvos visuomenės susisluoksniavimas buvo jaučiamas kur kas stipriau, sovietmetis tradicines kapitalistines klases transformavo. Visgi formaliai beklasėje sovietinėje visuomenėje, Z. Norkaus teigimu, vidurinė klasė egzistavo aukštos ir žemesnės klasės tarnautojų pagrindu. Jai susidaryti padėjo įgytas išsilavinimas, tiesa, šią klasę iš dalies apibrėžė ir partinė priklausomybė.

Taigi, aukštąjį mokslą įgijusius ir jo neturinčius žmones buvo galima skirstyti į atskiras klases, kur aukštesnes pareigas paprastai gaudavo išsilavinusieji. Tačiau iškart po nepriklausomybės paskelbimo ši santvarka pasikeitė. „Aukštojo mokslo žmonės daugiau užsiėmė kūrybine veikla, o dauguma naujųjų verslininkų buvo „arčiau žemės“, jie prekiavo, spekuliavo. Jie ir tapo turtingąja, bet nekenčiama klase. Tik dabar ir dar labai iš lėto pradedame pasiekti įprastą koreliaciją tarp išsilavinimo ir pajamų“, – teigė Ž. Mauricas.

Posocialistinėje visuomenėje geri kvalifikuoti darbininkai privačiame sektoriuje neretai uždirba daugiau nei, tarkime, fiksuotą atlyginimą gaunantys mokytojai, kuriuos vertindami pagal jų kultūrinį ir socialinį kapitalą tarsi matytume kaip tvirtus vidurinės klasės atstovus. Taigi, aukštasis išsilavinimas nebūtinai yra kelias į vidurinę klasę, tačiau jo neturėjimas taip pat nebūtinai yra kliūtis. Rinkoje geriausiai vertinami kvalifikuoti darbininkai, o technologijoms vis sudėtingėjant, darbo jėgai irgi tenka neatsilikti. Jei išsipildys automatizacijos ekspertų prognozės, ateityje darbas gamykloje prie staklių savo pobūdžiu beveik nesiskirs nuo darbo biure.

A. Krupavičius nurodo, kad panašius pokyčius atliepia minėtas britų septynių klasių modelis, pagal kurį „naujai praturtėjusių darbininkų“ segmentas rikiuojasi iškart po techninės vidurinės klasės. „Šių darbininkų bruožas yra gana aukštas ekonominis, palyginti žemas socialinis ir bekylantis kultūrinis kapitalas. Į šią klasę įeina tokios profesijos kaip kvalifikuoti elektrikai ar santechnikai. Ta grupė yra šiek tiek žemiau vidurinės klasės, bet visais atvejais šalia. Sakyčiau, kad tarp šių dviejų grupių nėra neperžengiamos ribos“, – teigė sociologas.

Ėdantis iš vidaus

Ar dar pamenate paskutinį britiškos klasių sistemos laiptelį? Tai – prekariatas. Minėto tyrimo kontekste jis yra tarsi naujųjų laikų proletariatas – pats terminas iš esmės ir yra suformuotas žodį „proletariatas“ sujungus su anglišku žodžiu precarious, reiškiančiu „netvirtas, nepastovus“.

Tačiau žvelgiant plačiau, prekariatas yra sunkiai apibrėžiama pažeidžiamųjų klasė. Nors į ją patenka ir tradicinės kategorijos kaip juodus darbus dirbantys, kriminalinę praeitį turintys asmenys ar neįgalieji, jis gali apimti ir laikinus darbuotojus, dirbančius ne visu etatu, vyresnio amžiaus žmones. Į ją gali įeiti ir savo užimtumą lanksčiai organizuojantys laisvai samdomi darbuotojai bei jaunimas – prekariatui faktiškai gali būti priskiriami visi, kurie jaučia neužtikrintumą.

Prekariate sparčiai daugėja žmonių iš vidurinės klasės, tačiau kartu jis yra labai kompleksiškas ir tam tikru atžvilgiu peržengia tradicinių klasių ribas. Šią koncepciją tyrinėjanti I. Dryžaitė teigė, kad prekariatas plačiąja prasme nėra priskirtinas klasikinėms stratifikacijos teorijoms, nes jam nėra būdingas ypatingas vientisas gyveno stilius, kalbėsena, kapitalo kiekis ar požiūris. Visus šios klasės bendrumus užmaskuoja jam būdinga vidinė įvairovė. Lietuvoje ir Europoje dar trūksta tyrimų ir atitinkamų statistinių duomenų, kad galėtume pasakyti, kokia dalis visuomenės dirba ir gyvena prekarizuotomis sąlygomis.

„Tarkime, kas gali vienyti Silicio slėnyje dirbantį programinės įrangos specialistą ir drabužių fabrike Indijoje už labai menką atlygį triūsiantį darbininką? Vis dėlto yra šis tas bendro – juos sieja socialinis pažeidžiamumas ir įteisinta depolitizuota padėtis“, – sakė mokslininkė.

Teigiama, kad prekariatas – tai darbo santykių liberalizavimo, mažėjančių socialinių garantijų, silpnėjančios nacionalinės valstybės galios reguliuojant ekonominius santykius, technologinės pažangos rezultatas. Pačiame žemiausiame lygmenyje formuojasi itin ryški žmogaus santykio su darbu, kolektyvu ir darbdaviu ar net savo šeima kaita – jis darosi trumpalaikis, nestabilus, fragmentuotas.

Pasaulyje didėjant vadinamajai trumpų projektų ekonomikai (gig economy), prekariato problema gali gilėti. Laisvai samdomų darbuotojų Lietuvoje šiandien yra 140 tūkst., o JAV – 57 mln.
Tačiau I. Dryžaitė pabrėžia, kad prekariatas nėra freelancerių liga. Jos teigimu, tai yra nuo 1970-ųjų vykdytos neoliberalios rinkos politikos padarinys. „Manoma, kad atkurtas pasitikėjimas kitais ir sustiprinti savitarpio paramos tinklai galėtų būti viena strategijų, padedanti mažinti žmonių pažeidžiamumo ir nesaugumo jausmus, taip pat nerimo, vienišumo, bejėgiškumo keisti savo padėtį būsenas“, – galimą receptą įvardijo mokslininkė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų