(Lauros Vansevičienės nuotr.)

Žaidimai vaizduote

Žaidimai vaizduote

Danų režisierė Kirsten Dehlholm Lietuvoje stato jau antrą spektaklį vaikams. Tačiau prieš pat „Brolių Liūtaširdžių“ premjerą menininkė Viktorijai Vitkauskaitei prisipažino savo auditorijos neskirstanti į vaikų ir suaugusiųjų.

– Kada pirmą kartą perskaitėte Astridos Lindgren „Brolius Liūtaširdžius“?

– Tai įvyko visai neseniai, vos prieš kelerius metus. Ši knyga parašyta 1973-iaisiais. Aš gimiau kur kas anksčiau, taigi tai nebuvo mano vaikystės knyga, nors, be abejo, šį kūrinį žinojau. Prieš kelerius metus Audronis Liuga (Jaunimo teatro vadovas – IQ past.), tuo metu dirbęs Lietuvos nacionaliniame dramos teatre (LNDT), pasiūlė man pastatyti spektaklį vaikams. Sutikau, ir taip gimė „Kosmosas +“. Vėliau jau Jaunimo teatre A. Liuga manęs paklausė, ar galėčiau sukurti vaikams ką nors apie karą. Suglumau ir nežinojau, ką atsakyti. Bet tada prisiminiau šią A. Lindgren knygą. Perskaičiau ją dar kartą, pasiūliau Audroniui, jis sutiko.

Beje, esu mačiusi pagal šį kūrinį pastatytą spektaklį viename teatre – nebuvau juo sužavėta. Bet man kilo idėja, kaip šią istoriją perkelti į sceną. Norėjosi, kad spektaklyje būtų daugiau garso nei vaizdo.

– Kodėl pasirinkote akcentuoti spektaklio garsą?

– Kai ne viską matai, aktyviau veikia vaizduotė. Be to, garsas veikia mūsų pasąmonę. Mano idėja buvo sukurti audiovizualinį spektaklį, kuriame garsui tektų labai ryškus vaidmuo. Garso dizaineris Kristianas Hverringas dirbo daugybę valandų, kol sukūrė įspūdingą muzikinį audinį. Bet vėliau supratau, kad kartu reikia plėtoti ir vaizdą, kitaip vaikams bus nuobodu. Galiausiai teko pripažinti, kad jo spektaklyje turi būti daugiau, negu įsivaizdavau pradėdama dirbti.

– Yra manančiųjų, kad su vaikais nereikia kalbėti tokiomis temomis kaip karas, mirtis, savižudybės. Kokia jūsų nuomonė apie tai?

– Jie vis tiek su tuo susidurs, gyvenime tai neišvengiama. Todėl geriau su vaikais apie tai kalbėti. Juk žaislų parduotuvės pilnos ginklų, vaikai žaidžia karą. Jis – pasaulio dalis. Vis dėlto „Broliai Liūtaširdžiai“ puikūs tuo, kad labai vertingi literatūriškai. Sakoma, kad ši knyga liūdna. Taip, joje esama liūdesio, bet kartu ir grožio, kitų esminių dalykų. Plačiąja prasme tai istorija apie drąsą. Vienas broliukų – Junatanas – dažnai kartoja „nebijok“. Mes beveik nieko nežinome apie jų mamą, apie likusią šeimą – yra tik juodu. Broliai laikosi kartu, drąsina vienas kitą ir miršta drauge. Tai istorija apie narsą atrasti, tyrinėti pasaulį ir būtinybę kartoti sau, kad esi drąsus.

Visa tai bandėme išsaugoti ir spektaklyje. Inscenizaciją su dramaturge Anne Mette Fisker Langkjer rašėme besiremdamos A. Lindgren kūriniu ir nekeitėme nė vienos frazės. Teko atsisakyti tik šalutinių istorijų, kitaip spektaklis būtų pernelyg ilgas. Jis trunka mažiau kaip pusantros valandos.

– Kaip dorojatės su iššūkiu tiek laiko išlaikyti vaikų dėmesį?

– Tiesiog bandau sekti istoriją, išsaugodama jos ramų, lėtą ritmą. Aktorių irgi prašau kalbėti palengva, kad tempas truputį hipnotizuotų. Tai gana sudėtingas uždavinys, ypač kai reikia lėčiau pasakyti ką nors agresyvesnio. Bet nenoriu, kad personažai kalbėtų taip, kaip mes, suaugusieji. Nereikia, kad būtų pernelyg normalu, nes bus nuobodu. Vaikai juk atviri viskam, kas nėra visai įprasta.

– Kiek ruošdamasi šiam spektakliui galvojote apie tikslinę auditoriją – vaikus?

– Mano supratimu, toks spektaklis turėtų būti skirtas ir vaikams, ir suaugusiesiems. Aš pati nežinau, kada esu vaikas, kada – suaugęs žmogus. Man iki šiol patinka vaikiški dalykai. Tikiuosi, „Brolius Liūtaširdžius“ pamėgs ir tėvai, ir jų atžalos.

Ši patirtis man nėra įprasta, nes dauguma mano ankstesnių darbų nebuvo skirti vaikams, kaip ir apskritai konkrečiai auditorijai. Vis dėlto šįkart turiu galvoti, kad salėje jų bus daug. Man labai nepatinka, kai spektakliuose vaikams juos bandoma perrėkti. Manau, to nemėgsta ir jie.

– Teko matyti spektaklį „Belaukiant Godo“, per kurio pertrauką mokytoja reikalavo mokinių papasakoti įspūdžius, aptarti, ką jie suprato, nors spektaklis dar nebuvo pasibaigęs. Ką manote apie tokius aptarimus? Kaip jie turėtų vykti, o gal tai visai nereikalinga?

– Manau, aptarti matytą kūrinį su vaikais yra gerai. Tik gal pernelyg šiurkštu tai daryti tą pačią dieną, juolab per pertrauką. Aš irgi nemėgstu, kai iškart po spektaklio manęs puola klausti, ką manau. Reikia dienos ar net poros pagalvoti, suvokti. Galbūt vaikai gali ką nors nupiešti matyta tema ar patys suvaidinti. Juk ne viską būtina pasakyti žodžiais.

Esu sutikusi žmonių, mačiusių mano kūrinius prieš 10 ar net 20 metų ir sakiusių: „Nesupratau to spektaklio, bet niekada jo nepamiršau.“ Ir man tai patinka. Juk iš tiesų nežinome, kaip menas mus veikia. Be to, manau, kad vaikus būtina supažindinti su įprastai suaugusiesiems skirtais kūriniais – opera, baletu. Tik nereikia jų iškart pulti klausti, ką suprato. Tai net nemandagu.

Scena iš spektaklio. (Lauros Vansevičienės nuotr.)

– Kokie vaikystėje matyti kūriniai jums paliko ryškų įspūdį?

– Augau mažame provincijos miestelyje, kur nebuvo didesnių galimybių lankytis teatre ar panašiose vietose. Kai buvau šešiolikos, važiavome pasižiūrėti spektaklio pagal Johno Steinbecko pjesę „Apie peles ir žmones“. Pagrindinį vaidmenį kūrė aktorius, iki tol garsėjęs komedijų vaidmenimis, o šis buvo visai kitoks. Tas spektaklis man paliko milžinišką įspūdį. Taip pat atsimenu vieną savo giminaitę, aktorę. Kartais man leisdavo iš užkulisių stebėti, kaip ji vaidina. Iki šiol atmintyje įstrigęs tas fantastiškas jausmas, kai gali matyti spektaklį gimstant iš vidaus.

– Ką, jūsų nuomone, atimame iš žmogaus, jei jo vaikystėje nesupažindiname su menu?

– Toks vaikas užauga vargšas. Be abejo, jis gali būti labai kūrybingas, juk vaikystė apskritai tokia ir yra. Net per karą ar skurdžiose šalyse mokama susikurti žaislų. Bet šiandien esame visko pertekę, viskuo persisotinę – taip pat menu. Dabar pilna knygų vaikams, kuriose reikia spalvinti paveikslėlius. Bet tik ta spalva, kuri nurodyta. Tokio paruošimo, sukramtymo šiandien sunku išvengti.

Pamenu, vaikystėje buvau įnikusi į tekstilės dirbinius. Jau būdama septynerių mezgiau sau milžiniškus megztinius. Vienuolikmetė rūsyje darbuodavausi su audiniais, dažais, siūlais. Kartą sukūriau gėles, kurių spalvai išgauti reikėjo sieros rūgšties ir vandens. Tėvai apie šiuos eksperimentus žinojo ir leido man jais užsiimti. Buvau taip įnikusi į tą procesą, kad aiškiai atsimenu iki šiol. Neįsivaizduoju, kad dabar vaikams kas nors leistų namuose atlikti bandymus su sieros rūgštimi.

A. Lindgren, „Broliai Liūtaširdžiai“ (rež. K. Dehlholm), Valstybinis jaunimo teatras (Arklių g. 5, Vilnius), vasario 10, 17, 18 d.

—————————
K. Dehlholm

Režisierė, vaizdo menininkė.
Gimė 1945 m.
1985 m. su kolegomis įkūrė šiuolaikinį Danijos teatrą „Hotel Pro Forma“ ir tapo jo vadove.
2014 m. LNDT pastatė „Kosmosas +“, pelniusį „Auksinį scenos kryžių“ geriausio spektaklio vaikams ir jaunimui kategorijoje. 
2017 m. gavo „Reumert“ – svarbiausią Danijos scenos menų apdovanojimą už operą „NeoArctic“.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų