Z. Baumano išmintis

Z. Baumano išmintis

Ko trūksta šiuolaikiniams mąstytojams? Pirma – pagarbos faktui ir ištikimybės vertybei, kurios sutaikytų šias abi sferas; antra – teorinio jautrumo žmonijos praeičiai, dabarčiai ir ateičiai, lydimo empatija pagrįsto santykio su žmogumi. Tai daugiau nei talentas ir kompetencija. Tai tiesiog pagarbi išmintis. Yra mąstytojas, kurio darbai šiandienos žmogui atveria tokią išmintį, – Zygmuntas Baumanas, kuriam lapkričio 19-ąją sukako 90 metų.

Kuo ypatinga jo išmintis? Kas joje slypi, ko trūksta kitiems mūsų laikotarpio mąstytojams? Kodėl šis gyvasis sociologijos klasikas taip mylimas jaunų žmonių visame pasaulyje? Ir ar amžius apskritai čia kuo nors dėtas – ar būtina būti jaunam, kad tave mėgtų ir skaitytų išsilavinęs jaunimas?

Pirmąkart apie tai susimąsčiau, kai pamačiau jauną porą, ryte ryjančią akimis Z. Baumaną Turino gatvėje (tai vyko per Turino knygų mugę). Jie atpažino didįjį sociologą, su kuriuo aš ir jo žmona Janina Bauman (jau palikusi mus) sėdėjome lauke prie restorano stalelio ir vakarieniavome. Atpažinę Z. Baumaną, jo jaunieji skaitytojai priėjo su jo itališka knyga rankose ir paprašė autografo. Nesu įsitikinęs, ar jauni žmonės gatvėje taip lengvai atpažintų savo mėgstamus roko ar popmuzikos atlikėjus, o čia juk sudėtingų ir rafinuotai parašytų teorinių veikalų autorius…

Z. Baumano išmintis yra mylinti žmones, šilta, atidi ir dėmesinga. Jis niekada sociologijos, socialinės teorijos ir etikos problematikos neatplėšė nuo kasdienybės ir to, kuo gyvena milijonai. Jo sąvokose telpa kone viskas, kas jaudina šiuolaikinę žmoniją: visuomenės atomizacija, fragmentacija, bendrystės galių sunykimas, skurdas, susvetimėjimas, nejautra ir socialinio suicido formos, vedančios į žmonių nenorą ir negalėjimą būti kartu. Nuo sociologijos klasikų ir šiandienos teoretikų idėjų išsklaidos Z. Baumanas lengvai peršoka prie reklamos, SMS žinučių, feisbuko, socialinių tinklų ir viešo dėmesio troškimo problematikos.

Esu palyginęs Z. Baumano sociologinį žvilgsnį su Jano Vermeerio Delftiečio šedevru „Mergina su perlų auskaru“. Lygiai kaip didžiojo Delfto tapytojo pavaizduota mergina į mus žvelgia iš bet kurio taško, kuriame mes atsiduriame stebėdami ją (taip sukurdama veidrodžio efektą), taip ir Z. Baumanas sukuria egzistencinio veidrodžio efektą rašydamas apie visus ir viską. Mes tiesiog atpažįstame save jo studijose, pajuntame į mus nukreiptą žvilgsnį, kuris švelniai, bet sykiu įsakmiai reikalauja atsako.

Z. Baumano mėgstamas filosofas yra Kaune gimęs Emmanuelis Levinas – didis prancūzų filosofas, vienas iškiliausių XX a. etikų. O E. Levinas mokė, kad etinis santykis yra pirminis net ir teorijos atžvilgiu. Kitaip tariant, žmogus gali nieko nežinoti apie filosofiją ir etiką, bet, susidūręs su kito asmens žvilgsniu ir pamatęs jo akis, jis pajus atsakomybę už kito veidą, orumą ir likimą mūsų pasaulyje. Tai nepaaiškinama jokia teorine kalba, išskyrus tiesioginę etinę patirtį: Dievas glūdi mūsų nusilenkime kitam, jo buvimui prieš mane, net jei nieko nežinau apie jo būtį su visu pastarosios tragizmu ar džiaugsmu. Jei gali paaiškinti, kodėl pasielgei būtent taip, kaip nusprendei pasielgti, gelbėdamas žmogų ar bent jau jo neišduodamas, nebesi etikos erdvėje. Tu tiesiog išprotavai, o ne pajutai atsakomybę už pasaulį, sutelktą tame veide ir tose akyse.

Z. Baumanas kartoja šią giliai humanišką ištarmę ir poziciją – žmogus nėra ir nebus iki galo paaiškinama būtybė. Kai kurios patirtys yra už mūsų supratimo ribų. Bet nuo to atsakomybės už pasaulį nesumažėja. Giliai perveria Z. Baumano mintis, kad jis pats niekada sau nelinkėtų atsidurti situacijoje lenkų valstiečio, kuris naktį kaime išgirsta beldimą į savo duris ir jas atidaręs pamato žydą vaiką, prašantį jį paslėpti nuo nacių, arba tiesiog mirties. Tai neįmanoma racionaliai išprotauti pasirinkimo situacija, nes abiem atvejais visi argumentai negyvi. O juk tai pasako Z. Baumanas – Lenkijos žydas, ištremtas iš Lenkijos 1968 m. per antisemitinius valymus.

Jei man reikėtų atsakyti į klausimą, kurią jo interpretaciją laikau pačia giliausia ir mane labiausiai paveikusia, atsakyčiau – sąmonės adiaforizacijos sampratą. Savo studijose „Modernybė ir  Holokaustas“ ir „Moralinis aklumas“ (pastarąją parašėme kartu) jis teigia, kad tam tikrose situacijose ar pasirinkdami tam tikrus vaidmenis žmonės sąmoningai išsižada etikos – tiesiog imama ir pasitraukiama iš etinės dimensijos. Jie siekia efektyvių, racionalių, sau naudingų ar visuomenei svarbių ekspertinių ar techninių sprendimų, kuriais atsisakoma aplinkinius traktuoti kaip reikšmingus. Žmonės paprasčiausiai tampa statistika, darbo jėga, klientais, vartotojais, rinkėjais – iš esmės anoniminiu vienetu, kuriame nebelieka jokios individualybės ir sykiu atsakomybės už jos išsaugojimą.

Tai pabėgimas iš žmogiškojo jautrumo zonos. Mes galime laikinai pasitraukti iš jautrumo, o vėliau vėl į jį sugrįžti. Nieko monstriško ir demoniško žmoguje nėra – tik galimybė nuslopinti tas jautrumo formas, kuriomis jis gyvena savo artimiausioje ar sau svarbioje aplinkoje. Visiems kitiems tas pats mielas žmogus gali tapti besieliu ir bejausmiu biurokratu, technokratu ar instrumentalistu rinkos ir politikose sferose. Toks žmogaus nužmoginimas, pasak Z. Baumano, jau anksčiau vyko biurokratijos valdomame racionalizacijos ir kontrolės pasaulyje, o šiandien tai ne mažesniu mastu vyksta laisvosios rinkos ir verslo kuriamame vartojimo (įskaitant mus pačius, vartojančius vieni kitus) pasaulyje.

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų