Tik leiskite jiems kopti aukštyn (Scanpix nuotr.)

Vyriausybėms reikia sugalvoti, kaip geriau valdyti migraciją

Vyriausybėms reikia sugalvoti, kaip geriau valdyti migraciją

Dėl migrantų pasaulis gali dar labiau suklestėti, bet reikia įtikinti rinkėjus

Dėl migracijos pasaulis gali dar labiau praturtėti. Bet vyriausybėms reikia sugalvoti, kaip geriau ją valdyti ir įtikinti rinkėjus.

Būtų sunku įsivaizduoti imigrantą, turintį daugiau galimybių gerai gyventi nei Tarekas. Jis turi įgūdžių (ekonomikos diplomą) ir patirties (dirbo banke Damaske). Be to, jis veiklus. Sirijoje įsisiautėjus karui, jis pabėgo automobiliu į Beirutą, lėktuvu į Turkiją, laivu į Graikiją, sunkvežimiu į Daniją ir traukiniu į Švediją.

Vis tik 2014 m. gavusi Tareko prašymą suteikti prieglobstį, Švedijos vyriausybė pasistengė, kad jis negalėtų prisidėti prie visuomenės labo. „Pusantrų metų teko nieko neveikti“, – prisimena vyras. Jį išsiuntė į pabėgėlių centrą, kur jam neleido nei dirbti, nei mokytis švedų kalbos. Mokesčių mokėtojai dosniai maitino, suteikė pastogę, bet jam neleido pačiam save išlaikyti, o nedirbant ir integruotis buvo sudėtinga. „Buvo tikrai sunku užmegzti ryšį su žmonėmis“, – pasakojo Tarekas (nepanoręs atskleisti pavardės).

Iš geranoriškų paskatų Švedijos pasirinkta pabėgėlių politika negalėjo nesukelti priešiškos reakcijos. Priimta daug pabėgėlių – kurį laiką beveik kiekvienas iš Sirijos atvykęs žmogus galėjo tikėtis prieglobsčio. 2015 m. įsileista 163 tūkst. pabėgėlių, t. y. 1,6 proc. šalies gyventojų.

Jiems mokėjo pašalpas, bet daugumai neleido dirbti. Tai padėjo iškilti antiimigracinės pakraipos partijai Švedijos demokratams, kurie savo įtaką pasimatavo rugsėjo 9-ąją vykusiuose rinkimuose.

Turtingame pasaulyje netyla diskusijos, ką daryti su atvykėliais iš skurdžių šalių. Teoriškai yra dvi visai atskiros kategorijos: bėgantieji nuo karo arba persekiojimų, kurie turi teisę į prieglobstį, ir ekonominiai migrantai, kurie neturi. Bet realiai daugelis šalių nevykdo pareigos pabėgėliams, o daug ekonominių migrantų apsimeta pabėgėliais, nes nemato kito teisėto būdo patekti į turtingą šalį.

Daugelio rinkėjų akyse abi problemos susilieja į vieną – jiems įdomiausias atvykėlių iš užsienio skaičius. „Gallup“ duomenimis, 700 mln. žmonių (14 proc. pasaulio suaugusiųjų) norėtų visam laikui apsigyventi kitoje šalyje, paprastai turtingoje. Užsachario Afrikoje tokių net 31 proc. Turtingasis pasaulis vienu metu tiek atvykėlių niekaip negalėtų priimti. Tai viena iš priežasčių, kodėl garsiausiai masiniu antplūdžiu besiskundžiantys politikai laimi rinkimus (kaip Vengrijoje, Italijoje, Austrijoje ir JAV) arba verčia kitas partijas apsigalvoti dėl atvirų durų politikos (Danijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje).

„Negalime visais pasirūpinti. Tai našta gerovės valstybei. Po poros metų pabėgėliai tampa piliečiais. Tada atvažiuoja visa šeima“, – sakė Andersas Olinas, prie Malmės stoties dalijantis Švedijos demokratų skrajutes, pridurdamas, kad per dešimt pastarųjų metų „turėjome daug problemų dėl smurto ir šaudymų“. Vis tik jis pripažįsta, kad Malmėje vis dar gera, ką besakytų Donaldas Trumpas, ir kad pats jis grėsmės nejaučia.

Pasak liberalios Centro partijos Malmės skyriui vadovaujančio Nielso Paarupo-Peterseno, 2015 m. prasidėjus pabėgėlių krizei Švedija tvarkėsi netinkamai. Jo teigimu, prieglobsčio prašymai buvo nagrinėjami per lėtai. Valstybei nereikėjo kiekvienam atvykėliui skirti tiek pinigų. „Su jaunesniais kaip 18 metų pabėgėliais elgėmės, kaip elgtumėmės su pažeidžiamu, Švedijoje gimusiu benamiu vaiku, skirdami po 2 tūkst. kronų (190 eurų) nakčiai, kad jais būtų visapusiškai pasirūpinta. Tai nebuvo tvaru.“ N. Paarupo-Peterseno manymu, užuot mokėjus migrantams, kad nieko nedarytų, jiems reikėjo pasiūlyti profesinius ir kalbos kursus. „Netrūksta laisvų darbo vietų santechnikams ir suvirintojams“, – pažymėjo jis. Švedija, kaip ir kitos Europos šalys, po 2015 m. sugriežtino sienų kontrolę. Prieglobsčio prašymų skaičius sumažėjo penkiais šeštadaliais.

Kad migracija nebaugintų

Mėgstantiems homogenišką visuomenę migracijos visada bus per daug, nesvarbu mastai. Bet iš pastovaus migrantų srauto galima tikėtis milžiniškos ekonominės naudos. Atvykus į JAV, nekvalifikuoto meksikiečio darbo užmokestis išauga 150 proc., o nigeriečio – 1000 proc.

Būsimos knygos „The Walls of Nations“ („Tautų sienos“) autorius Michaelas Clemensas iš Pasaulinio vystymosi centro skaičiuoja, kad visiems norintiesiems leidus apsigyventi kitoje šalyje, pasaulis būtų dvigubai turtingesnis.

Visiems norintiesiems leidus apsigyventi kitoje šalyje, pasaulis būtų dvigubai turtingesnis.

Gal įmanoma kažkiek to išlošio realizuoti be rimtų sukrėtimų? Gal yra tokių politikos nuostatų, kad ilgalaikės migracijos galėtų būti daugiau, gavus šalyje gimusių rinkėjų sutikimą? Ieškant trumpalaikių sprendimų – tvora šen, aptvaras ten – retas politikas kelia šiuos klausimus.

Straipsnyje išskirsime tris turtingas šalis – Švediją, Jungtinius Arabų Emyratus (JAE) ir JAV, bandydami pasimokyti iš skirtingos jų politikos ir patirčių.

JAV gyvena 13 proc. svetur gimusių žmonių, Švedijoje – 18,5 proc. Abiem atvejais maždaug triskart daugiau nei 1970 m., bet JAV rodiklis grįžo prie istorinės normos, o anksčiau vienalytei Švedijos visuomenei tai milžiniška permaina. Tarp JAE gyventojų beveik 90 proc. – užsieniečiai. Tai irgi milžiniška permaina per mažiau kaip penkiasdešimt metų (žr. 1 grafiką).

Švedija pritraukia stebėtinai mažai aukštos kvalifikacijos migrantų iš kitų turtingų šalių – netinka šaltas klimatas ir aukšti mokesčiai. Pusė svetur gimusių šalies gyventojų atvyko ne iš Europos. Po suomių, didžiausios grupės – irakiečiai ir sirai. Dažnas vietinis bijo, kad kultūriškai tolimi atvykėliai neperims liberalių Švedijos vertybių ir apkraus dosnią gerovės valstybės sistemą.

JAE gyventojai tokių baimių neturi. Užsieniečiai negali ištuštinti gerovės valstybės iždo, nes nieko iš jo negauna. Jie atvyksta dirbti, o jei nebedirba – išmetami. Užsieniečiui beveik neįmanoma gauti pilietybės. Ir nors kai kurie vietiniai būgštauja, kad svetimšaliai suterš jų kultūrą, retas nori pats rūpintis savo skalbiniais.

Švedų svetingumas senka (Scanpix nuotr.)

Kadaise, kai Atlanto vandenynui kirsti reikėjo ištisų savaičių ir pakeliui galėjai mirti, JAV sienos buvo visiškai atviros. Dabar įsileidžiami JAV jau gyvenančių žmonių šeimos nariai, taip pat kvalifikuoti ir jau turtingi žmonės. Nekvalifikuoti migrantai beveik neturi legalių būdų patekti į šalį, nors apie 11 mln. imigrantų gyvena JAV nelegaliai.

Jokioje kitoje šalyje negyvena tiek daug svetur gimusių žmonių kiek JAV (43 mln.), bet tai tik 13 proc. visų gyventojų, taigi mažesnė dalis nei Australijoje (28 proc.) ar Kanadoje (22 proc.). Šiandien lygis JAV panašus į buvusį XIX a., bet gerokai didesnis nei vos 5 proc. žemumos, pasiektos 1970 m. Pastarąjį dešimtmetį lygis beveik nesikeitė.

Tobulos sistemos neturi jokia šalis. Bet keturi politikos punktai gali padėti iš imigracijos išpešti daugiausia naudos, sumažinti jos kainą ir pritraukti daugiau visuomenės paramos. Pirma, srautai turi būti tvarkingi ir legalūs, taip pat humaniškai reguliuojami. Ne tik dėl to, kad svarbu teisės viršenybė, bet ir dėl to, kad netvarkos jausmas kursto antiimigracines nuotaikas. Kanadoje (turinčioje sieną tik su JAV) ir Australijoje (saloje su negailestinga sienų apsauga) visuomenė iš esmės palankiai vertina migrantus. Allison Harell iš Kvebeko universiteto su kolegomis atliko tyrimą ir nustatė, kad žmonių požiūrį į migrantus galima prognozuoti remiantis tuo, ar jie jaučiasi kontroliuojantys savo gyvenimą, taip pat ar jaučia, kad jų šalis kontroliuoja savo sienas. Todėl siekiant rinkėjų sutikimo, didesnius migrantų srautus numatančioje programoje būtina nepamiršti migrantų kontrolės.

Kiti trys politikos punktai susiję su integracija. Migrantus reikia skatinti dirbti. Jiems reikia padėti pritapti. Turi būti akivaizdu, kad jie patys save išlaiko.

JAE gyvenantys migrantai aiškiai patys save išlaiko. Privačiame sektoriuje jie užima 99 proc. darbo vietų – nuo dangoraižių projektavimo iki purvinų prikaistuvių šveitimo. JAE piliečiai mieliau dirba valstybei, pertekusiai naftos doleriais, tad mokančiai dosnius atlyginimus už lengvą darbą. Paklaustas, ar teko matyti kepinant saulei plytas klojantį Emyratų pilietį, vienas statybos įmonės vadovas atsakė: „Patys žinote atsakymą.“

Tai vienur, tai kitur

Raffy Ferminas atvyko į JAE iš Filipinų remontuoti automobilių. Vietiniai mėgsta prašmatnius automobilius, bet verčiau mirs, nei tepsis rankas po kapotu. Todėl vokiečių gamintoja „Porsche“ finansuoja Maniloje mokyklą, kuri moko jaunuosius filipiniečius prižiūrėti „Porsche“ automobilius. Įgiję tinkamą kvalifikaciją jie gauna „Porsche“ pasiūlymą dirbti Persijos įlankos šalyse.

R. Ferminas atvyko į Abu Dabį 2013 m., kai jam buvo 21-eri. Jis tvarko šaunius automobilius šauniame servise, uždirba dvigubai daugiau, nei uždirbtų tėvynėje, nemoka mokesčių ir 70 proc. atlyginimo siunčia namo našlaujančiai motinai bei investuoja į nekilnojamąjį turtą. Vieną dieną vyras planuoja grįžti namo ir įkurti automobilių remonto verslą. „Džiaugiuosi, kad atvykau“, – tarė plačiai nusišypsojęs.

Kai kurių migrantų likimas daug blogesnis. Saudo Arabijoje ir Kuveite jie dažnai priskiriami vienam darbdaviui ir norėdami keisti darbą turi gauti jo leidimą. Todėl baisūs viršininkai turi didžiulę galią. Kai kurie laiku nemoka atlyginimo, o kartais ir visai nemoka. Kai kurie iš darbuotojų atima pasus ir jie nebeturi kaip ištrūkti. Ypač pavojinga namų darbininkams, nes jie dirba nematomi pašalinių akių.

Daug vakariečių smerkia elgesį su migrantais Persijos įlankos valstybėse. Yra manančiųjų, kad nedora nesuteikti jokių šansų gauti pilietybę. Bet yra tai atsveriantis veiksnys. Kadangi migrantai turi mažiau teisių, tenykščiai gyventojai mieliau jų priima daugiau nei Vakarų šalys, vertinant pagal gyventojų skaičių. Dauguma migrantų iš to išlošia ir nori likti.

Persijos įlankos šalys daugybę žmonių priėmė staiga, bet laikinai, o JAV – pamažu, bet visam laikui. JAV teritorijoje gimę vaikai automatiškai tampa šalies piliečiais, taigi net nelegaliai atvykusios imigrantų šeimos gimus naujai kartai gali tapti amerikietėmis.

Dėl lanksčios JAV darbo rinkos migrantams lengva rasti pradedančiojo darbą, o kadangi tenykštė gerovės sistema nėra labai išvystyta – jie neturi kitos išeities. Ten nedarbo lygis tarp imigrantų siekia 4 proc. O Švedijoje – 16 proc.: dėl dosnesnių pašalpų ir profsąjungų suderėtų, sektoriaus lygiu taikomų darbo užmokesčio pakopų, dėl kurių nekvalifikuotus migrantus per brangu priimti į darbą (žr. 2 grafiką).

Nacionalinės mokslų akademijos nustatė, kad net vidurinės mokyklos nebaigę imigrantai grynąja prasme papildo valstybės kišenę, jei atvyksta į JAV dar nesulaukę 25-erių.

Migracija padėjo JAV tapti pasaulio inovacijų centru. Imigrantai dukart dažniau nei vietiniai steigia įmones; per 40 proc. įmonių iš „Fortune 500“ įkūrė imigrantas arba imigranto vaikas. Atvykėliai atsineša įgūdžius, ryšius ir naujus mąstymo būdus.

Antai Gordana Vunjak-Novakovic JAV apsigyveno 1993 m., pradėjus byrėti gimtajai Jugoslavijai. Biologija besidominti inžinierė rado darbą Masačusetso technologijos institute, o po trijų savaičių gavo žaliąją kortą. „Šiandien tai būtų neįsivaizduojama“, – apgailestaudama sakė ji. Dabar G. Vunjak-Novakovic dirba Kolumbijos universitete Niujorke ir padėjo sukurti keturias įmones, įskaitant „Epibone“, iš kamieninių ląstelių auginančią naujus kaulus.

Pasak jos, gerai, kad Niujorke tiek daug iš kitur atvykusių žmonių ir persipina įvairiausios perspektyvos bei patirtys. Du trečdaliai žmonių, su kuriais dirba G. Vunjak-Novakovic, yra imigrantai arba jų palikuonys. Jai neramu, kad galėjo kilti grėsmė talentų srautui iš užsienio. Ką tik grįžusi iš Kinijos ji užsimena, kad daugeliui studentų buvo įdomu, ar jie dar laukiami JAV. 2015–2017 m. studentams iš užsienio išduodamų vizų skaičius sumažėjo 40 proc. ir nesiekia 400 tūkst.

Vertinant turtingų šalių standartais, JAV vizų sistema keistai nepalanki talentams. Pasak Johno Dearie’ės iš lobistų grupės „Startups USA“, iš 1 mln. kasmet išduodamų žaliųjų kortų (leidimų nuolat gyventi), tik 15 proc. skiriama dėl pareiškėjų įgūdžių, kai Australijoje šis rodiklis siekia 68 proc.

Iš istorijos žinome, jog kiekviena sėkmingai įsikūrusi imigrantų banga vėliau nerimaudavo, kad naujoji sužlugdys JAV. „Mūsų prieglaudose pilna svetimtaučių“, – 1855 m. skųstasi laikraštyje „Express“. Kiti apgailestavo, kad svetimšaliai „linkę smurtauti“ ir „turi pačių blogiausių prietarų“. Turėti omenyje katalikai iš Vokietijos ir Airijos. Šiandien panašiais žodžiais kalbama apie musulmonus ir meksikiečius. O vokiečių kilmės amerikiečiai taip puikiai asimiliavosi, kad dauguma, kaip Donaldas Trumpas, savęs tokiais nebelaiko.

Vokiečių kilmės amerikiečiai taip puikiai asimiliavosi, kad dauguma, kaip Donaldas Trumpas, savęs tokiais nebelaiko.

Gali būti, kad, skirtingai nuo visų ankstesnių bangų, naujausių imigrantų asimiliacija neįvyks. Bet nepakanka įrodymų. Vertindamas dirbamus darbus, išsilavinimą, anglų kalbos žinias ir mišrias santuokas, Jacobas Vigdoras iš Vašingtono universiteto nustatė, kad naujausi JAV imigrantai asimiliuojasi bent jau ne prasčiau, nei atvykę prieš šimtą metų. EBPO nustatė, kad JAV imigrantų vaikai uždirba tiek pat kiek vietiniai ir dažniau studijuoja universitete.

Kultūrinė asimiliacija JAV stulbinamai sparti. „Pew Hispanic Center“ duomenimis, tarp Lotynų Amerikos šalyse gimusių atvykėlių net 60 proc. daugiausia kalba ispaniškai, o naujoje kartoje tokių lieka tik 6 proc. 2015 m. apie 15 proc. svetur gimusių ispanakalbių susituokė su kitos kilmės žmonėmis; o tarp gimusių JAV – net 39 proc. Tarp atvykusiųjų iš Azijos rodikliai, atitinkamai, siekė 24 ir 46 proc. Iš Švedijoje apsigyvenusių pabėgėlių po penketo metų nuo atvykimo tik 3 proc. moterų ir 4 proc. vyrų romantiniams santykiams yra pasirinkę vietinius švedus.

Viskas bus gerai

Tyrimai turbūt tinkamai neįvertina asimiliacijos, nes daug žmonių, kaip sako demografai, „natūraliai atkrinta“, kai pasikeitus porai į JAV atvykusių imigrantų kartų naujoji dažnai nebelaiko savęs „meksikiečių kilmės amerikiečiais“ ar „ispanakalbiais“. Pirmoje kartoje tokioms etninėms grupėms save priskiria net 99 proc. žmonių, o gimus šeštai lieka tik 6 proc. Prisideda mišrios santuokos, nes kai ispanų kilmės tik vienas iš tėvų, vaikai rečiau nurodo, kad yra tokie. Kadangi mišrias santuokas sudarantys ispanakalbiai paprastai turi geresnį išsilavinimą už tuos, kurie tokių santuokų nesudaro, apklausos, kuriose pats žmogus nurodo tapatybę (t. y. dauguma apklausų), turbūt tinkamai neįvertina jų pažangos.

Daugiausia naudos iš migracijos gauna patys migrantai. O kadangi tiek daug rinkėjų prieštarauja kultūriniams sukrėtimams, migracija nesiekia optimalaus lygio. Gal verta pagalvoti, kaip su rinkėjais pasidalyti materialine migracijos nauda, kad pavyktų įtikinti priimti intensyvesnę migraciją.

Paprasčiausia būtų, jei migrantai mokėtų už migraciją. Kelios šalys siūlo vizas investavusiems tam tikrą sumą.

Paprasčiausia būtų, jei migrantai mokėtų už migraciją. Kelios šalys siūlo vizas investavusiems tam tikrą sumą. Ekonomistas Gary Beckeris pasiūlė rengti aukcionus ir duoti vizas sumokėjusiems daugiausiai. Surinktus pinigus būtų galima panaudoti populiariose srityse, pavyzdžiui, didinti valstybines pensijas, skirti sveikatos priežiūrai arba tiesiog po lygiai padalyti visiems piliečiams. Jei JAV, tarkime, priimtų tiek migrantų, kad gyventojų padaugėtų trečdaliu, ir kiekvienas migrantas už gautą privilegiją mokėtų po 6 tūkst. JAV dolerių per metus, keturių narių vietinių gyventojų šeimai tokia tvarka kasmet duotų apie 8 tūkst. dolerių, skaičiuoja knygos „Radical Markets“ („Radikalios rinkos“) autoriai Ericas Posneris ir Glenas Weylas. Turint apie 50 tūkst. JAV dolerių siekiančią pajamų medianą, tokia suma taptų nemenka paskata plačiau atverti sienas. Absoliučiais terminais migrantų gaunama nauda būtų panaši net sumokėjus mokestį, o vertinant procentais – daug didesnė.

E. Posneris ir G. Weylas siūlo dar drąsesnį planą. O jei kiekvienas pilietis galėtų remti vieną migrantą iš skurdžios šalies ir gauti dalį jo uždarbio? Atsirastų tiesioginis asmeninis atvykėlio ir vietinio gyventojo ryšis. Migrantas galėtų apsigyventi piliečio namuose laisvame kambaryje ir turėtų teisę atšaukti susitarimą ir grįžti namo, bet ne dingti ir dirbti juodojoje rinkoje. Tokiu atveju tektų griežtai įgyvendinti taisykles, kurios draudžia įdarbinti nelegalus.

Beveik visose turtingose šalyse gyventojai sensta ir trūksta darbuotojų jiems prižiūrėti, bet beveik nesistengiama tam rengti svetimšalius, kad būtų patenkinta paklausa. Numačiusi, kad gali trūkti daug geriatrinės slaugos specialistų, Vokietijos vyriausybė Vietnamo jaunimui Hanojuje rengia slaugos ir vokiečių kalbos kursus. Bet tokių pavyzdžių maža.

Juk būtų puiku

Labiausiai nerimaujama, kad imigracija gali pakenkti būtent tam, kas ir traukia imigrantus. Paprastai skurdžių šalių institucijos funkcionuoja prastai. O turtingų funkcionuoja gerai, todėl šalys ir turtingos. Neturtingi žmonės kraustosi į turtingas šalis, nes nori pasinaudoti tuo, ką duoda geros institucijos. Kas bus, jei jų atsikraustys tiek daug, kad institucijos nebeatlaikys ir šveicarišką tvarką, tarkime, pakeis nigerietiška?

Galima pasakyti kitaip: kiek atvykėlių gali priimti turtingos šalys? JAV istorija rodo, kad per laiką gali susidėti labai didelis skaičius. 1800 m. ten gyveno apie 5 mln. žmonių (įskaitant 900 tūkst. juodaodžių vergų), o šiandien ‒ marga 320 mln. gyventojų minia. M. Clemensas ir Lantas Pritchettas iš Harvardo sukūrė modelį, norėdami patikrinti, kokie imigracijos mastai paveiktų turtingų šalių institucijas tiek, kad jos imtų panašėti į skurdžių šalių institucijas. Jie ekstrapoliavo pagal tai, ką galima stebėti šiandien, ir pateikė atsakymą – reikėtų kur kas daugiau migracijos, nei šiuo metu realu. Turtingos šalys turi ir stiprią, ir patrauklią kultūrą. Paprastai Vakaruose migrantai apsigyvena dėl to, kad jiems ten patinka. Beveik visi laikosi Vakarų įstatymų, perima daug Vakarų papročių, todėl institucijos nesilpsta.

2005 m. danų laikraštis išspausdino dvylika pranašo Mahometo karikatūrų. Keliose musulmonų šalyse kilo riaušės, žuvo apie 200 žmonių.

Tai baisiausias šių laikų kultūrinis danų ir musulmonų imigrantų susidūrimas. Bet gyvenimas tęsiasi. Ahmadas Akkari, vienas iš pasipiktinimą Artimuosiuose Rytuose kursčiusių Danijos musulmonų lyderių, gailisi tai daręs: „Dalyvavau judėjime, kuris atvedė prie katastrofiškų įvykių.“

Sukrėstas smurto jis pasitraukė ir perskaitė Karlo Popperio knygą „The Open Society and Its Enemies“ („Atvira visuomenė ir jos priešai“) – du kartus. A. Akkari suvokė, kad laikė Vakarų laisves duotybe. „Jei dėl karikatūrų būčiau protestavęs Saudo Arabijoje arba Irane, mane būtų pakorę“, – sakė jis ir pridūrė, kad daug Danijoje užaugusių musulmonų „nesuvokia, kad yra tikri danai“.

Grįžtant prie Tareko, į Švediją atvykusio pabėgėlio iš Sirijos, galiausiai jam suteikė prieglobstį ir leido dirbti. Jis įsidarbino duomenų analitiku, atsivežė šeimą ir yra daug laimingesnis. Jam labai patinka, kad krikščionys ir musulmonai Švedijoje gali taikiai sugyventi, nors tikino, kad nori grįžti į Siriją, jei karas pasibaigs, ir padėti atstatyti šalį. O kol kas turi kuklią svajonę. „Norėčiau žaisti golfą“, ‒ sako jis.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų